HARLAN COBEN „Vinas“

Kas skaitė Harlan’o Coben’o knygų seriją (kurios „Jotemai“ niekaip nepavyksta išleisti nuo iki) apie sporto agentą Mironą Bolitarą tikrai žino, kas toks yra Vinzoras Hornas Lokvudas Trečiasis, vadinamas trumpiniu Vinas. Jis lyg Bolitaro koziris ar iš dangaus nukritęs angelas sargas nuolat ištraukia šį iš pavojingiausių situacijų, tuo pačiu išlieka vienu paslaptingiausiu ir smalsumą žaidinančių Coben’o knygų personažu. Tad gauti romaną, kuriame visas dėmesys sutelktas vien į Viną, buvo sena Bolitaro serijos gerbėjų svajonė, kuri pagaliau išsipildė. Juolab, kad Bolitaro serijos knygos jau senokai tapo šabloninėmis, nors vis dar visai noriai sutinkamos kaip lengvo turinio kūryba, kurioje jau žinai, ką gausi ir ko pritrūks.
„Vine“ („Win“, 2020) fabulos vairą perima Vinas, kuris kiek per dažnai reikalus sprendžia smurtiniais veiksmais, bet šiaip yra nepataisomas puošeiva, per daug tobulų žandikaulių savininkas, nepralenkiamas kontaktinės kovos meistras, elitinis turtingas viengungis, egocentriškas lovos galiūnas, visų kitų galų meistras ir geriausias Mirono Bolitaro draugas, save įsivertinantis „Argi truputėlį nesu panašus į Betmeną?“.

Vinas jam skirtame kūrinyje įsisuka į senus kriminalinius šeimos, turinčios ne vieną skeletą spintoje, reikalus, kurie apima brangių paveikslų vagystę, pagrobtą ir išprievartautą pusseserę, nužudytą dėdę ir daug kitų garsios giminės paslapčių. Kad skaitytojui nebūtų per maža, dar papildomai įtraukiami tik turtingiausiems planetos gyventojams prieinami atributai – privatūs lėktuvai, gyvenimas pilyje, golfas, prabangių automobilių kolekcija, telefono programėlė, kurios pagalba vieni turčiai susiranda kitą turčių vien seksui, garsiausių (ir brangiausių) dizainerių rankų darbo garderobų ir kitų blizgučių.
Coben’as „Vine“ dviračio neišradinėja, pasitelkęs jau pažįstamą, lengvai ironišką, kupiną pliurpalų pasakojimo stilistiką dėsto savo herojaus (kuris akivaizdu, dar ne vienoje dės jo kūrėjui auksinius kiaušinius) istoriją, kuri tiesiog tirpte tirpsta, lyg „Žmonių“ žurnalas tarp skaitytojo pirštų. Randame ir eilučių, skirtų Bolitarui, kuris jau uždarė savo sporto agentūrą, sutinkame ir jau pažįstamų Bolitaro serijos herojų (kokių nespoilinsiu), tačiau visuma nė kiek nesujaudina, neturi nieko bendro su psichologija ir charakterių gelme. Žodžiu, gauname viską, ko ir buvo tikėtasi – tobulą oro uosto trilerį, kurį, pabaigus paskutinį puslapį, negaila palikti ten, kur užbaigei.
fb-share-icon

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.