Gyvos legendos: THE CHURCH

Ne kiekviena grupė geba trisdešimt metų išsilaikyti ant pjedestalo. Apskritai, net darinys kaip grupė šiandien darosi trapesnis nei niekad. Vakar, žiū, susibūręs kolektyvas iškilo į topų aukštumas, o šiandien jau media skalambija apie vokalisto ar gitaristo solines karjeras, grupės atsisveikinimo turą. Vieni pavadinimai keičia kitus, nors dažnai po jais slepiasi tie patys vardai. O tas pokytis nepriduoda muzikantams šarmo, dažniau ištrina iš muzikinio akiračio, nei pakylėja aukščiau. Ir pagarbos verti tokie muzikantai, kurie kelis dešimtmečius groja (grojo) kartu vienoje kompanijoje. The Rolling Stones, Pink Floyd, R.E.M., Queen, U2, ZZ Top, AC/DC, Metallica, Aerosmith… Žinomiausių sąrašą galima būtų pildyti ir jame būtinai turėtų atsirasti australai THE CHURCH.

The Church – grupė, kuriai roko istorijoje ir šiandienos muzikos jūroje skiriama nepelnytai mažai dėmesio. Grupė, kuri šiemet švenčia muzikavimo trisdešimtmetį (!). Ir ne bet kokio muzikavimo, o tokio, kurio galima ir šiandien klausyti ištempus ausis. The Church kasmet atranda nauji klausytojai, o senųjų skaičius nemažėja, nes jų paskutiniai albumai neskamba blankiai ir per daug nupezusiai (ko, deja, negalima pasakyti apie kitus aukščiau paminėtus kolektyvus)

Panašaus fenomeno muzikos pasaulyje reiktų gerai paieškoti. Iš 1980-aisiais susibūrusios ketveriukės, net trys nariai išliko iki šiol. Triskart keitėsi būgnininkas, o vokalistas, grupės siela, Steve Kilbey, bei gitaristai Marty Willson-Piper ir Peter Koppes iki šiol stebina savo muzikavimu. Žinoma, per tuos metus buvo visko: pykčių, nusiminimų, narkotikų, depresijos, tačiau visi pergyvenimai, rodos, tik brandino grupės narius ir jų drauge kuriamą muziką. Melancholiškas vokalas, gilūs tekstai ir nuostabi, ne kompiuterinė muzika, aprėpianti post-panką, atmosferinę neo-psichodeliją,  indie roką,  svajingą pop lyriką, atveria klausytojui platesnius horizontus, nei bet kas kitas.

Neišsiplečiant per daug, pirmą sykį girdintiems apie The Church, paminėsiu svarbiausius grupės istorinius momentus ir pateiksiu geriausius kūrinius, kurie tikiuosi paskatins knistis į giliau po plačią jų diskografiją.

Jau sulig pirmuoju albumu The Church pasigamino savo vizitinę kortelę – dainą „The Unguarded Moment”, kurioje ryškus naujosios bangos ir koledžų roko (vietomis baisiai panašaus į ankstyvuosius R.E.M.) skambesys. Pagaulus kūrinys greit išpopuliarėjo vietinėje Australijoje ir leido grupei surengti vietinį turą. Pirmojo albumo „Of Skins And Heart“ sėkmė greit persimetė į JAV, kur albumas, pervadintas tiesiog „The Church“, buvo išleistas 1982 m.

„The Unguarded Moment” (live)

http://www.youtube.com/watch?v=gWRK0Prfpv8

„Almost With You” (iš albumo „Of Skins And Heart“)

Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, „The Unguarded Moment“ ir antrojo albumo „The Blurred Crusade“ (1982) hitas „Almost With You“ buvo skirti daugiau masėms ir jie užgožė kitus kūrinius, kuriuose galima atrasti daug brandesnę, gilesnę, tamsesnę The Church pusę. Kad ir paslapties kupina, trileriška istorija “Don’t Open The Door To Strangers” ar psichodeliška, ryškiau atskleidžianti 60-ųjų įtaką, „Fields Of Mars“.

“Don’t Open The Door To Strangers” (iš albumo „The Blurred Crusade“)

“Fields of Mars” (iš albumo „The Blurred Crusade“)

Tiesa, po pirmojo albumo išleidimo grupei eksportuoti savo kūrybą sekėsi nekaip: leidėjas JAV atsisakė išleisti puikų antrąjį albumą – reikalavo labiau radijui pritaikyto skambesio; trečiasis darbas “Seance” (1983), pripildytas grupei nebūdingų sintezatorių, niūrios atmosferinės nuotaikos bei keistų eksperimentų, nesulaukė didelio dėmesio net pačioje Australijoje; po dviejų naujų EP rinkinio “Remote Luxury” (1984), taip pat komerciškai nesėkmingo, grupė išvyko koncertuoti į JAV, kur jų laukė dar vienas fiasko – jeigu Niujorke ir Los Andžele susirinko apie 1000 klausytojų, tai kitur jų skaičius vos siekė 50.

Nežiūrint tokios finansinės nesėkmės grupė per tą laiką įrašė tikrai gerų kūrinių, kurie ir dabar dedami į grupės geriausiųjų rinkinius. Iš tokių būtina išskirti “Electric Lash” ir “Now I Wonder Why” – gitariniu skambesiu labai artimas tam, kuo vėliau žavėsis R.E.M. gerbėjai.

The Church-Electric Lash (iš albumo “Séance”)

The Church – Now I Wonder Why (iš albumo “Séance”)

Po metų tylos, 1986-aisiais grupė įrašo stulbinančiai melodingą, vientisą albumą “Heyday”, kurį prodiusavęs Peter Walsh (prieš tai dirbęs jau su Stevie Wonder, Heaven 17, Simple Minds, China Crisis, Scott Walker ir kt.) papildo The Church psichodelinių gitarų skambesį styginiais bei pučiamaisiais, o Kilbey tekstai, čia dar gilesni ir sudėtingesni, kuria savitą mažai kam pasiekiamą erdvės atmosferą.

MYRRH (iš albumo “Heyday”)

Albumas “Heyday” buvo tas laiptelis, po kurio sekęs komerciškai sėkmingiausias grupės darbas “Starfish”, trumpam pamėtėjo ketveriukę į meinstryminę kultūrą, o “Under the Milky Way” tampa nauja vizitine kortele, kurią po filmo “Donnie Darko”(2001) iš naujo šiame amžiuje atrado ir jaunesnis klausytojas.

http://www.youtube.com/watch?v=V-mQyRuHIuA

Under The Milky Way (iš albumo “Starfish”)

Reptile (iš albumo “Starfish”)

Spark ((iš albumo “Starfish”)

1992-aisiais, po beveidžio „Gold Afternoon Fix“ (1990) ir pakeisto būgnininko (Richard‘ą Ploog’ą pakeitė buvusios Patti Smith grupės būgnininkas Jay Dee Daugherty), pasirodo „Priest=Aura“ – pats stipriausias, konceptualiausias grupės albumas. Tolygus nuo pradžių iki pabaigos keturiolikos kūrinių studijinis įrašas pulsuoja stulbinančiu tekstais ir muzika gilumu, ilgos (net virš šešių minučių) kompozicijos skleidžia mistišką, ezoterišką, melancholišką dvasią – rodos, kad klausaisi ne roko grupės, o savo epus giedančių Australijos šamanų.

http://www.youtube.com/watch?v=32l-nUPtAWw

Ripple (iš „Priest=Aura)

Čia ir baigiasi The Church bandymai užkariauti Vakarų topų viršūnes. Grupę 1992 m. dėl nesutarimų palieka Peter Koppes. Grupės nariai, grįžta į Australiją, imasi šalutinių bei solinių projektų, o 1994-aisiais susibėga tik Steve Kilbey ir Marty Willson-Piper bei prisideda naujas būgnininkas – šįkart tai Tim Powles, kuris apsigyvena grupėje iki šių dienų. Trijulė įrašo naują albumą ir bando atgaivinti grupę, tačiau juodai nesiseka su finansais: kontroversiškas, elektroninių efektų ir eksperimentavimų pripildytas albumas „Sometimes Anywhere“ (1994) menkai perkamas, todėl įrašų kompanija „Arista“ atsisako pratęsti sutartį, tad sekantį, iliuzionistui Hudiniui ir spiritizmui dedikuotą, džem-sesijišką albumą „Magician Among the Spirits“ (1996) grupė išleidžia savo lėšomis pačių įkurtoje garso įrašų kompanijoje „Deep Karma“. Įrašo platinimui Šiaurės Amerikoje pasirenka platintoją, kuris netikėtai bankrutuoja, o The Church praranda ketvirtį milijono Australijos dolerių. Ir nežiūrint to, kad prie poros kūrinių prisidėjo senbuvis Peter Koppes, „special guest star on guitar“ amplua, grupė vėl balansuoja ties išsibarstymu. Nesėkmės verčia kalbėti apie The Church pabaigą – surengiamas atsisveikinimo turas po Australiją, kuriame groja ir Koppes. Netikėtai šis turas pasirodo toks populiarus, kad ketveriukė „užraukia“ kalbas apie muzikavimo pabaigą, susiima ir išleidžia naują, pirmą kartą pačių prodiusuotą, albumą „Hologram of Baal“ (1998), pasirašo naują kontraktą su anglų kompanija „Cooking Vinyl“, susiranda naują įrašų platintoją Amerikoje ir imasi turo po JAV bei Europą. Tuomet Niujorke už mėginimą nusipirkti narkotikų suimamas Kilbey. Nežinia, ar sėkmė taip apsuko protą, ar čia buvo jau sena yda, kuri dalinai galėtų paaiškinti The Church muzikinį krypimą į vis didesnę psichodeliją.  Grupės kūryboje šviesių gaidų rasdavosi vis mažiau. Čia kelios išimtys – kiek šviesesnė svajinga daina „Another Earth“ ir lengvesnis Ultravox koveris „Hiroshima Mon Amour“.

http://www.youtube.com/watch?v=YF_w4suyd0k

„Another Earth“ (iš albumo „Hologram Of Baal“)

“Hiroshima Mon Amour” (iš koverių albumo „A Box Of Birds”)

Nuo 2000-ųjų The Church nebestebina pasaulio jokiais skandalais, bet veik kasmet išleidžia po diską, jei ne visiškai naują albumą, tai akustinių, b pusių ar alternatyvių senųjų kūrinių versijų rinkinį. Vienas įdomesnių man pasirodė „El Momento Descuidado“ (2004) ir šio tęsinys „El Momento Siguiente“ (2007), kur akustinės aranžuotės puikiai apnuogina vokalisto gebėjimus.

„Under The Milky Way“ (iš studijinio akustinio albumo „El Momento Descuidado“)

Apie kiekvieną paskutiniojo dešimtmečio grupės albumą galima prirašyti po nemažą pastraipą, bet jei jau kas susidomėjo, tai paklausys savarankiškai. Nėra ko vedžioti už rankos, o ir šiaip: geriau kartą išgirsti, nei triskart paskaityti. (Ypatingas dėmesys paskutiniajam albumui „Untitled #23″ (2009), kurį ypač palankiai įvertino JAV kritikai.)

Savo trisdešimtmečio proga grupė visą balandį rengia „An Intimate Space 30th Anniversary North American Tour 2010“ pasirodymus JAV ir kol kas maudosi šlovės spinduliuose. Ir nebe pagrindo. Jie to nusipelnė. Nuojauta kužda, kad vėliau australai turėtų atgarmėti ir į Senąjį Žemyną. Lieka laukti ir melstis skambant The Church muzikai.

Pabaigai atrakcija: kaip The Church kūrinius Australijoje atlieka Corganas, o The Church po poros metų atsidėkoja tuo pačiu JAV:

Smashing Pumpkins – Reptile (live‘08)

The Church – Disarm (live‘10)

p.s. Žurnalistas iš „Highwire Daze“  turbūt tiksliausiai vienu sakiniu apibūdino visą The Church istoriją: „With two million and one albums! Six thousand concerts, four drummers, nine nervous breakdown, one plane crash, two car crashes, six stolen guitars, ten daughters, three sons, twenty one thousand and three broken guitar strings, nine thousand and one blisters, thirteen thousand nine hundred forty sever arguments, nine overdoses, fourteen managers, fifty five record companies, with also three thousand seven hundred fifty two moments of ever growing creative magic, The Church have given us thirty years of musical heaven.“

http://www.thechurchband.com/

2 komentarai apie “Gyvos legendos: THE CHURCH

  1. off topic
    ir šiaip australiška muzika pas mus mažai atrasta, kažkada beklaidžiodamas youtube radau gerus kanalus susipažinimui su naujosios zelandijos ir australijos alternatyvia indie/punk scena nuo 60tų iki 90tų

    pvz http://www.youtube.com/user/nzoz1979 ir tt.

  2. aha, tik yra muzikos, su kuria galima ir numirt nesusipažinus, o The Church ne iš tokių.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.