„Jeruzale, jeigu tave užmirščiau, tenuvysta mano dešinė!”

Keista knyga apie keistus žmones. Norisi rašyti „ne tokius, kurie kasdien trinasi aplink tave”, tačiau čia ir šuo pakastas, kad mus supa būtent keisti žmonės. Ir niekad negali žinoti, kur tas keistumas slypi, nes iš išorės mes visi daugiau mažiau vienodi. O štai viduje nešamės visą praeitį, patirtį, skaudulius, traumas, individualų pasaulio matymą ir savasties užkardas, padedančias slopinti tikrąjį aš, padedančias bėgti per pasaulį. Iki tam tikro taško. Iki tam tikro įvykio…

Ernstas Špangleris stovi prie atviro lango. Pasirengęs šokti žemyn. Tik staiga suskamba telefonas…

Milija ketvirtą valandą ryto su savo skausmu nusprendžia išeiti iš namų. Išeina į naktį ir pavojingu rajonu traukia link bažnyčios…

Išduosiu, jog šie du žmonės romano puslapiuose susitiks. Tik nesibaigs jų susitikimas laimingai. Nebuvo laimingi ir jų ankstesni susitikimai. Nors, tiesą pasakius, tik jiems vieniems žinoti, kur prasideda ir baigiasi jųdviejų laimė. Kokią teisę mes, a la normalieji, turime spręsti apie tų, kuriuos vadiname pamišėliais, gyvenimus? Ką mes galime žinoti apie jų siekius, norus, tikėjimą, moralę ir jausmus? Ir humoro jausmą. Viena aišku, visi tai turime. Tik ne visų visokie turėjimai ir atsiskleidimai mums priimtini. Kažin kokiais žodžiais didžioji dauguma atsilieptų apie tokį dialogą:

– Jūsų tėvai man pasakojo, kad jų Milija regi sielą?
– Tiesa.
– Ir kokią ją regite?
– Jos vagina plaukuota.
– Juokaujate.
– Taip.
– Ar tikite Dievą?
– Tikiu viskuo, ko išmokau, kol man suėjo šešeri metai.

Man atrodo, kad Milijos lūpomis visą romaną kalba tiesa. Ji nesislapsto, nepagražina, nebando žodžių derinti prie pašnekovų. Jos tiesa yra Tiesa. Net kai Milija sako „Aš esu šizofrenikė”, ji sako tiesą. O štai jos daktarą apsėdęs mokslinis instinktas, telpantis į vieną apibendrinantį sakinį – „žmonės, neieškantys Dievo, yra pamišėliai” – yra daug didesnio pamišimo ir netiesos apraiška.

Ir čia norisi grįžti į „Jeruzalės” pradžią, į romano esmę, į skaudulį, kurį Milija išsakė balsu:

– Ar yra kokia bažnyčia, kuri dar būtų atidaryta?

Kaip tai kurioziškai beatrodytų, Milija tą, jai lemtingą trijų valandų naktį, ieško bažnyčios, Dievo, siekia pabėgti nuo kūno ir dvasios skausmo, kuris su prilipdyta „pamišėlės” etikete persekiojo visą gyvenimą.

Žinoma, kaip nebūtų rūgščiai paprasta ir įprasta, bažnyčia ir Dievas, kai jų labiausiai reikia, nedirba. Penktą nakties Dievas yra uždarytas, todėl įvykiai rutuliojasi taip, kaip negalima buvo nė įsivaizduoti.

Ne, daugiau nedetalizuosiu „Jeruzalės” siužeto. Ir taip, vargu, ar neskaitęs knygos supras apie ką jau prikliedėjau, o skaitę, manau, sutiks, jog portugaliečio Gonsalo M. Tavareso „Jeruzalė”, nors ir perskaitoma vos per pusdienį, savo paprastais, tačiau taikliais žodžiais kabina giliai ir sujaukia protą, verčia skaitytoją kitaip pažvelgti į kasdienius dalykus, į žmones, praeivius, įvykius, keistuolius, kurių apstu aplinkui.

„Jeruzalė” tiek atmosfera, tiek tematika, tiek literatūriniu pateikimu priminė Pero Olovo Enquisto romaną „Blanša ir Marija”. Tik Tavaresas nežaidžia su realiomis asmenybėmis ir istorija. Tačiau ir be to geba meistriškai į vieną supinti romano veikėjų fragmentiškus gyvenimo kadrus, per tas tris fabulos vyksmo valandas pateikia svarbiausius lemtingos nakties herojų praeities įvykius, sugeba įtraukti skaitytoją į kinematografišką fabulą (tikrai keista, jog iki šiol romanas neekranizuotas), nustebina žodžių ir scenų valdymu, leidžia suvokti, jog pirmas „Jeruzalės” skaitymas prilygsta paviršutiniškam, aklam daiktų apčiupinėjimui. Štai ir dabar vartau, skaitinėju antrą kartą ir randu naujų erdvių, kampų, užkaborių, kurie pirmąjį kartą prasprūdo. Genialu, paprasta, įsimintina.

—–

Informacija apie knygą: romanas / Gonçalo M. Tavares; iš portugalų kalbos vertė Arvydas Makštutis. – Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 239, [1] p. – ISBN 978-9986-39-782-3 (įr.)