Ne itin produktyvaus, bet galimo vadinti, šiuolaikinio anglų rašytojo Graham‘o Swift‘o kūriniui „Motinų sekmadienis” (orig. Mothering Sunday) perskaityti pakanka pusdienio, tad šią knygą labiau norisi vadinti apysaka, o ne romanu. Nežiūrint apimties „Motinų sekmadienis” 2017 m. nominuotas Walterio Scotto vardo premijai ir apdovanotas literatūros prizu „Hawthornden“, o lietuviškasis Emilijos Ferdmanaitės vertimas ir „Baltų lankų” leidimas įtrauktas į Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos 2019 m. sudarytą geriausių verstinių knygų sąrašą.

Knygos istorija pasitinka mus su data – 1924 metų kovo 30 diena, vieta – Berkšyras, veikėjais – du nuogi kūnai: jo – vaikščiojantis po kambarį, jos – išsipleikęs lovoje. Nuo šito atspirties taško rašytojas juda zigzagais per šimtą dvidešimt puslapių: žingsnelį tos dienos praeitin, žingsnelį ateitin, tada akimirksnio postūmis dabartyje, šuolis keliasdešimt metų pirmyn, vėl į dabartį, vėl žingsnelis atgal ir taip toliau. Laiko fragmentai dėlioja kiek aiškesnį aplinkybių portretą, du nuogi kūnai virsta ponaičiu ir tarnaite, ką tik pasimylėjusiais tuščiame name. Tuščiame, nes šiandien Motinų sekmadienis – diena, kai visi tarnai turi laisvą dieną ir paprastai jiems leidžiama išvykti aplankyti artimųjų. Bet ji – našlaitė, neturinti artimųjų, o jis irgi turi laisvą pusdienį – tarnus išleido, o su savo būsima žmona ir jos šeima susitaręs pasimatyti mieste tik pietums, tad iki tol dar turi progą išnaudoti laiką širdies ir kūno reikalams su meiluže. Ne, jo žmona nebus tarnaitė, kuri susidėjusi rankas už galvos, nuoga guli lovoje ir stebi jį, nuogą vaikščiojantį po kambarį ir neskubriai besirengiantį pas kitą. Ji žino jo planus, stebi jį, po to tik girdi, kaip lipa laiptais, uždaro duris, sugirgždina kiemo žvyrą ir nurūksta automobiliu tolyn. Tarnaitė dar pašeimininkauja po dvarą, pašniukštinėja, bando įsivaizduoti, koks gyvenimas čia vyksta jai nesant ir galop grįžta pas savo šeimininką, kuris pasitinka ją tarpduryje ir praneša netikėtą žinią.

Tiek to veiksmo „Motinų sekmadienyje”. Užverčiu paskutinį knygos puslapį ir pasitikrinu internetuose, ar tikrai buvo toks šventinis sekmadienis – tikrai buvo. Tiek ir to įdomumo iš šio trumpučio kūrinio. Taip, nieko negaliu prikišti Swifto gebėjimui literatūriniu tekstu išgauti dailei būdingą scenų šviesą, nuotaiką ir vizualumą, gebėjimui į vieną sujungti skirtingų laikotarpių prisiminimus, gebėjimui tekinti tekstą lyg švelnų brizą, leisti jį paragauti, kaip skanų ir sveiką maistą.

Žmonės skaito knygas tam, kad pabėgtų nuo savęs, nuo savo gyvenimo problemų, ar ne?

Taigi, „Motinų sekmadienio” skaitymo procesas gana malonus, skanus, bet perskaitęs „Motinų sekmadienį” aš pasijutau kaip valgęs, tačiau nepasisotinęs, besistengiąs pabėgti nuo savęs, bet nepabėgęs.

Šiais laikais esti didžių, garsių ir panašių rašytojų, kurie mėgsta karts nuo karto pafalšyvinti ir, matyt, materialinių paskatų vedami, vietoj kolosalaus kūrinio paleidžia į pasaulį tokį greituką-trumpuką-plonuką, su šiokia tokia pretenzija į literatūrą, nes visgi tekstukas pagimdytas jau pripažinto meistro. O kadangi publika nemenkai ploja ir tokiam performansui, tai sąžinės graužimas ištirpsta negimęs.

Tikrai niekas nenustatė, kad literatūrinis šedevras turi būti storas, varginantis, gi tam ir yra apsakymai, apysakos etc. ir kiekviename gali būti pūdai kokybės ir išradingumo. Tačiau, kai į vieną gretą sustatau, pavyzdžiui, Ian’o McEwen’o „Česilo pakrantėje”, Julian’o Barnes’o „Pabaigos jausmą”, to paties Swifto „Regimybes”,  į akis krinta ir visų šių britų naudojama aukščiau aprašyta siužeto kompozicija, pasižyminti veik analogišku pasakojimo struktūrizavimu. Toks receptas išduoda, kad net pripažinti meistrai aria tą pačią vagą ir taip praranda tik sau būdingą literatūrinį braižą. Jeigu kas duotų paskaityti vieną iš minėtųjų kūrinių, nenurodant autoriaus, tai sėkmingai galima būtų jį priskirti bet kuriam iš jų ir dar ne vienam neminėtam.

Aptariamas Swifto romanas stokoja ir dėmesio pagrindinio herojaus charakteriui, psichologijai, neleidžia prisikasti prie gelmės, o tik kaip saulės spindulys nuslysta daiktų paviršiumi. Kokybės neprideda ir dažnas nuklydimas į tariamosios nuosakos ribas: kas būtų, jeigu dabar į namą atvyktų būsimoji nuotaka, ką galėtų pamanyti tarnaitė pamačiusi dėmę ant ponaičio paklodės ir panašiai. Visa tai literatūrinio audinio siūlus nemenkai sudilina ir sunku patikėti, kad tai to paties rašytojo, kuris sukūrė sodriąją „Vandenų žemę”, kūrinys.

Tad „Motinų sekmadienis” man lieka stipraus rašytojo silpnokas kūrinėlis, skirtas lengvam, maloniam skaitymui, suteikiantis šilumos ir šviesos, bet po savęs mažai ką paliekantis skaitytojo viduje.