Viena tų retų knygų, kuri duria į širdį, sausina gomurį ir trenkia per smegenis. Parašyta Bookerio laureato, bet tai nebūtina informacija – pats tekstas išduoda, kad romano eilutes suguldė tikras rašytojas, o ne koks įmantria reklamos skraiste apsigobęs apsišaukėlis. Swiftas vis dar (ir vėl – po „Vandenų žemė“) stebina savo lakoniško žodžio taiklumu, psichologinėmis įžvalgomis, prasmingais sakiniais, turtingu žodynu, gebėjimu skaitytojo vaizduotėje sukurti spalvas (šįkart tai nesiliaujanti saulės spindulių liūtis, persekiojanti net herojams besiblaškant po naktinį Londoną). Šis anglas hipnotizuoja ir transformuoja knygos veikėjų mintis, būseną į skaitytojo vidų: verti puslapius ir niekaip nedingsta nuojauta, kad visa tai liejasi iš tavęs, kad visa taip tikra, taip gyva, taip neįtikėtinai pažįstama, žemiška, kasdieniška, savita, artima kaip savi marškiniai, matyta, užuosta, patirta, norėta pasakyti, bet neišdrįsta… Skaitai ir tiki, pamiršti, kad skaitai, pats tampi tuo, apie kurį skaitai, tuo, kuris vieną gražią dieną ryšis visam pasauliui nesuvokiamam žingsniui.

Kažkas atsitinka. „Mums kažkas užėjo“,- sakome.

Tačiau iki to žingsnio aš dar atliksiu mažytę išpažintį, padarysiu tokį padriką atminties rakursą į praeitį, į kelią kuris nuvedė iki to netikėto epilogo.

Ir jis padaro. Išsilieja.

Buvęs policininkas, dabar privatus seklys, Džordžas Vebas, išsiskyręs buvusiosios iniciatyva, turi dukterį ir pagalbininkę, bendradarbę, kolegę, su kuria sueina ne tik darbo reikalais, turėjo ir tokią daug likimų pakeitusią bylą. Ponia Neš kreipėsi su prašymu pasekti jos vyrą, norėjo tik būti tikra, kad jos vyras įsodins į lėktuvą emigrantę studentę, kroatę, kurią pati ponia Neš priglaudė po savo stogu, o ponas Nešas netrukus pareiškė, kad negali be jos gyventi. Be tos kroatės. Bet jie suaugę žmonės, tad protingai pakalbėjo ir sutarė, kad santuokos neardys, ji paruoš vakarienę, jis tą vakarą išskraidins kroatę į šios gimtinę. Seklys turi tik pažiūrėti, pastebėti ir pranešti poniai, ar ji tikrai išskrido.

Lengvi pinigėliai.

Toks pamąstymas dažnai nuveda į netikėtai užvirusį pragarą. Dievas juokiasi iš mūsų lūkesčių ir numanymų. Taip ir čia: lengvas darbelis virsta detektyvu, šis pinasi su trileriu, o šitas – su dar labiau intriguojančiu meilės trikampiu. Kaip taip gali būti, galvojau. Ar įmanomas toks susitarimas?

Mylėti – tai būti pasiruošusiam prarasti, argi ne taip? Mylėti nereiškia turėti, laikyti prie savęs. Atvirkščiai – pirmiausia rūpintis, kad kitas būtų laimingas. Ar ne taip turėtų būti? O jei tas kitas žmogus nusprendžia pasukti kitu keliu, ką gali padaryti?

Matot, kiek daug klausimų. Eilutėse. Dar antra tiek – tarp jų. Ir jokio tuščiažodžiavimo: faktas, taškas, faktas, taškas. Arba klausimas vietoj fakto, klaustukas. Dėliokis mozaiką, kad gudrus. Šitiek netikėtumų kiekvienas puslapis (ką besakyti apie paskutiniuosius) iškelia į dienos šviesą. Gal todėl vertėja iš anglų į lietuvių ryžosi nuo savęs pridėti tą „į“ – gi originale turim tik paprastą „Dienos šviesą“ (The Light Of Day)?

Nėra jokio recepto: mylėti – ne valgį ruošti. Meilė gali trukti visą gyvenimą, bet gali sudegti per kelis mėnesius.

Gažios frazės liejasi ištisai. Tokios iš nuoširdumo ir atvirumo gelmių. Net tie, kuriems jos neskirtos, kas nesupras, ras šviesą teksto intrigoje, turės tobulą, kiek per daug paplūdimio meilės romanui užmazgiotą neeilinę praeities įvykių rekonstrukciją, psichologinį detektyvą ar meilės išpažintį.
Būtinai paskaitykit.
Būtinai.

ps. 166 puslapis. Ten taip viskas suguldyta… Taip paprastai ir taip giliai. Dieviškai. Jei nesuprasit, atleiskit.

—–

Informacija apie knygą: romanas; iš anglų kalbos vertė Audronė Šolienė. – Vilnius : Alma littera, 2008. – 294, [2] p. – ISBN 978-9955-24-775-3