GREG EGAN „Karantinas“

„Karantinas“ – toks knygos pavadinimas lyg ir leidžia galvoti, kad tai bus kažkas apie šių dienų pasaulinę pandemiją, bet šiame romane, parašytame dar 1992-aisiais, australas Greg‘as Egan‘as pristato visiškai fantastišką situaciją – netolimoje ateityje vieną dieną dingsta visos žvaigždės. Saulės sistema nesuvokiamu būdu tampa įkalinta tamsiame burbule, atskirta nuo likusios galaktikos ir visatos, lyg uždaryta į kosminį karantiną.

Bet gyvenimas bežvaigždžiame ateities pasaulyje teka į priekį, technologinė pažanga leidžia žmonėms savo smegenis prijungti prie įvairiausių modų, programų, kurios papildo žmogaus smegenis ir suteikia papildomų galimybių. Taip, kaip dabar programėles įsidiegiame į telefonus, taip ateityje galėsime į save.

Tokiame pasaulyje mūsų istorijos pasakotojas Nikas, buvęs policininkas, gauna pelningą užduotį – surasti be jokio pėdsako iš mokslinio instituto dingusią merginą. Tada prasideda: hakeriai, nano- ir normalūs robotai, tapatybių ir kūno parametrų falsifikavimas, antikristo ir apokalipsės belaukiantys sektantai bei kitos įdomybės.

Intriguojanti romano pradžia su veiksmo nestokojančia kriminaline mįsle leidžia tikėtis kažko panašaus į Richardo K. Morgano „Skaitmenines sąmones“, Harry Harrisono „Plieninę Žiurkę“ ar Mike’o Resnick’o „Našliadirbį“, bet nė velnio. Įsibėgėjęs „Karantinas“ nuslopsta veiksmo prasme ir virsta kvantinės fizikos galvosūkiu. Manau, kad labai siužeto neišduosiu ir skaitymo malonumo nesumažinsiu, jei pasakysiu, kad pagrindinė knygos idėja pagrįsta kvantine teorija, kad dalelės vienaip elgiasi stebimos, ir kitaip – ne. Žmonės stebėdami žvaigždes ėmė jas žudyti, todėl kai kurios jėgos, vardan Visatos ramybės ir stabilumo, atėmė stebėjimo galimybę.

Tikiuosi, kad teisingai suvokiau norėtą perteikti Egan’o žinutę, sumanymą, nes fizikiniai reikalai knygoje tikrai perteikiami gana komplikuotai. Priežasties ir pasekmės ryšys gan sunkiai pagaunamas. Nepadeda tam ir tekstas – kartais imi jaustis lyg be netinkamo pasirengimo skaitytum Hegelio filosofinį įsikūnijimą kietojoje sci-fi. Štai pavyzdėlis:

Tai grupės neuronų, balansuojančių ant fraktūrinių ašmenų tarp suveikimo ir nesuveikimo, netvarkingai užsikertančių, paklūstančių vien tik tarpląstelinėms fliuktuacijoms, tai yra šiluminiam triukšmui. Jeigu man pavyks pažeisti išsidėstymo tolygumą, sukelti jame bet kokį judesį, nukrypimą, tai reikš tokią pat sėkmę, kaip ir Po Kvai bandyme su jonais.

Ir tokių nelabai suvokiamų kvantinių sakinių, persiritus į knygos antrą pusę, netrūksta. Neblizga ir veikėjų charakteriai, kurie gan šabloniški, plokšti, bet tuos minusus atperka knygoje puikiai sukurta futuristinė, karantininė atmosfera (kurios požymių netrūksta ir šiandien) ir ta nelengvai perprantama, bet stogą raunanti, fantastinė idėja.

Taigi, „Karantinas“ kietosios mokslinės fantastikos gerbėjams labai rekomenduojamas, o nedraugaujantiems su kvantinėmis teorijomis – labai nerekomenduojamas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.