GINTARAS GRAJAUSKAS „Eilėraščiai savo kailiu“

Eilėraščiai, V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008; 111 psl.

Šimtas metų nebuvau skaitęs eilėraščių. Tikriausiai dėl to kalta Salomėja, kurią reikėjo kalti mintinai, ir Mačernis, kurio niekas neliepė kalti mintinai, nors norėjosi.

Negaliu sakyti, kad eiliuotas tekstas man atgrasus savo sentimentaliu jausminiu apsiseiliojimu, bet dalis tiesos tame glūdi. Visos tos žvaigždės, drugeliai, debesėliai ir tėvynės ilgesys poezijoje vemti verčia. Norisi šių dienų realijų, nūdienos aktualijų ir kažko artimo sielai, na kaip, pavyzdžiui, vodkės butelio ir lašinių su gera kompanija. Galbūt poetai atitrūkę nuo tokių dūševnų dalykų, ar vodkę sugeba rimuoti tik su lomke, ar bijosi prieš senus savo skaitytojus (kurių didžioji dalis, manau, liktų nesupratę tokios poezijos) pasirodyti vartojantys.

Bet Gintaras Grajauskas – ne toks. Jis su savo „Eilėraščiais savo kailiu“ pateko į mano rankas ir ten pasiliko iki paskutinio puslapio.

Super!!! Po šitų nerimuotų, bestruktūrių ir, sakyčiau, neeiliuotų eilėraščių Grajauskas man tapo saviakas. Jis nelanksto įmantrių frazių ir nepiešia neįmanomų įgyvendinti svajų: klaipėdiečio poezija randasi iš čia ir dabar. Tekstas kasdieniškai buitiškas. Pavyzdžiui, herojus nelekia į mišką gaudyt drugelių ar į pievas ganyt debesų, o vaikšto su „maximos“ maišeliu po kiemą („Gyvenu aš čia“) arba tiesiog skuba apsipirkti:

„sėkmingai įveikęs aikštės
minų lauką, šturmuodavo
parduotuvę

imdavo pieno, dešros
sumuštiniams, sūrio, kartais
kokį laikraštį su programa“

Ar dar teko skaityti poeziją apie televizijos programų kenkėjiškumą („Kenkėjas“); ar apie „karą keliuose“, kur Dionisas įvardijamas šiandieninio viešo transporto dievu („Nemirtingasis“); ar apie raudonos mazdos šeimininką, kuris nesivargina išjungt savo automobilio signalizacijos („Varge, ir vėl ta raudona Mazda“). Man neteko. O kai pateko, tai patiko.

Grajauskas lyg Erlicko įpėdinis pasakoja ir ironišką istoriją apie areštuotą pornografijos platintoją („Ikonų tapytojas“); nebijo pasišaipyti iš savęs ir kitų rašytojų („Du garsūs rašytojai susitinka knygų mugėje“, „Amžinai įsimylėję poetai“) bei atskleidžia lietuviškųjų poetų uždarbiavimo ypatumus („Kuo gali būti poetai“); juokina anekdotiškoje situacijoje susitikus su Viešpačiu („Nepraktikuojantis“) ar tiesiog pažeria trumpų miniatiūrų:

* * *

mokausi nuolankumo .
koks išdidus būnu,
kai pavyksta!

* * *

kas nutinka
kai du mirtini egoistai
staiga iki ausų įsimyli

o tas ir nutinka:
jokių daugiau egoistų
vien mylinčios ausys

Daug Grajausko eilėraščiuose reiškia jų pavadinimas: dažnai tik iš jo galima suvokti tikrąją kūrinio mintį.

MANOJO ANTKAPIO UŽRAŠAS

„Nebenorėk, ir galėsi“

Arba štai:

TAI, PRIE KO IKI ŠIOL TAIP IR NEIŠMOKAU PRIPRAST

neišmanėlių visažinystė

Paprasto, vidutinių pajamų Lietuvos piliečio gyvenimo filosofija, kartais su liūdesiu, kartais su vienatvės šleifu, kartais su lengva šypsena sklinda iš šios plonos knygutės ir daro ją vertą savo kainos.

Man asmeniškai gražiausi buvo du eilėraščiai „Kai lyja ir lyja ir lyja“ ir „Aš ją suprantu, rimtai“. Pirmasis toks, kur visa lyrinio veikėjo kasdienybė kaip ant delno šiam kalbant telefonu su mylima moterim:

„Sakau, kvailystės ir tiek. Žinai,
mano sąskaita baigiasi, tuoj mus
išjungs. Bet aš tau dar paskambinsiu,
būk, tebemyliu.“

O antrasis („Aš ją suprantu, rimtai“) lyg tęsinys pirmojo, labiausiai patikusio:

mėginau su savimi net ir tą,
ką kartais darau su tavim,
na žinai juk.
ir nieko, įsivaizduoji,
nors verk.

suprantu tave, bet tu irgi
suprask: jei tu išeisi, tai kaip aš
čia būsiu tada su savim
be tavęs.

Iš tikro tai meluoju: man asmeniškai patiko dar geros dvi dešimtys „Eilėraščių savu kailiu“, bet negi imsiu čia dabar ir visus perrašysiu…

p.s. nesusilaikysiu dar dėl vieno:

mirdamas būtinai pasakysiu:
ačiū, buvo gražu.

Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.skaityta.lt

16 komentarų apie “GINTARAS GRAJAUSKAS „Eilėraščiai savo kailiu“

  1. tiesa, atrodo, kad autorius tikrrrrai nelabai kažką poezijos apart G.G. skaitęs. ūū.

  2. Na, komentatorius, rašantis „apart“, taip pat tikriausiai skaitęs nedaug. :)

  3. Nerealūs eilėraščiai! Labai labai gražūs.. Ypač paskutinis. Reikės būtinai susiorganizuoti visą rinkinį.

  4. offca, vis delto Grajauskas yra kazkas tai tikro…
    nesusilaikysiu ir as:

    „Filatelija

    M.V.

    dirbu redakcijoje
    man siunčia eilėraščius
    kuriuos turiu perskaityti

    nori nenori, o pradėsi
    rinkt pašto ženklus“

    Gintaras Grajauskas. Naujausių laikų istorija: vadovėlis pradedantiesiems/eilėraščiai. 2004

  5. Nedemonstruok viešai savo bukumo, sueisi už protingą. :D

  6. liu,
    Baltos eilės ne poezija?
    Poezija yra viskas, viskas, ką visiškai visi įsivaizduoja poetiškai. Poezija yra realumo nerealybė. remember it.:)

  7. Nusipirkau. Šiandien.
    Kažkaip truputį nuvylė.
    Gal dėl to, kad paskubom skaičiau.
    O gal tiesiog pačius geriausius eilėraščius draugas perskaitė.
    Ir pamaniau, kad visi tokie.
    Et… :)

  8. kiek tas autorius skaitęs ir kiek ne – koks skirtumas? džiugu būtų net jei ir visiškas kelmas „užsikabintų“ už tikrai gerų kūrinių – viskam yra pradžia :)

  9. Labai baisi ir neprofesionali recenzija. Pireš tai gal vertėtų literatūros teorijos paskaitas palankyti :(

  10. Labai baisi ir neprofesionali recenzija. Prieš rašant vertėtų palankyti literatūros teorijos paskaitas.

    1. neprofesionalas ir rašė. visad prašom geriau. bet nebūtinai geriau. kad ir taip pat baisiai ir neprofesonaliai.

  11. Atgalinis pranešimas: arbatlaikis [poetinis]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.