G.rybai #3: knygleidybų keturlogijos

grybai3

Jaučiu pareigą pasiaiškinti ir paaiškinti. Pavadinimas „G.rybai“ turi daug bendro su mūsų pažįstamais „liaudies grybais“ ir su tais tikraisiais, nors ir nevalgomais, grybais, moksliškai įvardijamais kaip parazitiniai grybai, kurie sukelia visuotines ir individualias ligas, naikina meno kūrinius, griauna namus, ardo tiltus ir kitaip neleidžia užsidūlėti amžinybei. Bet „G.rybai“ apima ir tą mažesniąją dalį mikologijos, kurioje dalijamasi žiniomis apie tuos kepurėtuosius, dėl kurių Varėna stengiasi tapti Europos sostine. Deja, tokie sielos ir skrandžio delikatesai sudaro mažąją dalį visos grybienos, tad ir šį kartą lengvai paburnosiu, išsiliesiu, išsitaškysiu, bet neapsilaižysiu pasipenėjęs.

Neperseniausiai aptikau internetinį šedevrą – žodį „keturlogija“. Ypač mėgiamą torentautojų ir šiaip kinomanų: galima rasti „Kieto riešutėlio“ keturlogiją, „Greiti ir įsiutę“ keturlogiją, „Taksi“ keturlogiją. „Pjūklas“ jau tapo penkialogija. Naujausią „Žvaigždžių kelią“ matyt teks priskirti vienuoliktalogijai. Gimsta ištisas mokslas apie skaičius. Įdomu, kur žiūri pradinių klasių programų sudarytojai?

Nors ko čia norėti – jau įprasta, kad internetinė lektūra popierinę lenkia kelis kartus. Kol senukai trijų (nors girdėjau, kad kai kas ir septynių) dienų maisto daviniui skirtus litukus maino į Radžio biografiją, „Alma littera“ paauglių kišenes tuština pasitelkusi Stephenie Meyer istoriją apie vampyro ir mergelės meilę, kurią įkvėpė Charalaine Harris serija ta pačia tematika.  Įdomiausia, kad kol leidyklos fabrikėlis įsisuko, gerbėjai sugebėjo išsiversti ir internetu nemokamai padalinti trečios ir ketvirtos ciklo knygų savus vertimo variantus. Nonsensas. Net su Hariu Poteriu to nebuvo. Nors aš džiaugiuosi: taip ir reikia tokiai leidyklai, kuri negerbia skaitytojo, o tik vaikosi pelno.

Nepagarba kilo iš to, kad „Alma littera“ sugebėjo išleisti tik tris knygas iš Ingvaro Ambjornseno tetralogijos apie „Elingą“. Nuostabi serija, verta ir to populistiško užrašo nugarėlėje „tai norvegiškas „Skrydžio virš gegutės lizdo“ variantas“, bet, oi, ne, jokiu būdu neskatinu jos skaityti. Tik susinervinsite, nes leidykla sako: „Deja, ketvirtosios „Elingo“ dalies išleisti neplanuojame.“ Gal tokią informaciją galima būtų pateikti prieš pradedant skaityti pirmąją knygą. Įdomu, kaip jaustųsi mylimo serialo žiūrovas po „sorry, bet paskutinės serijos parodyti neplanuojame“. Šlykštu.

Žinoma, didžiausiu “pradėjau – nebaigiau” šlykštuku Lietuvos fantastai įvardintų „Eridaną“, kuris turi ne vieną ir ne du, pradėtus ir dažnai net neįpusėtus, ciklus: I.Asimovo „Fondas“, L.Mc. Bujold “Forkosigano saga”, R.Asprino “„MythAdventures”, T. Pratchetto “Disko pasaulis” ir t.t. Žinoma, kad nesmagu ir čia.

Smagu tik, kad Lietuviškosios fantastikos rinkoje ėmė atsirasti naujų žaidėjų. “Bonus animus” bando gaivinti sovietmečiu “Vagos” leistą “Zenito” seriją – nostalgija tam išlikusi, bet kol kas šis faktas šlovinimo nesulauks, kaip ir dar dvi serijos “Linksmoji fantastika” ir “Z-7”. “Z-7”, kur išleistos puikios O.S.Cardo “Enderio žaidimas” (ei, kada tesinys?!) ir N.Gaimano “Koralaina” pasižymi bene kvailiausiu serijos pozicionavimu: “geriausios fantastinės knygos visiems iki 18 metų.” Man virš 18-os, tad nemaloniai jaučiuosi skaitydamas tokiu užrašu pažymėtą knygą.

Ne ką malonesnis ir „Tyto alba“ darbuotojų elgesys, kai ateini į kromelį Jasinskio gatvėje pakeisti brokuoto Orhano Pamuko romano „Juodoji knyga“. Nors knyga ir pakeista į tinkamą skaitymui (prieš tai trūko keliasdešimties puslapių), bet atsiprašymas už skaitytojo vargą liko neišgirstas. Tik apdovanojimas maždaug „ko čia nori?“ žvilgsniu ir tonu.

Noriu, kad verslininkai būtų mandagūs su klientais, nes jų verslininkystė netempia iki tiek, kad, žinant apie broką, reiktų sutikrinti visus knygynus ir pakeisti brokuoto leidimo knygas tinkamomis skaitymui.

Tad tiek šį kartą iš grybų gyvenimo. Kokie jie: valgomi ar parazitiniai – spręskite patys.

fb-share-icon

10 komentarų apie “G.rybai #3: knygleidybų keturlogijos

  1. na dėl broko tai suvelta, knygas spausdina spaustuvės ir mažumėlę užtruktų, kad ir 1ooo knygų tiražo patikrinimas. Čia pan, kas kaltint ūkininką už blogą jautieną, nes maxima iš jos nekokias salotas pagamino. yeap vertėjai kartais yra bėda ir pan

  2. Nu sorry, bet kai as perku piena, man nesvarbu, kas ji pilste ir jam maiselius gamino, jei jis suruges arba jame rasiu musę, atsakomybe uz tai nes tas, kurio etikete puikuojasi ant pakelio. O tada jau tegul tas pilstytojas atsiprasineja uzsakovo, o uzsakovas kliento.

  3. mjo, čia tas pats, kas maksimai tokiu atveju užsidėt kiaulės akis ir sakyt: mes nekalti, mes tik gaminom – produktai ne mūsų.

  4. to broko turbūt visose leidyklose pilna. kad ir „kitos knygos”, išleidusios abi Millerio „atogrąžas”, apie „Juodąjį pavasarį” kažkodėl pamiršo. „Baltos lankos” Murakamio „Žiurkės trilogiją” pradėjo leisti nuo trečiosios knygos, „Avies medžioklės”; po to išleido trilogijos tęsinį – „Dansu dansu dansu”, o toliau jau viską iš eilės, tik apie pirmas dvi trilogijos knygas kažkodėl pamiršo :) ir taip toliau…

  5. „Man virš 18-os, tad nemaloniai jaučiuosi skaitydamas tokiu užrašu pažymėtą knygą.” — pardon, bet čia tai grynas grybizmas :)

  6. vonioje, galvoju apie „Vagos” tvarkingumą, nors, manau, kad tikrai visi nešventi.
    Odre, man svarbu, kokius viršelius mano rankose ar ant mano stalo randa aplinkiniai. Man nepatinka girdėti, kad aš skaitau paauglišką literatūrą ir juo labiau įrodinėt kitiems, kad aš žinau geriau nei leidykla. Gali vadint tai ydiškumu, gali – grybiškumu.

  7. matai, offca, man pagrindinis kriterijus — kad knyga būtų skaitoma, ne šlamštas, visai nesvarbu, ar tai būtų vaikiška, paaugliška ar suaugusių literatūra, o į viršelį ir užrašus ant jo tikrai nekreipiu dėmesio, nebent anotacijomis pasidomiu, bet kad ir jos labai apgaulingos. Rinkdamasi knygą dažnai remiuosi kitų rekomendacijom (taip pat ir tamstos, ačiū), nes skaitytojas tikrai geriau už leidėjus nusimano, kas jam tinka. Tik va ko nesuprantu — kurių galų tau reikia ką nors kitiems įrodinėti? Nepasitiki savo skoniu? Tada kaip ir nereikėtų kitiems patarinėti :) Juk pats knygą rekomenduoji ne dėl viršelio — kad ir kaip patraukliai ir intriguojančiai atrodytų, jis neatstos turinio. Jei kiltų klausimas kodėl skiriu tiek daug dėmesio, atsakau pompastiškai: tas sakinys mane verčia pesimistškai žiūrėti į Lietuvos kultūros ateitį, nes tai parašė skaitantis žmogus.

  8. reikia įrodinėti, nes man svarbi kitų nuomonė tam tikrose srityse, tarp tam tikrų žmonių, taip ir čia: yra kam nereikia įrodinėti, yra kam reikia.

    nemėgstu ir aš išsiplėsti, bet belaukiant tamsos padetalizuosiu.

    Nemalonumas nuo tokio užrašo man kyla dėl:
    fantastikos kaip žanro priskyrimo paaugliškai kategorijai, ką iki šiol sėkmingai daro didžioji dauguma lietuviškųjų nefantastikos skaitytojų, leidykla tik patvirtina ir toliau formuoja tokį provincioalų požiūrį,- t.y. būtent iš pesimizmo tai pačiai LT ateičiai. Tai kažkas panašaus į nesmagumą, kai svečias pamato tave valgantį iš šuns dubenėlio, tai kas kad turinys – švieži šaltibarščiai pahmielui.

    Ir ten aš ne apie turinį, o apie viršelius, kurie savo marketinginę paskirti visgi turi.Ne visi sugeba prieš perkant pasiskaityti rekomendacijas, tad džnai „fanstastika paaugliams” bus padėta atgal į knygyno lentyną, o „daugiamilijoninis bestseleris visiems” apie vampyrų pasilaižymus atsidurs krepšyje.

  9. Kas be ko, viršeliai turi marktinginę vertę. Tačiau leidyklos iš dalies pačios pakiša sau koją taip akivaizdžiai orientuodamosi į tikslinę auditoriją. Užršas ant „Koralainos”, įtariu,buvo nulemtas nepatyrimo.
    Bet, ko gero, turėtum sutikti, kad tie, kurie skaito fantastiką ar detektyvus, juos pradėjo skaityti paauglystėje (bent dauguma). O jei nepradėjo, tai vėliau retas kuris „užsikabina”. Su amžiumi laiko knygoms skaityti mažėja, tad taip ir išeina, kad fantastika tarsi yra paauglių literatūra. Man asmeniškai nėra susidaręs įspūdis, kad leidėjai „patvirtintų ir toliau formuotų tokį provincialų požiūrį”. Jį formuoja tie, kurie tas knygas skaito. O kadangi Lietuva yra žemdirbių kraštas, tai tik mažuma į dangų pasidairo.
    Aišku, būtų gražu, jei leidyklos savo skaitytojus šviestų. Tačiau leidyba yra verslas ir tie daugiamilijoniniai betseleriai dengia knygų labiau išprususiems išlaidas.

    Kad nesusidarytų ispūdis, kad pati fatastikos nevertinu, pridursiu, kad nežinau, kas tarp bendradarbių, be manęs, šį žanrą skaitytų. Bet tai tik suteikia man pridėtinės vertės, nes kartais galiu autoritetingai:) pareikšti savo nuomonę.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.