G.rybai #2: kaip išsirinkt iš išrinktųjų

grybai2

„- Taip,- sumurmėjo Džonas,- gyvenimas pasiutusiai trumpas. O norisi gyvent amžinai ir viską pažinti.“

Čia tokia frazė iš „Forsaitų sagos“. Teisinga frazė, kuriai pastaruoju metu nebepritariu. Kam man viską pažinti? Lai pažindinasi visi kiti, o man pakaks ir trupučio, tik nuosekliau atsirinkto iš visko krūvos. Man nebūtina aplankyti visus „Kino pavasario“ filmus: norėjau tik geriausius iš geriausių, o kaip visada gavosi atvirkščiai; pavydas kitų miestų piliečiams, kur iškeliauja KP – šiem nereiks laužyt galvos pasirenkant filmą, nes praktiškai nelabai iš ko galės rinktis. Man nebūtina gadinti klausos ir veizolų visuose vietinių ir užsienio muzikorių, tepliorių, aktorėlių pasirodymuose: bus ir be manęs kas tokius pasirodymus pakomentuos. Nematau reikalo šokti aukščiau bambos, stengiantis kuo greičiau įrašyti du tūkstančiai pirmąją perskaitytą knygą į savo perskaitytų knygų sąrašą (o taaaip, aš dar tokį vedu). Kultūra tampa nuobodi ir jau matyta, girdėta, išgyventa.

Nors kaip šiandien primenu baimę, su kuria ėjau iš kino teatro salės po „Matricos“ pirmosios dalies. Vaaau, aš norėjau dar gyventi. Gyventi tam, kad pamatyčiau dar du Neo nuotykių tęsinius. Panašiai vidinė būsena jaustukus sudėliojo ir po „Žiedų valdovo“ bei Lukaso išsižiojimo, kad „Žvaigždžių karų“ priešistorė bus. Tai buvo tikri išgyvenimai ir laukimai! Tai kas, kad kai kas iš to susišlavė krūvelę mano šlamančiųjų – nė cento negaila. O šiandien man gaila tų litų, už kuriuos išeina gal tik puslitris ne pačios geriausios vodkės. Skundžiu smulkių, nes nežinau, ką gausiu už juos, dažnai net nežinau, ko tikėtis.

Internetas atvėrė duris į begalybę nuomonių apie vieną ar kitą kultūrinį reikalą. Lyg kultūrą nuo chaltūros turėtų eit atsijoti lengviau, bet – nė velnio. Negaliu pasitikėti pirmu straipsneliu apie kūrinį, nes jis parašytas pijarinimo tikslais. Nei antru, kurį teigiamai išlankstė nusivylęs žurnalinga, bet šis negalėjo nelankstyti, nes tada durys į tam tikrą instanciją jam bus užtrenktos, o pirkti bilietėlius nedėkingas reikalas. Nei trečiu: čia, pasirodo, komentatorius bus panašios meno srities konkurentas ar, koks pavydo pritvinkęs, susireikšminęs menininkėlis, kurį prametė režisierius, prodiuseris, galerijos savininkas..

Gerai, kad lieka dar keli tuntai nuomonių, kurias galiu taip pat apkaltinti vienokiu ar kitokiu, man nepriimtinu, šališkumu. O galiu ir nekaltinti. Bet kokiu (dažniausiu) atveju, pagaunu save susipažinusiu su kitų asobų nuomonėmis apie tą patį kultūrinį reikalą ir jos smagiai pasiskirsto po visą amplitudę: nuo „šūdas“ ir „šūdukas“ iki „nepakartojama“ ir „šedevras“. Netikite? Pažiūrėkite, kad ir „Lūšnyno milijonieriaus“ imdb įvertinimus, tarp kurių net 3000 balsuotojų, skyrusių po 1 balą.  Taigi, krūva sugaišto laiko, o lieku vis toks pats dummies. Net ilgainiui pamėgtais kritikais (o, kad tokių būtų ant Lietuvėlės)  ne visada galiu pasitikėti: kas žino, ar, vartodamas ir po to vertindamas meną, jis buvo neapsirūkęs, tinkamai išsimiegojęs ar neužsidepresinęs nuo krizės apraiškų asmeniniame gyvenime.

Taigi, uždaras ratas, iš kurio pabėgt galiu tik vadovaudamasis taisykle „patirk pats“, tada turiu savo nuomonę, kuri man teisingiausia, priimtiniausia, objektyviausia. (Įsiterpsiu į save: mačiau jau ir Depešų naujas albumas nutekėjo, bet specialiai neskaičiau atsiliepimų, pirma paklausysiu pats. Va taip va). Va taip va norėčiau semtis peno iš kultūros. Be jokių išankstinių nuomonių, reklamų, komentarų, analizių, topų, bet… yra kaip yra. Gi be tų išankstinių nuomonių gali tekti pasiutusiai trumpą gyvenimą paskirti krūvai kultūrinio šlamšto, kurio kuo toliau, tuo daugiau.

Net spamo paskutiniu metu vis daugiau: maždaug trigubai. Kasdien į pašto dėžutes suplaukiančių padorių ir ne visai padorių pasiūlymų, kuriems galioja delete režimas, buvo visada. Bet paskutines dvi tris savaites ėmė žymiai intensyviau plaukti ir naudingų spamų: matyt kultūros pardavėjai meta į darbą vis didesnes „prastūmimo“ pajėgas. Šaunu, gal pagaliau crisis išmokins ne tik kurti, bet ir apie sukurtąjį Reikalą informuoti mases, o ne tik undergroundinę chebrą. (Akivaizdus pavyzdys – “Greenhouse Effect” pasirodymas Vilniuje).

Gal kiek kitokio principo turėtų laikytis projekto „Visi savi“ organizatoriai. Šie taip pat patys „atėjo“ mano gmailan, o aš balandžio 3 d. reaguodamas į gautą informaciją dūlinau pas juos į svetainę, tikėdamasis pavarvint seilę spoksant į Ievos Narkutės balsą. Dainuojamoji poezija ir žiupsnelis savų – kas gali būti puikiau smoginą penktadienio vakarą. Ale pasirodo, kad tų savų prisisavino tiek, kad iš pradžių netilpo koridoriuje, o paskui dar užgriozdė ne tik svetainę, bet subinėmis trynėsi didelio buto koridoriuje, prieškambaryje ir antslenksčiuose. Net nekilo mintis brautis prie arbatos ir namudinio pyrago…

Anksčiau būdavo tokia tradicija – į vestuves sugužėdavo ne tik giminė, bet ir visas kaimas. O ko norėti: ka saka, pas mumi ant visi če gimines, artimeji, susiedai, savekai. Tad tokiam sambūriui, kur malonumas ausiai ir sielai kaštuoja tik penkiolikinę, reikia gal kokį Siemensą imti. Kaip ir palmių sekmadieniui, kai tikėjimas lyg sloga per gripo pandemiją masiškai užvaldo sąmones ant tiek, kad net į bažnyčios vidų nebetelpa norintys savo šakeles pašlapinti vandeniu iš po krano. Ir nereiktų jaustis nepatogiai, kai pro šalį žygiuoja aukas renkantis klaupčiukas. Susimokėtum už bilietėlį, visiems sostinės gyventojams skirtame, šventinime, prie durų kaip bonusą gautum šakelę, kurias Rubikono darbuotojai iš vakaro būtų prilaužę Vingio parke. Ir jokios spūsties, ir šakelė rankoj, ir šventa, ir valstybė už bilietėlius pajamų gal gautų…

Čia šiaip pamąstymai, apmąstymai, sulig kuriais galima būtų užbaigt grybavimą. Bet leisiu sau dar pablevyzgoti apie opinijos pastebėjimus, internete vadinamus komentarais. Jie sėkmingai nugula po išsamesniu kultūriniu ir, ypač politinio, reikalo aprašymu. Keista, kad komentarai dažnai nepapuola į minėtą skalę „šūdas-šedevras“, o plauko kažkur paralelinėse ilgumose. Neslėpsiu, man pačiam patinka braidyti po tokius vandenis. Dar gerai jei parašau:

„Leidau sau ir kitiems būti įtempiamas į užpraeitą savaitę, PC „Europa“ vykusį, nightshopingą. Visgi nemokama galimybė pamatyti gyvą Sasha Son (kaži, verčiasi „koketiškas sūnus“? kol nepakeitė pavadinimo gal kas iššifruos?). Gyvą pamačiau. Net du kartus per dvi dainas, bet geriau jau negyvą tik ilgiau. Lauksim naktinio šopingo Žirmūnų „Iki“ – gi arčiau namų“.

Iš to visgi galima susidaryti šiokią tokią nuomonę. Bet va apie paskutinįjį Graužinio reikalą „Viskas arba nieko“ mano įspūdžiai tilptų po tokiu komentaru:

„Pamenu tik vienos aktores prakaita, prasimususi pro bliuzeles medziaga, tokios grazios dregnos demes, tik ir laukiau visa laika kol pakels rankas“.

Informatyvu, bet lyg ne iš tos operos: o kur apie patį spektaklį? Net neaišku, ar tas prakaitas netyčiukas, ar surežisuotas, ar matysis per kitus seansus? Televizija, radijas, spausdintinė žiniasklaida kaži ar tokių pikantiškų dalykėlių pažers, bet internetas gali.

Gali pagrybauti atsakančiai.

p.s. Pabaigai dar viena citata iš ten pat, iš „Forsaitų“ : „Kai pakankamas kiekis geru skoniu pasižyminčių meno mėgėjų palankiai įvertina meno kūrinį, jis įgauna tvirtą rinkos vertę arba, kitais žodžiais tariant, pavirsta „meno kūriniu“.
Na, čia tikrai ne sofizmas: tas pats, jau įgrisęs, „Kino pavasaris“ parodė, kaip meno mėgėjai iš krūvos pelų per tris savaites išrinko krūvą perlų. Va, ir tenka tada susikišti savo taisyklę „patirk pats” į antrą galą.

fb-share-icon

29 komentarai apie “G.rybai #2: kaip išsirinkt iš išrinktųjų

  1. Nagi, puiki rubrika radosi! Pagyroms šiuo momentėliu neturiu laiko…

    O pradžioje minimas visų KINO PAVASARIO filmų pamatymo tikslas yra neįmanomas – Lietuvoje tokių žmonių nėra. Kadangi organizatoriai galų gale pranešė, jog parodyti 86 filmai, tai jų VISŲ nematė nei jie, nei programos sudarytojai, nei kritikai, nei kokie tai festivalio kino mechanikai. Tokia realybė…

    Ir aišku, to jokiu būdu nereikia. Tokiame festivalyje svarbiausia pasirinkta taktika. Vieną iš jų įsikaliau stipriai – mokančiam pinigus žmogui dažnai neverta pulti „nuogam į dilgėles”. Antrą savaitę buvo kur kas patogiau (nebebuvo eilių, nes visi apsirūpinę bilietais) rinktis seansus (jau buvo nuomonės, kurios vis šį tą reiškia net esant fatališkai jų įvairovei ir skonių skalei). O apie konkursinės programos perlus jau buvo vieningai triūbyjama. Jų neatsisiūsi, kaip kokius amerikoniškus ar itališkus festivalio filmus…

  2. offca, ir tu esi forsaitas! kartais galvoju, kuo tokios sagos skiriasi nuo serialu? o kartais atrandu, kad musu teatras, nors ir vienodokas bei pabodes, visgi yra geriau negu „v lob” kroatai apie getsbi.

  3. Daug skaityt, o esmės [po trijų alaus] nepagavau. Na kažkoks kontepliacinis šūdas – va tiek pagavau ;]

  4. bet žibutės prie grybų kaip dera : ) puiki išmonė – taip ir dvelkia pavasarine romantika, žibutės visiems patinka ir širdį suvirpina : )

  5. žinom, ryt apie tai kaip tik tema bus. blogiau, jeigu žmogui žiūrėti filmą per tv/pc ir dideliame ekrane vienas ir tas pats – rimtas regėjimo silpnėjimo požymis.

  6. offca, apie kiną tai pakalbėjai bile tik pakalbėti. juk kritikos tu niekada neskaitai ir negali sakyti, kad Lietuvoje geros kino kritikos nėra, nes jeigu tavęs paklausčiau „o kuo blogai rašo …?”, tu neturėtum, ką atsakyti, nes.. neskaitai :) o, kad tuščiai burnoji, tai nieko tokio – tokia tavo natūra. tas pats ir dėl „lūšnynų milijonieriaus”. tiesą sakant, žiūrint į vertinimus akivaizdu, kad tai labai palankiai sutiktas filmas, nes iš 107 000 balsuotojų net 97 000 davė septynis balus arba daugiau. O duodantys vienetus, pats supranti, kad duoda protesto balsus: „visiems patiko, o aš pasakysiu, kad š… š…” – nes toks jis nėra. niekaip. lengva pasirinkti, lengva.

  7. Skaitau aš tą kritiką ir apie kiną. Tik su kinu man yra atvirkščiai nei su muzika, man įdomiau, tai kas gera sena, o ne naujai sukurta. Nors paskaitau kartais ir apie naujai sukurtą, prieš einant į k/t, kad žinočiau į ką atkreipt dėmesį, nors iš tų paskaitymų retai randu sudėliotus reikiamus akcentus. Man patinka kino klasika, seni, jau viso pasaulio įvertinti filmai, kurie mūsų kartai tv ir k/t ekranuose nebuvo brukami, o turi pats juos atsikasinėti.
    Taip, aš neperku žurnalų „Kinas” ir kitų, jei jų yra daugiau ta tema, apsiriboju nemokamai prieinamais šaltiniais. O ten apie seną kiną kur skaityti? „Gerai”, jei koks kultinis režisierius ar aktorius pakrato kojas, tada atsiranda paskalambijančių apie jų šedevrus (kaip buvo su M. Antonioni), o kur pvz. man pasiskaityt apie Clemento „Draudžiamus žaidimus”? Lieka Macaičio „100 filmų”, bet ta knyga jau greit bus išsemta ir amžinatilsio stilius man apčiuopiamas, kurį kaži ar galiu lyginti su tai, kurie deda recenzijas į kinas.info (apie tuos gali klausti, ar jie gerai rašo, atsakysiu). Kitas dalykas, ką iš kino pasiimu ir ką ten matau, ir ko laukiu. Tuose dalykuose aš tiesiog vartotojas, gal kiek labiau išprusęs už tuos, kurie eina tik į romantines komedijas ir siaubiakus, bet man toli gražu iki kinomanų, galinčių kažką paporinti apie kad ir kastrečią KP režisierių. Tad ir mano suvokimas/vertinimas skiriasi, kur tau gali būti super, man gali būti šūdas (dažnai taip ir būna, nors tavo mylimiausi filmai su mano kažkodėl sutampa). Čia apie kiną.
    O dėl normalių kritikų nebuvimą/trūkumą LT turėjau omeny visas sritis, ne vien kino.

  8. festivalyje nei vieno. o „Kabirijos naktis” tu pažiūrėk

  9. o, matau, gerai išnagrinėjęs imdb reitingus :) Bet nors 8 1/2 ten „tik” antroj vietoj, labiau rekomenduoju pasižiūrėti tau jį.

  10. Na, Felinis man matyt per meniškas, bandžiau žiūrėti jo ir „Klaunus” ir „8 su 0,5”, ir „Džinžer”, bet baigiau ir mielai dar pažiūrėčiau tik Kabiria. Prie ko ten imdb reitingai.

  11. aš ir džiaugiuosi, bet negaliu žiūrėti to, ko aš nesuprantu, vien dėl meniškumo ir vaidinti „wow, cia tai super”.

  12. 8 1/2 tikrai nėra menas vardan meniškumo, kad ir kaip ten meniška kas beatrodytų. O, kad norisi kažko labiau žemiško, tai visai suprantama – tai puikiai atsispindi k/t repertuaruose.

  13. Sakyčiau, kad Leninas (kaip ir jo vėlesni gerbėjai) kiną traktavo kaip vieną svarbiausių instrumentų propagandos tikslams.

    Man patiko offcos straipsnis. Visai šauni rubrika.

    KP nebuvau, tad detaliai nieko negaliu komentuot, nebent prisijungt prie diskusijos apie ESMĘ.

  14. Sveikinimai, jog šįkart atsispyrei blogiems propogandos kerams. Anksčiau, kaip pamenu, neatsispirdavai…. ;)

    Traktavo tai jis tikrai taip. Bet išsireiškė kitaip: „Kinas, svarbiausias iš menų”.
    Šaipytis iš to galima, bet paneigt, kad tam tikrose rankose ir galvose šis dalykas atsiradęs, virsta MENU. Jeigu dėl to neprieštarautumėte, tai einu toliau – kokių kitų MENŲ Lietuvoje galima smaguriauti, žinant, kad tai geriausia kas yra planetoje?. Tik nepradėkit neigt, kad tų kitų MENŲ įkvėpio trenkiatės į Londoną, Madridą ar Stokholmą. Taigi, Leninas teisus – MENO propogandos geresnės nėra…

  15. Kinas su muzika analogai – ankstesni genijai atskleisdavo daugiau neišsemtų gelmių, nei dabarties. Ir kine kaip ir muzikoje – negi tik senus žiūrėsi/klausysi, jei esi „perleidęs per save”. Būtų snobizmas vien tik pripažinti Fellini ar Pink Floydus kokius. Nes negali išvengt gyvenimo šia diena.
    Ir jeigu dabarties muzikose randi ne visai seklumas, tai kine -visiškai tas pats.

    Iš Fellini būtina pamatyt Amarcord (jo būtent pasigedo Valiulis festivalyje). Jei yra problema, galiu padovanot DVD. Satyrikoną irgi turiu, bet kadangi nepamačiau, kai buvo video bumas, dabar pasižiūrėt nebeprisiruošiu. Manau, būtų kaifo…
    Baisiai džiūgavome nuo jo KAZANOVOS, nors į penketuką geriausių nepatenka, kaip ir bajeristinis MOTERŲ MIESTAS.

  16. Arūnai, dėkui už korektišką pastabą. Priimu ją.

    Aš jau sveikas, tad noriu atnaujinti savo santykius su aplinka.

    Taip pat naudodamasis šia proga noriu atsiprašyti Pauliaus, kurio adresu kadaise paskelbiau kvailą, nepamatuotą ir necenzūrinį komentarą. Kitaip tariant, neturėjau to daryti.

    Nuoširdžiai atsiprašau, Pauliau.

    Arūnai, galima tęsti:

    Ko reikia žmonėms? Duonos, degtinės ir žaidimų.

    Tadgi, labas rytas.

  17. Malonu sužinoti, kad kolegai viskas gerai. Nors ir pasigedau jūsų šeimynėlės per festivalį, bet … bus dar tų Pavasarių. Žmonės įrodė, kad Vilniui jis būtinas – tuntai vaikštinėjo iš salės į salę. Vakar net nustebau, kai prieš seansą dukrai tegavau bilietą 2 eilėje…
    Rodosi realus pavasaris už lango, bet… kai saulutė nusileidžia, braukia į kiną…

  18. Deja, kol kas man tenka kiną iškeisti į mokslo darbų rašymą(greičiau į apie galvojimą apie juos) bei epizodinę žvejybą Baltijos jūroje.

    Tad klausimas – ar mano siela nukentėjo nemačiusi gerų (tikiu, kad tokių buvo) filmų kuomet stirksojau ties kompiuteriu ir džiūgavau pagavęs žuvį?

  19. a, nu jo Tomai, tu cia suskelei atsivertimo istorija. vienok, labas.
    man visgi tas svarbiausias is menu – kinas, nepatinka. Nors tenka pripažinti, kad tiesos tame gali būti, nes jame ir muzika, ir teatras, ir dailė gali sutilpt. Bet fak, kiek žmonių važiuoja į kažkur, kad pažiūrėt kokio filmo seansą?

  20. Tikrai daugiau, negu važiuoja į „muzikos bombą” nusipirkti CD.
    Sveikas, Tomai. Kaip ten teigė anų laikų išmintis? Ne žodžiais, bet darbais mes tėvynę mylim :) Svarbu, kad tau viskas gerai.

  21. Visada būna, ką reikėtų pamatyt. Niekada tai nesieka pusės visų siūlomų filmų. Šiemet išsiskyrė, kad pirmą kartą atsirado filmų konkursas. Labai realus, nes prieš seansus buvo pristatoma ta tarptautinė žiuri, jie atsistodavo, pamojuodami pasisveikindavo su publika. Paslapingi būdavo ir nekomentuodavo įspūdžiū niekam. Nors, galutiniai sprendimai pasižymėjo stipriai nugrybavimais, bet reiškinys labai vykęs ir išjudinęs rutiną. Gal dar svarbiau, jog ko ne visų konkursinių filmų pagrindiniai kūrėjai (režisieriai) atvyko ta proga. Visą savaitę trynėsi tarp žiūrovų, o po jų filmų seansų apiberdavo lietuviai klausimais. Ypač malonu buvo vakare kavinėje pabendrauti „akis į akį” prie staliuko.

    Pavyko ir su programomis. Fellini, nors ir trūkstant geriausių darbų, tapo populariu tarp jaunimo. Dokumentikoje kiek mažokai filmų, bet pažiūrėti buvo ko. Du Indijos filmai didžiai nustebino lygiu ir turėjau malonumą juose apsilankęs. O teroristinį filmą būtinai įtraukčiau į dešimtuką festivalyje. Tiesa, trečias filmas, kurio kelias minutes pažiūrėjau, jau buvo stebėtinai senos manieros ir visai nepriimtinas. Liūdniausia, kad nauji lietuviški filmai – skystaliukai. Apie kitką gerai surašinėjo Paulius.

  22. Offcai galiu atsakyt – na pamačiau Vilniuj Bob Dylan, Chick Core, dar sakykim kokį Chris Rea, kuris man svarbus, jums – ne. Ar dažnai būna tokie brangūs malonumai vietoje?

    Neminėkim KP. Žiūrėkim ką galiu pamatyt kasdien, jeigu šiaip sau užsuksiu į k/t – Denny Boyle, Darren Aronofsky, Clint Eastwood – menininkai, apie kurių naujus darbus kalba pasaulis, kurie darbais diktuoja madas. Taip – anų menas GYVAS, vis kuriamas kiekviename koncerte. ČIA – užmarinuotas. Bet nejaugi įsivaizduoji, kad norintys išvystį gal būt įšeinantį Leonardą Coheną, vyks į Londoną? Na, tikrai čia visiškai vienetų hobis…
    Visi norintys gali nuvykti į Kanus. Bet ūkiškai žiūrint – kurių velnių. Po metų viską pamatysi pigiai. Vis vien užmarinuota. Ar šiais metais, ar kitais…
    Jei kinui trūksta „gyvybės”, tai to paties trūksta ir knygoms. Jose kūrybinis procesas seniausiai užkonservuotas ir nebekintantis – ar važiuosi į užsienį knygos pristatymą, ar čia nusipirksi…
    O ką iš to, apie ką šneka pasaulis, matome Teatre, Dailėje.
    Šiandieninė Hamletio premjera – tai „pasaulinis” reiškinys? Žinoma, provincialinis…

  23. Žiūriu paprastai, jei kas džiugina, reikia džiaugtis. Nelygu kinas ar grybavimas ankstyvą rudenio rytą.

    Svarbu, kad daug ieškojimų nereiktų daryti.

    Pauliau, ar priimi atsiprašymą?

  24. Arūnai, kažkaip pinigų kergimas su džiuginančiais dalykais man ligi šiol niekaip nedera. Viskas vyksta vieną kartą.

  25. Tomai, jeigu reikia atsakymo, tai priimu, bet realiai, kad ir kaip tau tai beskambėtų, nei ant tavęs, nei ant kitų žmonių nepykstu – manau, kad visi, įžeidinėdami kitus, visų pirma, ižeidinėja save. Jų gal ir reikia atsiprašyti. Ir.. atsiprašau už šią psichologiją :)

Komentuoti: Tomas Mi Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.