2006 metų lietuviškosios Eurovizijos atrankos atradimu tapę naujavilniečiai GRAVEL – jau kone kultinė grupė. To įrodymai: debiutinio albumo nuotykiai parduotuvių lentynose, priminę Lietuvai žodžio „deficitas“ reikšmę, bei ketvirtadienį gyvos muzikos klube Tamsta susirinkusi publika, apėmusi visas amžiaus kategorijas, bei „užtvankinusi“ klubo erdvę. Post factum, galima pasakyti, jog renginiui visgi reikėjo didesnių plotų, tačiau buvo taip, kaip buvo, o GRAVEL grojo gerai. Nors grupės frontmenas Tomasz Sinitzky vėliau grupės bloge rašė, jog buvo sunku įsivažiuoti, tikrai neatrodė, kad tai kažkas pastebėjo. Koncertą pradėję nauju kūriniu „Kur žiūri mamos, kur žiūri tėvai“ GRAVEL’iai iškart stvėrė susirinkusius „už kiaušų“ ir nežinau kaip kitiems, bet man galvoje iškėlė nemažą klaustuką dėl to, kas yra grupės stiprioji pusė – akustinė lyrika, ar triukšmingas rokenrolas. Taip, Tomasz’o solo atliekamas „When there’s nothing left“ susilaukė, ko gero, daugiausiai aplodismentų, tačiau kai Tamstos sienos drebėjo nuo „Easter song“, „For the first time“, ar „GFC”, jau galėjai matyti grupę, štai taip, vos per keletą mėnesėlių, išaugusią Tamstos lygio klubų-pubų kelnes. Ir apskritai, kiekvieną kartą juos girdint matosi progresas. Štai, pavyzdžiui, vokalas, šiaip jau, mano nuomone, silpniausia GRAVEL vieta, šįkart jau (beveik) neužkliūna. O skambant galingąjai naująjai „Foreign policy“, akimirkai užsisvajojęs jau mačiau juos grojančius didžiuliame stadione, a la Wembley ir, bliamba, tai atrodė nuostabiai! Ech, kad taip dar vyriokai pasirūpintų „teisingesne“ scenine apranga… Anyway.

Gaila, jog Lietuvoje situacija (kol kas) yra tokia, kad muzika beveik neturi galimybių suskambėti atvirose lauko erdvėse, ar bent jau erdvesnėse salėse, o yra priversta tenkintis pora šimtų žmonių talpinančiais klubeliais (dar gi, Tamstos atveju, įrengtais, neva, sėdinčiųjų už staliukų patogumui). Kitu atveju, žiūrėk, gal turėtume savo atstovus ir kokiam „Roskildės“ festivalyje… O kol kas GRAVEL žada nekoncertuot ir lįst į studiją antrojo albumo įrašams (nenuostabu, kai iš kokių 20 koncerte skambėjusių gabalų, bent 5 buvo visiškai nauji). Mes gi, matome potencialą ir liekam laukti, konstatuodami, kad kokioje „formoje“ jie bepasirodytų – koncerte ar kompakte, praleisti bus nevalia.