Geriausių Rusijos „Auksinės kaukės” apdovanotų spektaklių pristatymas Vilniuje

mask_smallŠiemet nacionalinė Rusijos teatro premija ir festivalis „Auksinė kaukė“ mini 15 metų sukaktį ir pirmą kartą atvyksta į Lietuvą. Festivalio programoje – trys ryškiausi, prestižinį „Auksinės kaukės“ apdovanojimą pelnę ar jam nominuoti bei tarptautinį pripažinimą pelnę spektakliai: graudžiai juokingos Maskvos Nacijų teatro „Šukšino istorijos“, Teatro meno studijos etikos ir stilistikos principus atliepianti „Benykstanti giminė“ bei šokiruojanti ir aistra įelektrinta Magnitogorsko A. Puškino vardo teatro „Audra“.

Festivalis „Auksinė kaukė Lietuvoje“ yra Nacionalinės programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ dalis. Organizatoriai tikisi, jog iniciatyva pristatyti Lietuvoje geriausius gilias tradicijas turinčio Rusijos teatro spektaklius taps kasmečiu teatro festivaliu.

PROGRAMOJE:

Spalio 15 d. 19 val. Teatro arenoje, Olimpiečių g.3, Vilniu.

Nacijų teatro (Maskva) gastrolės

ŠUKŠINO ISTORIJOS

Trukmė – 3 val. 40 min.

Režisierius – Alvis Hermanis

Scenografai – Alvis Hermanis, Monika Pormalė
Dailininkė-fotografė – Monika Pormalė
Kostiumų dailininkė – Viktorija Sevriukova
Vaidina:
Čulpan Chamatova, Jevgenij Mironov, Julija Svežakova, Julija Peresild, Aleksandr Grišin, Dmitrij Žuravliov, Pavel Akimkin, Aleksandr Novin

Kai   latvių režisierius Alvis Hermanis ėmė statyti  ŠUKŠINO ISTORIJOS,  Maskvos teatralai paskelbė tai laukiamiausiu metų spektakliu, o iš pačių aktorių pasigirdo priekaištai, kad gėda jog tokį “rusišką” spektaklį pastatė ne rusų režisierius.  Hermanis subūrė trupę, į kurią be paties Mironovo atėjo ir viena ryškiausių ir talentingiausių trisdešimtmečių kartos atstovių Čulpan Chamatova..
Įdėtame reportaže galite išvysti, kaip Rusijos spauda nušvietė šį neeilinį teatrinį įvykį. Vieni labiausia graibstomų aktorių, buvo priversti keliom savaitėm sustabdyti savo intensyvius darbo grafikus ir leistis kelionėn į Altajų, Šukšino tėvynę, kad susipažintų su Šukšino apsakymų prototipais.

httpv://www.youtube.com/watch?v=CIsqpA9zIY0&feature=player_embedded

Nacijų teatras buvo įkurtas 1987 m., tuometinis pavadinimas Tautų draugystės teatras buvo pakeistas 1991-aisiais, po TSRS žlugimo. Teatro veikla skirta kultūrinių ryšių tarp Rusijos ir NVS bei Baltijos šalių išsaugojimui, taip pat stengiamasi supažindinti rusų žiūrovus su ryškiausiais pasaulinio meno pasiekimais. Nacijų teatras prodiusuoja savo spektaklius, rengia tarptautinius ir nacionalinius festivalius. Šiuo metu teatras proteguoja jaunąją režisūrą bei tęsia bendradarbiavimą su reikšmingomis šiuolaikinio teatro meno figūromis. Teatro meno vadovas – aktorius Jevgenijus Mironovas.

Idėja statyti spektaklį pagal garsiuosius rusų sovietmečio klasiko Vasilijaus Šukšino apsakymus kilo latvių režisieriui Alviui Hermaniui. Jis – Naujojo Rygos teatro meno vadovas, „Europa – teatrui” ir „Auksinės kaukės” premijų laureatas.

Daugiau apie spektaklį:

Alvis Hermanis ne sykį ėmėsi rusų literatūros pastatymų, bet niekada nedirbo su rusų aktoriais. „Supratau, kad reikia pasirinkti itin rusišką medžiagą, kuri leistų man pačiam sužinoti kažką nauja apie žmones. Prisiminiau Šukšino filmus, kuriuos žiūrėjau dar vaikystėje. Pradėjau skaityti jo apsakymus ir mane pritrenkė jų paprastumas ir išmintis”. Jie kartu  su trupe nukeliavo į Altajų, Šukšino tėvynę, kad susipažintų su Šukšino apsakymų prototipais. Hermanio bendražygė, scenografė ir fotografė Monika Pormalė įamžino Altajaus gyventojų veidus. Dabar jie žiūri į mus nuo scenos. Tačiau aktoriai nebando pamėgdžioti šių žmonių, neperima jų kalbos ir manierų. Jie vaidina rusų kaimo personažus, likdami šiuolaikinio megapolio gyventojai. Spektaklyje susitinka du pasauliai, ir, neaukodami savo autentiškumo, atranda vienas kitame daug bendra. Rusijoje daug kalbama apie tai, kad trūksta temos, kuri susiskaldžiusius žmones paverstų vieninga publika. Nuostabu, kad šią temą sugebėjo rasti režisierius iš kitos šalies.

Laikraštis „Izvestija”:

„Šukšino istorijos” gali sutaikyti prisiekusį provakarietį ir aršų slavianofilą, pažengusio „arthauzo” mėgėją ar paprastų teatro formų dainių. Dėl to, kad Alvis Hermanis egzistuoja (ir taip buvo visada) vakarietiškame kontekste. O šiam kontekstui jo spektaklis, nepaisant tariamo neįmantrumo, yra tiesiog revoliucinis. Visų pirma (ir svarbiausia). Jis sukurtas su meile žmonėms. Be užuojautos paprastai liaudžiai. O būtent – su meile. Antra (nemažiau svarbu). Spektaklyje nėra jokio demaskuojančio patoso. Jis skleidžia paprastas ir visai ne karčias tiesas. Trečia, visų svarbiausia – čia nėra jokios nepatrauklios faktūros. Kaimo žmonės (ir rajono centrų gyventojai) scenoje puikuojasi gražiais apdarais su folkloriniais motyvais – gėlėtomis suknelėmis ir ryškiais marškiniais. Jokių skarmalų, ausinių kepurių ar kito firminio autentiškumo, kurį Hermanis paprastai meistriškai išnaudoja scenoje.

Režisierius juk galėjo lengvai statyti Šukšiną būtent tokioje natūralizmo dvasioje. Paversti spektaklį demaskavimu. Įrašyti jį į vakarietiško meno kontekstą. Tačiau latvių režisierius tarsi tyčia iškrito iš šio šiuolaikinio kultūrinio konteksto. Jis pats pabandė virsti Šukšinu. Pažvelgti į jo ir jo herojų pasaulį savo akimis. Parodyti mums tuos žmones tokius, kokius mes norime juos matyti. Ir štai šiuolaikinis garsus ir labai vakarietiškas režisierius staiga rusų scenoje sutvėrė mums beveik Berendėjaus karalystę (juk Šukšino herojai, kad ir kokie tikroviški, vis dėlto yra šiek tiek pasakiški, jo keistuoliai ne taip toli nuo Ivano kvailelio). Ir padarė tai taip, kad ši pasaka neatrodo nei nusaldinta, nei dirbtina.

Stilių, kurį pasirinko Hermanis, galima būtų pavadinti hiperrealistiniu grotesku. Pas visus tarsi labai gyvenimiškai pateiktus Šukšino herojus – kaimo „bobutes”, kolūkiečius, keistuolius, girtuoklius ir tinginius – čia šiek tiek klouniška prigimtis. Matome groteskinį grimą, pastorinimus, draugišką sceninį šaržą ir t.t.

Be abejo, „Šukšino istorijos” yra ansamblinis spektaklis. Bet soluoja Mironovas. Jis gali suvaidinti viską – senį ir paauglį, naivuolį ir išminčių, niekšą ir šventąjį, genijų ir menkystą. Mironovas suvaidino rusų žmogų su visais jo pavidalais. Suvaidino tiesiog žmogų. Jis,  kaip ir visas spektaklis, įrodė, kad sienos tarp mūsų yra menamos, kad iš esmės pasaulis yra vieningas, ir, kad ir koks būtų tragiškas, jame vis dėlto gyvena geri žmonės.

Laikraštis „Vremia novostej”:

Spektaklis atrodo visiškai paprastas ir naivus, jis iškart patinka, ir dėl to pasidaro net truputį gėda. Tarsi vartytume naują knygutę su paveiksliukais, iliustruojančiais senų seniausiai žinomas istorijas, ir netikėtai jos pasirodo mums šviežios ir aštrios. Greitai darosi aišku, kad šis paprastumas iš tiesų yra apgaulingas. Be jokios abejonės, čia nieko nėra panašaus į tikrą kaimo klubą ir apskritai Nacijų teatro komandos kelionė į Srostkus jokios realybės į sceną neatnešė. Priešingai, atrodo, kad Jevgenijaus Mironovo ir Alvio Hermanio vadovaujami artistai nuvažiavo į Šukšino gimtinę tam, kad pabandytų nebūti panašūs į tikruosius jos gyventojus. O medžiaga, kurią iš ten parsivežė spektaklio dailininkė Monika Pormalė – portretai, primenantys kaimo garbės lentą, šeimyninės „paradinės” nuotraukos namo fone, kokias siunčia giminėms ar kabina ant sienos, bekraščiai toliai – tik pabrėžia, kad šis praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio kaimas yra toli nuo mūsų.

Dievai žino, kaip reikėtų apibūdinti šio spektaklio stilių: liaudiškas paveikslėlis ar naivus retro… Ne, ne tai. Kostiumų dailininkė Viktorija Sevriukova aprengė aktorius puošniais švarkais ir kepurėmis, aktores – ryškiomis suknelėmis ir smailiakulniais bateliais ar spalvingais naminiais chalatais. Nieko tokio Altajaus kaime tais laikais, be abejo, nebuvo, niekas tuo mūsų ir nesistengia įtikinti. Taip pat ryškiai, aiškiai ir kartu kiek perdėdami vaidina ir aštuoni aktoriai, smagiai keisdami vaidmenis kiekvienoje iš dešimties Šukšino istorijų, matuodamiesi dešimtis šukuosenų, kostiumų, pastorinimų, amžiaus tarpsnių ir aktorinio džiaugsmo banga užlieja salę.

*****

Spalio 16 d. 18 val. Menų spaustuvė.

BENYKSTANTI GIMINĖ

Kunigaikščių Protozanovų šeimos kronika (2 dalių) pagal N. Leskovo pjesę
Trukmė – 3 val. 50 min.

Režisierius ir inscenizacijos autorius – Sergej Ženovač

Dailininkas – Aleksandr Borovskij
Šviesos dailininkas – Damir Ismagilov
Kompozitorius – Grigorij Gobernik
Vaidina:
Marija Šašlova, Andrej Šibaršin, Tatjana Volkova, Ana Rudj, Marfa Nazarova, Olga Kalašnikova, Maksim Liutikov, Aleksandr Oblasov, Anastasija Imamova, Sergej Pirniak, Aleksej Vertkov, Grigorij Služitel, Miriam Sechon, Aleksandr Lutoškin, Sergej Abroskin, Sergej Kačanov, Jelena Doronina ir Jekaterina Vasiljeva
nykstanti-gimine_21

Teatro meno studija pasivadinęs teatras – vienas jauniausių ir sėkmingiausių Maskvoje. Jo pagrindu tapo Sergejaus Ženovačiaus dirbtuvės Rusijos teatro meno akademijoje (GITIS) kursas, 2005-aisiais baigęs mokslus. Sergejus Ženovačius – Piotro Fomenkos mokinys, pedagogas ir režisierius, pagarsėjęs savo gebėjimu subtiliai inscenizuoti literatūros klasiką – subūrė tikrų bendraminčių komandą. Pirmieji teatro spektakliai atėjo iš studijų metų: „Berniukai”, „Kaip jums patinka” ir „Marienbadas”.
Kai  pabandžiau pasidomėti rusų teatro apžvalgininkų  nuomonėmis apie spektaklį “Benykstanti giminė”, tai radau štai tokius verdiktus: “Категорически рекомендуется к просмотру”,  “Студия…” Женовача – модный, но специфический театр, потому что моден среди определенной аудитории, понимающей” arba net tokių “Юные актеры будто отреклись от легкомысленного обаяния юности в пользу духовного совершенствования. От тотальной игры – в пользу идеи, где театр – даже не кафедра, а некое стоическое, исповедальное дело. Дух захватывает от всего этого. С одной стороны, нам трагически этого недостает. А с другой – театр – дело веселое, бесстыдное и в чем-то даже противное Богу.”
Visi pabrėžtinai tvirtino, kad šis spektaklis nors ir ilgas, bet neprailgstantis, užburiantis savo giliu psichologiniu pagrindu, dvasingumu. 2007 metų „Auksinės kaukės” apdovanojimuose pelnė net tris apdovanojimus: Geriausias mažosios formos dramos spektaklis, Geriausias režisieriaus darbas, Speciali žiuri premija (Marijai Šašlovai).

Daugiau apie spektaklį:

„Benykstanti giminė” – bandymas atsigręžti į praeitį, kad suprastume, iš kur mes, kas yra „giminė”, – sako Sergejus Ženovačius. Šis režisierius moka ir mėgsta inscenizuoti prozą, ypač romanus. Neskubriame teatriniame skaityme yra tokio žavesio, kad sceninis daugžodžiavimas ne vargina, o įtraukia žiūrovą. Tačiau didžiausias Ženovačiaus laimėjimas yra tas, kad jis scenoje įkurdina išties nuostabius žmones. Režisierius puikiai moka išvesti dvasios kilnumo ir tyrumo formulę. Išvystame „Benykstančios giminės” herojus kaip atgijusius seniai praėjusio laiko pavidalus. Portretų personažai virto kūnu, bet jų artumas yra tik tariamas. Praraja tarp ano laiko ir mūsiškio puikiai juntama, kaip tarp aukso ir geležies amžių, širdžiai artimos senovės ir negailestingos realybės.

Sergejus Ženovačius:

Kaip suderinti mus supančią realybę ir mumyse gyvus idealus? Kur aukso vidurys tarp kompromiso, išgyvenimo, vertybių ašies? Kaip auklėti vaikus, kokias mintis jiems skiepyti? Problemos, kurias Leskovas kelia savo kūrinyje, yra neišsprendžiamos. Kuo gyventi? Kaip dirbti? Dar viena svarbi ir rimta Leskovo mintis: kaip išmokti laimės akimirkomis išlaikyti rimtį ir tvirtybę, o nelaimėje išlikti tvirtam ir sugebėti būti laimingam?

Žurnalas „Ekspert”:

„Benykstanti giminė” – pirmasis Ženovačiaus spektaklis, pastatytas po to, kai jo garsusis GITIS‘o kursas įgijo teatro statusą. Be abejonės, tai yra programinis spektaklis. Vakarykščiai studentai atsilaikė prieš dabartinės „klipų” epochos viliones ir pasirinko teatrinę bendrystę, grįstą tikėjimu. Derėtų patikslinti: tikėjimu moraline meno galia.

Laikraštis „Vedomosti”:

Pagal nebaigtą Leskovo romaną pastatytas spektaklis „Benykstanti giminė” Ženovačiui tapo ne tiek manifestu (šis žodis čia netinka), o veikiau jo teatrinio tikėjimo simboliu.
Intelektualus linksmumas – tai pagrindinė spektaklio tonacija, kuri leidžia rimtai svarstyti tokius klausimus, kaip pilietinė ir krikščioniška pareiga, bendros gerovės ir asmeninio išsigelbėjimo paieškos. Įkurdinęs scenoje šią utopiją, Sergejus Ženovačius neskuba jos sugriauti, palikdamas tikėjimą idealu net tada, kai siužetas bando jį sugriauti. Nuostabiausia yra tai, kaip Sergejus Ženovačius sugebėjo išugdyti savo studentų įsitikinimą,  kad estetika išauga iš etikos. O be šio įsitikinimo jo teatras, ko gero, būtų neįmanomas.

*****

Spalio 20 d. 19 val. Teatro arenoje (Olimpiečių g. 3).
A. Puškino dramos teatro (Magnitogorskas) gastrolės
AUDRA
Pagal A. Ostrovskio pjesę
Rusijos „Auksinės kaukės” premija (2008 m.) – Geriausias mažosios formos dramos spektaklis
Trukmė – 2 val. 45 min.
Režisierius – Lev Erenburg

Dailininkas – Aleksej Votiakov
Kostiumų dailininkas – Aleksej Votiakov, Gulnur Chibatullina

Vaidina:
Piotr Jermakov, Igor Panov, Nadežda Lavrova, Vladimir Bogdanov, Ana Dašuk, Marija Mavrina, Jurij Duvanov, Sergej Choruženko, Lira Liamkina, Jelena Saveljeva, Marina Kriukova, Polina Bogdanova

Magnitogorsko A. Puškino dramos teatras buvo įkurtas praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje kaip metalurgijos kombinato agitbrigada, kuri vėliau tapo pirmuoju miesto profesionaliuoju teatru. Šiandien tai yra vienas gyviausių, kūrybiškai paslankių, besivystančių Rusijos teatrų. Čia dirba ryškūs, nestandartiškai mąstantys režisieriai ne tik iš Rusijos, bet ir iš Europos ir JAV. Jo kolektyvas organizuoja tarptautinį festivalį „Teatras be sienų”. Originalią chrestomatinės Ostrovskio pjesės „Audra” pastatymą sukūrė Levas Erenburgas, režisierius iš Sankt Peterburgo, Georgijaus Tovstonogovo mokinys, Nedidžiojo dramos teatro įkūrėjas.
audra

Apie spektaklį:

Magnitogorsko „Audroje” siaučia tokios aistros, kad nuo pat pradžių aišku, jog kukli, trumpai kirpta mergaitė Katia Kabanova ilgai čia neištvers. Ir ne dėl to, kad aplinkui vien niekšai. Ir nelaiminga Dievo ieškotoja Kabanicha, ir aistros žmonai bei vidinio nerimo iškamuotas Tichonas, ir Varvara su jos smarkuoliu meilužiu – visi jie iš esmės yra gana  simpatiški žmonės. Bet gyvenimas su kunkuliuojančia gimine, kuri tai bedieviškai geria, tai aistringai meldžiasi, Katerinai yra neįmanomas. Kad kaip nors atvėsintų savo herojų įkarštį, režisierius Levas Erenburgas su dailininku Aleksejumi Votiakovu už Kabanichos namo įrengė tvenkinį, užutekį, į kurį žemyn galva paeiliui neria vos ne kiekvienas herojus. Etiudiškos struktūros, ugninga „Audra”, į kurios vitališką stichiją aktoriai puola kaip į sūkurį, turi reto, įtikinančio patoso. Taip, Rusijoje šitaip geriama ir šitaip aiškinamasi santykius. Žmonės taip pat aistringai ir nusideda, ir atgailaudami bėga į cerkvę. O pačią sunkiausią akimirką, kai čia pat mirtis, garsioji „rusiška dvasia” nuginkluoja savo nuoširdžiu ir naiviu chaosu.

Laikraštis „Vremia novostej”:

Erenburgas pastatė spektaklį apie meilę – visų pirma aistringą meilę. Audringa seksualumo įtampa nuo pat pirmos scenos veria žiūrovų salę tarsi elektros išlydžiai. Posakis apie „penkis meilės pūdus” šiam spektakliui itin tinka, ir kalba čia eina ne apie švelnias mergiškas svajas, ne apie tylų kamavimąsi, o apie deginančią aistrą, kuri, atrodo, apėmė visus.
Erenburgas pastatė labai rusišką spektaklį. Rusišką ne tik temos atžvilgiu, nors čia gana ir užmojo, ir siautulio, ir paslaptingos rusiškos dvasios. Rusišką teatro prasme – čia matome Stanislavskio pradėtą psichologinės vaidybos mokyklą, kuri dabar išgyvena ne pačius geriausius laikus.

Laikraštis „Izvestija”:

Ostrovskio tekstas spektaklyje ryžtingai sutrumpintas, dar ryžtingiau prikurtas ir kategoriškai permąstytas. Čia nėra piktųjų buožių, nėra slogios patriarchalinės šeimos atmosferos ir apskritai nėra griežto tradicinių normų laikymosi. Čia visi yra aistrų ir aplinkybių aukos, visi kankinasi ir geria karčiąją, visi iš dūšios siautėja ir puola į suicidinę neviltį. Čia, kaip pjesėje „Žuvėdra” – penki pūdai aistrų.
Prie motulės Volgos didelėje draugiškoje šeimoje gyvena geri žmonės, kad ir beveik visi yra nevykėliai. Jie mėgsta užstalę, neįmantrius juokelius ir pramogas. Ir Kabanicha – didžioji motina, atrama ir viltis – yra čia tam, kad visi savo audringuose žaidimuose paisytų bent kokios tvarkos.
Tačiau tai, kad šiam margam ir smarkiam pasauliui gresia katastrofa, aišku iš karto. Ir jos priežastis visai nėra rusiškas chaosas, bent jau taip nemano Erenburgas. Tikrosios kančių šaknys iš šiapusinio pasaulio perkeliamos į anapus. „Imk, bausk mane!”, – šaukia Kabanicha po Katerinos žūties į tuščią dangų. O po pauzės: „O galgi nėr Tavęs?”. Ir būtent šis įkyrus Dievo neigimas kiaurai skrodžia šiuolaikinį teatrą. Jame įmanomos katastrofos, bet retai įvyksta tragedijos. Nes tragedija numano herojaus atsakomybę prieš Dievą ir žmones. Erenburgas suteikia herojui indulgenciją: „Esmi kenčiantis žmogus”. Puikiai atkurtą rusišką atmosferą čia kiaurai persmelkia šiuolaikinio žmogaus sąmonė. Šis žmogus gerai išmoko, kad baisiausia yra ne nusižengti įstatymams, o tai, kad Kūrėjas yra visiškai kurčias, jis negirdi savo vaikų. Šie vaikai tik įsivaizduoja, kad jie gyvena ant Volgos kranto, o iš tiesų kartais susipranta, kad tai – jų kančioms abejingas Stiksas.

Paruošta pagal nac. programos „Vilnius- Europos kultūros sostinė 2009″  ir Lietuvos Rusų dramos teatro inf.

Bilietų ieškokite www.tiketa.lt

fb-share-icon

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.