Gražina Arlickaitė apie SCANORAMA 2009.


Išskirtiniai Europos kultūros sostinės metams skirti renginiai, klasika ir modernybė, šiaurietiškos dimensijos lygmenys, tradicijos ir naujovės – tokios gairės suformavo šių metų „Scanoramos“ programinius pamatus. Trylika naujų ir laiko išbandytų programų padės žiūrovams aprėpti ryškiausias kino naujoves, tradicijų ir inovacijų sąsajas, suvokti šiuolaikinio Europos kino proceso dėmenis.

Norėčiau pasidžiaugti, kad galėsime Jums parodyti ryškių kino asmenybių filmus, ne tik pripažintų ir gyvais klasikais tituluojamų režisierių (Larsas von Trieras, Andrzejus Wajda, Janas Troellis, Kenas Loachas ir kt.) kūrinius, bet ir būsimųjų klasikų juostas. Europos kino forumas „Scanorama“ – tai atradimų festivalis. Ne tik populiarūs ir žinomi filmai, bet ir naujos pavardės, nauji kūriniai, naujos idėjos, nauja stilistika, galimybė atrasti tai, ko neparodys niekas kitas, nes kiekvieno festivalio veidas – tai jo rodomi filmai. Dar nei vienais metais „Scanoramoje“ nebuvo tiek daug naujų filmų iš visos Europos.

Pirmą kartą į Lietuvą atkeliauja „Kylančios žvaigždės“ („Shooting Stars“). Europos kino plėtros (EFP) inicijuotas renginys paprastai vieši didžiausių Europos ir pasaulio festivalių scenose, o šiais Europos kultūros sostinės metais džiugins ir „Scanoramos“ žiūrovus. Su jais galėsime gyvai pasikalbėti po filmų. Galimybė matyti aktorių iš arti suteikia kontaktui su jo filmu ryškumo ir gyvasties. Céline Bolomey („Triukšmas galvoje“, Šveicarija, Vokietija, 2009), Cyronas Melville („Meilė ir įtūžis“, Danija, Švedija, 2009), Orsi Tóth („Ta vienintelė“, Vengrija, 2006) pelnė kylančių žvaigždžių statusą kaip Europos kino ateities talentai. Jie skleisis tokių pripažintų Europos ir pasaulio žvaigždžių kontekste kaip Charlotte Gainsbourg ir Villemas Defoe („Antikristas“, 2009), Trine Dyrholm („Mažasis kareivėlis“, 2008), Gaelis Garcia Bernalis („Mamutas“, 2009), Birgit Minichmayer („Visi kiti“, 2009), Brenda Blethyn („Londono upė“, 2009), Madsas Mikkelsenas („Liepsna ir Citrina“, 2008), Paprika Steen („Aplodismentai“, 2009), Kristina Janda („Ajerai“, 2009).

Lietuvių kino profesionalams bus ypač naudingos meistriškumo dirbtuvės „Jaunoji kino karta“, kuriose taip pat ryškiai nuskambės svečių balsas. Vienas iš garsiausių Europos prodiuserių – ilgametis Europos kino akademijos (EFA) tarybos pirmininkas, įvairiausius kino titulus pelnęs britas Nikas Powellas – yra šių metų meistriškumo dirbtuvių siela. Jam talkins lenkų režisierė Magda Piekorz („Mieguistumas“, 2008), serbas Vladimiras Paskaljevičius („Velnio miestas“, 2009), lenkų rašytojas ir kino dramaturgas Wojciechas Kuczokas („Mieguistumas“, 2008), britų prodiuseris Alastairas Clarkas („Nepaklotos lovos“, 2009), lietuvių dokumentininkas Arūnas Matelis, tarptautinių projektų pirmoji režisieriaus asistentė Tatjana Jakovleva. Svečiai diskutuos apie kūrybą ir gamybą, vertins pateiktus jaunų kinematografininkų projektus, rinks geriausią trumpametražį filmą iš tradicine jau tapusios programos „Naujasis Baltijos kinas“, kurioje pristatomi Lietuvos, Latvijos ir Estijos ateities režisieriai. Šią programą taip pat pagyvins gausus būrys mūsų jaunųjų kaimynų.

Nauji ambicingų jaunų režisierių filmai iš Serbijos, Rumunijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Olandijos, kinematografiškai kirsdami Europą, atskleidžia šiuolaikinio žmogaus dvasinio gyvenimo vingius, kurie formuoja naujosios Europos vidinės erdvės kontūrus. Tradicijų ir mentalumo sankirtos, religiniai konfliktai, žmonių likimas ekonominės krizės akistatoje. Šios temos savitai atsispindi skirtingų požiūrių ir skirtingų stilių filmuose. Kartais jos nuskamba giliai dramatiškai – „Londono upė“ (Didžioji Britanija, Prancūzija, Alžyras, 2009), „Kiaulaitės“ (Lenkija, Vokietija, 2009), „Katalina Varga“ (Rumunija, 2009), kartais sarkastiškai ir ironiškai – „Prancūziškas filmas“ (Didžioji Britanija, 2009), „Peizažas Nr.2“ (Slovėnija, 2008), kartais nuspalvinamos juodojo humoro spalvomis – „Velnio miestas“ (Serbija, 2009), kartais pateikiamos jaunatviškai, žaismingai, lyriškai – „Visi kiti“ (Vokietija, 2009), „Nepaklotos lovos“ (Didžioji Britanija, 2009), kartais žavi psichologine giluma ir dramine įtampa – „Mieguistumas“ (Lenkija, 2008), „Katios sesuo“ (Olandija, 2008).

Programos „Kertant Europą“ filmai šiemet peržengia ir pačios Europos ribas. Švedų režisieriaus Lukaso Modyssono „Mamuto“ (2009) veiksmas rutuliojasi Amerikoje, perkeliamas į Tailandą, filmo gamyba jungia Šiaurės ir Vakarų Europą. Užsiėmusių ir laiko savo vaikams nerandančių tėvų problemos, išnaudojamų vaikų, svetur uždarbiaujančių motinų dramos skaudžiai atpažįstamos ir gyvenime, ir filmuose. Tai Europa? Amerika? Ar tiesiog kertant pasaulį paaiškėja, kad žmonės turi daugiau bendrybių nei skirtumų? Ir problemiškai (žmogaus padėtis krizės krečiamame pasaulyje), ir gamybiškai (bendros gamybos projektai tarp Europos ir kitų žemynų šalių) Europa skleidžiasi plačiai. Kinas įamžina ir atspindi žmogaus būtį „čia ir dabar“, drąsiai peržengdamas geografines ribas. Sąvoka „čia“ jau apima visą pasaulį. Todėl neatsitiktinai programoje atsiranda Lietuvoje nežinomas turkų naujosios kartos kinas, kuriam puikiai atstovauja du filmai – „Ne tas rožančius“ (rež. Mahmut Fazil Coscun, 2009) ir „Ruduo“ (rež. Öscan Alper, 2008). Režisieriai gvildena tas dvasinio gyvenimo subtilybes ir tarpusavio bendravimo skirtybes, apie kurias vis dažniau diskutuojama Turkijai siekiant narystės Europos Sąjungoje. Jų autoriai atskleidžia ne oficialųjį ar žiniasklaidoje įsitvirtinusį Turkijos įvaizdį, bet meniškai įtaigiai perteikia šimtmečiais susiklosčiusių tradicijų ir būtinybės jas keisti dramatizmą. Iškili Europos panoramos viršūnė – lenkų kino klasiko Andrzejaus Wajdos naujausia juosta „Ajerai“ (2009), labai šiltai sutikta tarptautiniame Berlyno kino festivalyje ir kituose reikšminguose tarptautiniuose kino forumuose, neseniai nominuota Europos kino akademijos apdovanojimui. Šis originalus kino metro kūrinys suteikia „Scanoramoje“ rodomiems jaunesniosios kartos lenkų režisierių filmams meninio lygio ir solidumo kontekstą. Britų kino metro Kenno Loacho naujausias darbas „Belaukiant Eriko“ , puošęs šių metų Kanų kino festivalio konkursinę programą, – dar vienas klasikų iššūkis jauniems režisieriams.

Klasikos ir nūdienos jungtis – tai principinė „Scanoramos“ misija. Šiais metais klasikos programos ašis – nebyliojo kino milžinas Carlas Theodoras Dreyeris, danų kino režisierius, kurio 120-ąją gimimo sukaktį mini kino pasaulis. Skirtingus klasikos tradicijos lygmenis juntame ir „Scanoramos naujienų“ programoje. Šiaurietiškoji dimensija buvo ir liko „Scanoramai“ labai svarbi, ji svarbi ir plačiame Europos kino kontekste. Du jos aspektai – išbandytas klasikinis (Jano Troellio „Amžinos akimirkos“, 2009) ir provokacinis kontroversiškasis (Larso von Triero „Antikristas“, 2009) – lemia pristatomų šiauriečių filmų įvairovę.

Trumpametražių filmų naktis „Europos pašvaistė“ dovanoja ištikimiems „Scanoramos“ nakvišoms puikią galimybę pasinerti į geriausių trumpametražių filmų stichiją, džiaugtis Europos kino akademijos nominantų ir laureatų meistryste, improvizacijos laisve, požiūrių įvairove. Reaguodama į ekonominę krizę, „Scanorama“ siūlo kinematografinį jos įveikimo būdą – programą „Tu gyvendamas džiaukis“, kurioje bus parodyti žiūrovų pamėgti geriausi, optimizmo įkvepiantys šiauriečių filmai. Ir ne tik jie. Antikrizinę kino programą papildys ir įspūdingas nenuspėjamo žanro kūrinys – danų režisieriaus Nicolaso Windingo Refno filmas „Bronsonas“ (2009). Jo herojus – legendinis britų nusikaltėlis Michaelas Gordonas Petersonas, pasivadinęs Bronsonu. Jis šaukia, smūgiuoja, klykia, puola į neviltį ir euforiją. Laimingas laimės neradęs pamišėlis? Genijus, radęs kalėjime savo rojų? Tragikomedija? Juodasis humoras? Kas tik norite… Vertinti tokius filmus padėtų „Scanoramai“ labai svarbaus didžio menininko Carlo Theodoro Dreyerio suformuluota demokratinė nuostata: „Nederėtų nuvertinti ir populiariųjų filmų, nes jie taip pat yra vertingi: paprastiems žmonėms jie yra tarsi šviesus saulės spindulėlis,  pamatę jį, žmonės visą savaitę gyvena maloniais jo įspūdžiais“. Tokį įspūdį dovanoja ir filmas „Mylimoji Klara“ (2008), nukeliantis žiūrovus į romantizmo epochą. Filmo herojai – muzikos genijai Robertas Schumannas, jo žmona Klara ir Johanesas Brahmsas, padovanoję pasauliui nepamirštamą muziką. Jų dramatiška meilės ir kančių istorija tapo šio filmo siužetu, kurį ekrane įprasmino tolima Brahmso giminaitė režisierė Helma Sanders-Brahms, kuri taip pat yra „Scanoramos“ viešnia.

Retrospektyvų rubrikoje „Žvilgsnis iš arčiau“ „Scanorama“ pristatys du jaunus menininkus: puikų norvegų aktorių Akselį Hennie, kurio naujausias vaidmuo juostoje „Maksas Manusas“ neseniai įvertintas nacionaliniu apdovanojimu, ir vokiečių režisierių Andreasą Dreseną, kurio naujausias filmas „Viskis ir degtinė“ šių metų Karlovi Varų festivalyje pelnė jam geriausio režisieriaus titulą. „Scanorama“ žada gero kino rudenį Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje!

Visa programa

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.