HANNAH KENT „Gerieji žmonės“

Vos tik pasirodė nauja bestselerio, daugybę apdovanojimų pelniusios, „Paskutinės apeigos“ autorės Hannah Kent knyga „Gerieji žmonės“, visa internetinė erdvė ėmė virti vertinimais, diskusijomis – ar antroji knyga tokia pat nuostabi kaip ir pirmoji, o gal dar net geresnė? Pagyrų šiai rašytojai ir jos kūrybai negaili ne tik pasaulio kritikai, bet ir mūsų šalies žinomi žmonės, politikai.
Romaną Hannah Kent „Gerieji žmonės išleido leidykla „Baltos lankos“, iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė Bernotienė.

Hannah Kent teigia, kad romaną „Gerieji žmonės“ pradėjo rašyti prieš kokius šešerius metus, dar ieškodama šaltinių pasaulinės šlovės sulaukusiam bestseleriui „Paskutinės apeigos“. „Kadangi dauguma šaltinių buvo islandų kalba ir juos nagrinėti buvo labai sudėtinga, pasidariau pertrauką ir pradėjau skaitinėti britų laikraščius. Galvojau, gal rasiu kokios nors informacijos apie tyrinėjamus įvykius“, – sako autorė. Jokios reikalingos informacijos rašomai knygai „Paskutinės apeigos“ Kent nerado, bet netyčia aptiko trumpą 1826 metų straipsnį, pasakojantį apie moters, kuri tuomet gyveno Airijos pietvakariuose, teismą. Moteriai buvo pateikti rimti kaltinimai, bet ne kaltinimai ir patys nusikaltimai sudomino Kent – ją sužavėjo kaltinamosios ginamoji kalba, kurioje moteris teigė negalinti būti atsakinga už tai, kas atsitiko, nes viskas, ką ji bandė padaryti, tai „išvaryti iš vaiko laumės geną“.

Romanas „Gerieji žmonės“ pasakoja apie XIX amžiaus pietvakarių Airiją ir atokiame slėnyje gyvenančių žmonių bendruomenės įpročius, ritualus. Slėnyje gyvenanti Nora per metus neteko dukros ir mylimo vyro. Po dukros mirties, žentas šiai atveža ir palieka rūpintis sergančiu keturmečiu anūku Mycholu, kuris kadaise buvęs sveikas ir guvus, o dabar negali nei vaikščioti, nei kalbėti. Nora, netekusi vyro, paprotyta giminaičių, samdinių mugėje nusisamdo tarnaitę Megę, kad padėtų prižiūrėti ūkį bei sergantį anūką. Megė pamačiusi Mycholą apstulbsta nuo kraupaus, į žmogų nepanašaus vaikiško silueto, bet neturinti kur dėtis, sutinka jį globoti. Uždaroje ir prietarų valdomoje bendruomenėje netrukus ima plisti gandai, kad Mycholo sielą pagrobė fėjos, kitaip dar vadinamos Geraisiais žmonėmis, kad vaikas atnešė nelaimę ne tik Noros šeimai, bet ir visai bendruomenei, kurioje ėmė dėtis įvairūs keistumai – vištos ėmė dėti kruvinus kiaušinius, vyrai miršta kryžkelėse, kiškiai išžindžia karvių pieną…

Nepaisant to, kad tuo metu Airijoje jau gana stipriai šaknis buvo įleidus krikščionybė, atokiuose šalies kampeliuose bažnyčios konkuravimas su pagonybės liekanomis buvo neišvengiamas. Kaimo žmonių gyvenimas slėnyje buvo tampriai persipynęs su gamta, čia vis dar buvo tikima aplink gyvenančiomis dvasiomis – fėjomis arba „Geraisiais žmonėmis“. Airių tautosaka fėjų klausimu buvo (ir tebėra) labai sudėtinga, autorė rašydama šį romaną, tikėjimą fėjomis stengėsi pavaizduoti kaip neatsiejamą kasdienio XIX a. Airijos kaimo dalį, o ne kaip anomaliją, išimtį. Šių dienų skaitytojas gali nuspėti, kad tais laikais „sukeistus“ fėjų žmones anie vadino tuos, kurie turėjo kokias negalias ar sunkias ligas, tokias kaip autizmas, meningitas, paralyžius ir pan. Autorė sąmoningai aprašinėjo Mycholo ligą personažų akimis, o ne šių dienų žmogaus, turinčio kur kas daugiau žinių ir galinčio tuos simptomus identifikuoti.

Nora, paklausta tarnaitės, kodėl neatiduoda anūko į daktarų rankas, atsako, kad „tokius kaip mus gydo kunigai“. Kai naujasis vietinis kunigas nesutinka maldomis gydyti Mycholo, Nora apimta netekties sielvarto ir tuo pačiu naštos rūpintis sunkiai sergančiu anūku, vis labiau grimzta į neviltį, vis labiau įtiki, kad tai ne jos tikrasis anūkas, kad šį sukeitė fėjos, o pakantumas amžinai rėkiančiam ir aimanuojančiam vaikui, su kiekviena diena vis mažėja. Žolininkei Nencei pasisiūlius Norai „sugrąžinti“ sukeistąjį anūką, ši be abejonės sutinka.

Nensė Roš – kaimo raudotoja ir pribuvėja, žolininkė ir burtininkė, sako turinti suoprotį, suteiktą Gerųjų žmonių, mokanti vaistyti žmones, ištraukti įsmigusias fėjų strėles, tikinti, kad kiekvienai šio pasaulio negandai yra vaistai. Jos gydymo metodai patys įvairiausi: žolelės, kraujo nuleidimai, žąsino snapai nuo pienligės, gėlių šlapimas nuo nevaisingumo ir t.t. Kaimo žmonėms, neišgalintiems pasikviesti gydytojo, ji buvo ne tik vaistintoja, bet ir išklausytoja, ypač vyrams, pavargusiems nuo naminių rūpesčių.

Nensės paveikslas šiame romane bene labiausiai išbaigtas ir įdomiausias, pradedant vaikyste, nuo to kaip ji tapo vaistytoja iki atklydimo į slėnį. Žmonės jos sugebėjimais tikėjo dėl jos vienatvės, dėl senmergystės, dėl kreivų rankų, įpročio rūkyti, gerti kaip vyrai. Pasitikėdavo ja, nes ji buvo kitokia. Nensė save taip pat laikė viena iš Gerųjų žmonių, bet nors ji mokėjo, kaip atimti kitų sėkmę ir susirinkti sau, kaip padaryti vyrą bergzdžią, ji niekada šiomis žiniomis nepasinaudojo, savo galias naudodama tik geriems darbams.

Nencės pesonažas žavi glaudžiu žmogaus ryšiu su gamta, gebėjimu susitaikyti su vienatve, tuo man priminė neseniai skaityto Roberto Seethalerio knygą „Visas gyvenimas“. Tiek Nencė, tiek „Viso gyvenimo“ personažas Andrėjus Egeris apsigyvenę nuošaliuose pasaulio kampeliuose, mieliau renkasi ramią gamtos, kalnų draugiją, nei žmonių bendruomenes, jie gamtoje atranda gyvenimo grožį, prieglobstį ir paguodą.

„Tada, būdama jaunesnė, ropštėsi nuogais kalnų pečiais ir ieškojo draugijos debesyse, slenkančiuose kalnų viršūnėse. Ten, greta senų ir nekintamų dalykų, rasdavo sau paguodos.<…> Ten, kalno viršūnėje, jos kitoniškumas – kad ir koks slegiantis, kad ir kaip raižantis ir neramiai geliantis širdį – tokio bekraščio grožio akivaizdoje atrodydavo vien smulkus ir greitai praslenkantis šešėlis platesniame paveiksle.“

Berniuko sveikatai blogėjant, moterys ryžtasi vis drąsesnėms pagoniškoms apeigoms, kurios darosi pavojingos ne tik Mycholo, bet ir jų pačių gyvybei. Vienintelė tarnaitė Megė rūpinasi ir gaili Mycholo, nepaisant to, ką apie jį kalba ir kaip su juo elgiasi tikroji jo močiutė. Autorė, kurdama Noros portretą, puikiai perteikia momentą, kada lyg ir geros širdies žmogus, bet išsekintas gyvenimo negandų, su kiekviena diena vis labiau praranda žmogiškumą, sveiką nuovoką ir galiausiai pasiekia tašką, kai tamsioji pusė paima viršų: „Ji visada manėsi esanti gera moteris. Maloni. Bet galbūt esame geri tik tada kai gyvenimas klojasi taip, kad geriems būti lengva. Galbūt širdis užkietėja, jei jos nesuminkština laimė.“

Keistas autorės sprendimas viso pasakojimo metu patį vaiką, apie kurį sukasi įvykiai, palikti nuošalyje, šešėlyje, tarsi visa ši istorija niekada nebuvo jo, todėl vis kylančios grėsmės sergančiam mažyliui kažkodėl mane, apskritai, mažai jaudino, bent kur kas mažiau negu žolininkės Nensės ir jos ožkelės likimas. Bet gal toks ir buvo rašytojos sumanymas – supainioti skaitytojo jausmus, nukreipiant rampų šviesas ir simpatijas į žolininkę, kurios gydymo metodai išgelbės arba pražudys vaiką amžiams.

Skaitant „Geruosius žmones“ netrunki atrasti nemažai panašumų su pirmuoju autorės kūriniu „Paskutinės apeigos“. Abiejų knygų veiksmas rutuliojamas XIX amžiuje atokiose, prietaringose bendruomenėse (Airijoje ir Islandijoje), abu kūriniai paremti realiomis istorijomis. Abiejų knygų herojų atlikti nusikaltimai turi panašių bruožų – jie įtakoti, apsupti mitologijos, prietarų, sapnų galios.
Autorė abiejose knygose kruopščiai ir tiksliai atkuria aprašomo laikmečio istorines detales, žmonių gyvenimo būdą, pasaulėvoką, siekia kuo tiksliau perteikti XIX a. kaimo autentišką žodinę tradiciją. Kent tekstuose talentingai fiksuoja gamtos pasaulio grožį, elegantiška, tapybiška kalba aprašomą kraštovaizdį paverčia tobuliausiu paveikslu. Abu kūriniai koncentruojasi į moteris, jų nelengvą fizinę ir dvasinę egzistenciją atokiausiuose pasaulio kampeliuose ir tamsiausiuose istoriniuose puslapiuose, Kent skiria daug dėmesio moterų tarpusavio santykių bei gyvenimo būdo ypatumų nagrinėjimui, motinystės, vaisingumo temoms.

Sekant lėtą, ramų romano „Gerieji žmonės“ pasakojimą šiek tiek ima erzinti per didelis dėmesys detalėms, aprašams apie žoleles, antpilėlius ir visus kitus burtus – autorė neišlaiko pusiausvyros tarp to, kiek detalių reikia istorijai atskleisti, ir, kada tai jau tampa labiau panašu į liaudies medicinos žinyną, padalintą į dvidešimt skyrių su skirtingų augalų pavadinimais. Gan lėtai auganti įtampa pasiekia kulminaciją knygos pabaigoje, kai gamtos ir mitologijos pasaulis teisme akis į akį stoja prieš šiuolaikinį pasaulį, teisėsaugą, įstatymus, kai anapusybė, tai kas nepaaiškinama, susiduria su realybe. Tas momentas, kai Nencė bando paaiškinti teisme kas yra „Gerieji žmonės“ yra nuoširdus ir be galo trikdantis savo naivumu:

„Geraisiais žmonėmis juos vadinu iš pagarbos, nes jie saves nelaiko blogais padarais.<…> Gerieji žmonės labai mėgsta grumtis, mušti ritinį, šokti ir dainuoti. Ir, tiesa, jie kartais krečia aibes, dėl to žmonės ateina pas mane: nes turiu suoprotį, kaip atitaisyti Jų padarytą žalą“.

Kent romane „Gerieji žmonės“ kuria sluoksniuotą, daugiaplanį pasakojimą, kuriame persipina daug temų ir klausimų. Ji nagrinėja, kaip konkuruojančios idėjos – religinės, medicinos, liaudies išminties, o galiausiai ir teisėsaugos – interpretuoja ir sprendžia tą pačią problemą, jautriai vaizduoja savo herojus, laviruojančius tarp šių prieštarų, bandant išsaugoti protą, moralę ir žmogiškumą. Autorei svarbu suprasti ir perteikti skaitytojui istorinį kontekstą, psichologinius motyvus, kurių vedami jos knygos herojai padaro nusikaltimus. Galiausiai skaitytojui pačiam paliekama spręsti, kieno pusę palaikyti – kunigo, daktaro ar šamanės, naudojusios, kad ir pačius ekstremaliausius metodus, bet suteikusios bent mažiausią viltį našlei susigrąžint savo tikrąjį anūką.

„Gerieji žmonės“ yra romanas ne tik apie apie ritualus, apeigas, kerus, kurie naudojami pačiais beviltiškiausiais atvejais, kaip gelbėjimosi ratas, paskutinė priemonė prieš savo bejėgiškumą, bet ir apie žmogiškumą, etinius imperatyvus, kurių ribos išsitrina krizinėse situacijose. Tai romanas apie slenksčius tarp anapus, kur visa kas nepažįstama įsilieja į pažįstamą pasaulį, slenksčius tarp praeities ir dabarties, magiškosios pagonybės ir rigoristinės katalikybės, slenksčius tarp žmogiškos šviesos ir tamsiausių sielos gelmių: „Kokia paslėpta žmogaus širdis.<…> Kaip mes bijome būti pažinti, bet kaip beviltiškai to trokštame.“

„Gerieji žmonės“ labai kinematografiškas romanas ir patiks tiems, kas domisi pagoniška kultūra, mėgsta lėtą, prisodrintą metaforomis, kraštovaizdžiais, istorinėmis detalėmis, tekstą, šiek tiek primenantį pasaką ar sagą. Bent jau man pasirodė, šįkart romano kalba gerokai pranoko pačią istoriją, priešingai, nei pirmojoje autorės knygoje „Paskutinės apeigos“, kuri man asmeniškai, visgi labiau patiko. Tačiau nepaisant tragiško, dramatiško „Gerųjų žmonių“ finalo, galutinis įspūdis apie knygą išlieka šviesus, persmelktas Gerųjų žmonių ir gamtos pasaulio magijos.

Šaltinis: 15min.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *