Heineken Open’er 2006 by lu-liu-lioo

Lenkija – tokia kaimyninė šalis. Gdynia – toks uostas, trimiesčio sudedamoji dalis Baltijos jūros pietinėje pakrantėje. Babie Doly – toks buvęs karinis oro uostas Gdynios pakrašty. Heineken – alus, turintis savo festivalius. Sigur Ros, Placebo, Franz Ferdinand, Scissor Sisters, Basement Jaxx, Coldcut, Nightmares on Wax ir keletas kitų – tokios grupės. Ir mes, ir jos buvo ten. Ir ką? Išsamų „reportažą“, išgimdytą trijų skirtingų makaulių, rasite žemiau. Skaitymas gali užtrukti – neužmirškit alaus. Į sveikatą.

Heineken Open’er Festival 2006, arba Lenkijoje savaitgalis buvo toks pat karštas

Tai turėtų būti skaitymėlis apie muziką, drebinusią Lenkijos pajūrio miestelio Gdynios dangų 2006 metų liepos 6-8 dienomis, tad kelionę palikime nuošaly (11 valandų automobiliu, legendiniais Lenkijos Žečpospolitos keliukais. Ne keliais, o būtent keliukais. Žiauru). O štai festivalio organizacijos nepaminėti jau negalima. Trumpai tariant, lenkai pasiruošė 110 procentų: saugomos aikštelės mašinom, palapinių miestelis-kempingas su elektra ir vandeniu (ne šiaip vandeniu, jie net įrengė dušus!), prekyba maistu ir gėrimais, bei paslaugūs teritorijos apsaugininkai. Ko daugiau norėt? Na nebent vėsesnio oro, nes paryčiais grįžus į savo „lovą“, jau apie 8 valandą nepakeliamas karštis vydavo lauk iš palapinės. Bet šiuo atveju gelbėjo ta pati mūsų gimtoji Baltijos jūra (pusvalandukas pėsčiom iki vandens). Žodžiu, čia jums ne kokios Bliuzo Naktys buvo…

Ką gi, šokam į batus ir lekiam ten, kur skamba muzika… Visų pirma, aišku, kelios scenos (main stage, didelis žalias angaras – tent stage, plius dar dvi erdvės su net neskelbiamais, matyt, vietinės reikšmės DJ‘ų pasirodymais), tad viską išgirsti tiesiog fiziškai neįmanoma. Atskubam į veiksmo vietą jau grojant pirmajai festivalio žvaigždei – MANU CHAO. Pirmas, o liaudis jau šėlsta. Dar dieną girdėjau ne vienoje mašinoje juos skambančius, tad neabejotinai gerbėjų susirinko daug. Per porą minučių įsitraukiu ir aš. Vis galvoju: jokio MANU CHAO įrašo neturiu ir šis pasirodymas nepaskatino jo įsigyti, tiesiog nesu jų muzikos mėgėjas. Maža to, daugumos dainų melodijos labai panašios ir, sakytum, kas čia tame tokio ypatingo, tačiau kai tu girdi tai gyvai, atrodo, neįsitraukti tiesiog neįmanoma. Jau ne kartą teko girdėti apie puikius jų koncertus ir štai teko tuo akivaizdžiai įsitikinti.

http://www.opener.pl/images/zdjecia/archiwalne/manu_chao_6.jpg

Pabaigus MANU CHAO pagrindinėje scenoje – pertrauka, tad slenkam prie tent stage. Ten, rodos, vietinės reikšmės žvaigždutės, pagal programėlę, matyt, C.K.O.D. Žiūrovų pilna, o aš neturiu ką pasakyt. Į Fred Durst kiek panašus bachurėlis dainuoja, muzika sunkoka. Tiesa, vėliau kolega minėjo, kad grojo The Stooges „I Wanna Be Your Dog“ koverį. Galim grįžti prie pagrindinės, kur ant scenos lipa PHARRELL WILLIAMS. Tiesa, kad neužmirščiau, kiekvienam atlikėjui pakeičiama scenos gale esanti didelė vėliava-užuolaida su atitinkama simbolika (albumo viršelis, logotipas ar panašiai). Taigi PHARRELL‘as… Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad jis nėra mano stiliaus atlikėjas, tad įspūdžių neturiu. Na puse ausies paklausėm poros gabalų, eilinį kartą pasakiau, kad jis turbūt geresnis prodiuseris nei atlikėjas, ir pasukom atgal link žaliosios palapinės. Truputį po vidurnakčio čia ant scenos lipa ir jau besikėsinantį snaudulį blaško NIGHTMARES ON WAX SOUND SYSTEM. Turbūt būtent tas SOUND SYSTEM reiškia tai, kad girdim gyvai atliekamus NIGHTMARES ON WAX albumuose girdėtus „perliukus“. „Les Nuits“ iš karto pakelia žiūrovų rankas į viršų, angaras ima linguoti hip-hop ritmu ir nebežada sustoti, kai tuo metu ant scenos vokalistai keičia vienas kitą, o karts nuo karto su „maiku“ rankose trumpam parepavimui ir žiūrovų paskatinimui iššoka ir pats George Evelyn. Visai smagu net ir ne hiphoperiams, deja, žvilgsnis į laikrodį reiškia, kad jau laikas skubėti prie pagrindinės scenos – pirmąją dieną uždarys vieni mano favoritų PLACEBO. Gęsta šviesos, užgroja intro ir štai jie šoka į sceną.

Pažįstama trijulė su dar dviem kviestiniais muzikantais ima vieną po kito skaldyt naujo albumo gabalus ir man galvoj sukasi tik vienas žodis – „lygis“. PLACEBO nėra tie, kurie išmuš iš tavęs paskutinį prakaito lašą, tačiau stovint per 20 metrų nuo scenos ir gyvai girdint „Special Needs“ per kūną eina tokie šiurpuliukai, kad atrodo daugiau nieko ir nebereikia. Ko gero, reikia pasakyti, jog gavau tai, ko norėjau. Laimingas einu miegot, nes atrodo, kad rytoj laukia dar daugiau įdomybių.

Tą rytojų prie jūros teko sutikt kažkokį lenką, barzdotą pagyvenusį gimnazijos mokytoją. Persimetėm keletu žodžių apie festivalį ir jis rekomendavo isgirsti lenkus MYSLOVITZ bei MARIA PESZEK. Pirmieji ant scenos lipo jau 17:30, tad, aišku, nespėjom. Beje, ar jie tik nekoncertavo Lietuvoje neseniai (?). Anyway, šiek tiek pavėlavom ir į SKIN, ir dėl to šiek tiek gaila. Ex-Skunk Anansie labai šauniai, energingai šokinėjo po sceną aptemptais džinsais ir daug juokėsi (nors šypsenėlė jos tai neduok tu dieve… susapnuot galima košmaruose po to). Matėsi, kad ji gerai leidžia laiką, o tai persidavė ir žiūrovams. Deja, nesugrojo taip kai kurių žiūrovų lauktų Skunk Anansie hitukų, bet net ir visiškai negirdėtos dainos skambėjo puikiai. Tinkama vakaro pradžia, taip sakant. Greitai bėgam pasistiprint, nes atrodo netrukus gali tekti gerai pašėlti. 21:00 ant scenos vienos didžiausių pastarojo meto naujų britų rock-star‘ų – FRANZ FERDINAND. Ir vėl vėluojam, ir šį kart jau tenka bėgom: maistą į šiukšliadėžę ir iškart į žmonių tirštumą kuo arčiau scenos. Stogas lekia velniop, tu tiesiog keli rankas aukštyn ir šoki į orą. Ir taip visas pusantros valandos, ar panašiai, nežinau kiek, bet atrodė kad tol, kol tiesiog nebeliko jokios, tiesiog jokios, vos dviejuose albumuose girdėtos ir dar negrotos dainos. Rūbai permirkę ir prilipę prie kūno, o tau tik belieka kartoti: „nerealiai“. Ufff…

Yra dar šiek tiek laiko (ir jėgų) iki kito „didžiojo“ (nemaišyti su DJ) pasirodymo, tad paeinam iki tent stage, kur turėtų pavykti išgirsti aukščiau minėtąją MARIA PESZEK. Klausytojų Maria išties turi, angaras perpildytas, tad mes tik pasisukinėjam aplink, nueinam susigrąžinti organizmo prarastą skysčių kiekį, dar sugrįžtam, tačiau papasakoti tai, ką girdėjom, sunkoka. Kažkaip greitai sumetėm, kad maždaug „panašu į Bjork“ (nebūtinai tik muzika), ir nuėjom. Tebūnie.

Įsipatoginam tiesiog ant žemės, nes atrodo šokinėt ir dūkti jau nebeišeis – scenoje neabejotinai įdomiausia ir laukiamiausia grupė iš nesaulėtos Islandijos – SIGUR ROS. Plačioje aerodromo teritorijoje ant žemės įsikūrė absoliuti dauguma žiūrovų, kas sėdėdami stebėjo muzikantus scenoje, kas gulėdami skaičiavo žvaigždes.

Muzika puikiai tiko abiem atvejam. Tačiau… nežinau, ar perdegiau belaukdamas, ar kažko dar tikėjausi, o greičiausiai tiesiog dar nebuvo nurimusios aistros po karšto FRANZ FERDINAND pasirodymo, bet tiesiog nebuvo taip gerai, kaip tikėjausi, kad bus. O gal, dar tiksliau, buvo taip – buvo labai gerai, o aš tikėjausi kad bus ne-re-a-liai… Nežinau… Sorry… SIGUR ROS man lieka viena absoliučiai geriausių grupių „on compact disc“, bet gyvai tai nebuvo TAI. Čia taškas.

Greit ant pagrindinės scenos lips klounai SCISSOR SISTERS, tad per likusį tuščią laiką einam pamatyt angare grojančius LADYTRON. Daug sintezatorių, elektrinė gitara, šalta, kiek „robotiška“ muzika, rodos nei šokt, nei klausyt, tačiau skamba įdomiai. Atsimenu, LADYTRON sugrojo „He Took Her To A Movie“ ir jau atėjo laikas judėti atgal. Vėliau dėl to pasigailėjau… SCISSOR SISTERS seksualinių mažumų paradas scenoje šėlo (paskaitęs įspūdžius iš Roskildės festivalio susidariau įspūdį, kad Gdynioj jie pasirodė geriau), tačiau kažkodėl mane ėmė imti miegas… Prasiblaškiau tik jiems užgrojus „Comfortably Numb“. Ir tai, ko gero, todėl, kad nujaučiau artėjančią pasirodymo pabaigą. Čia visgi noriu pabrėžti, kad tikrai nemanau, jog SCISSOR SISTERS pasirodymas buvo blogas, tiesiog tuo metu, atrodo, man reikėjo kažko kitokio. Ir tuo kitokiu tapo COLDCUT „live‘as“ žaliajame angare. Jau artėjant prie angaro girdėjosi kietas ritmas, o vos įžengus vidun keturi ant scenos stovintys vyrukai iškart pasitiko klausimu „What do you say when the trees fall?“. Žiūrovai akimirkai sutriko, tačiau atsakymo spėlioti neteko, patys klausimo autoriai tuoj pat suriko: „Timber!“ ir prasidėjo kelionė: pjaunami medžiai, čiabuvių dainas dainuojanti afrikietė… Koks kritikas gal pasakytų, kad COLDCUT nieko “gudro” neparodė – leido muzika tokią, kokia ji skamba jų įrašuose, o tie nuostabūs vaizdai virš jų galvų tebuvo jau daug kartų per TV matyti kūrinių vaizdo klipai. Gal. Tačiau man tas derinys pasirodė nerealus. Iškart savo galvoje paskelbiau nominaciją – festivalio atradimas. Bent jau man tai buvo taip. Puiki dienos pabaiga.

Paskutinė muzikos šventės diena mums prasidėjo su bene labiausiai iš dar negrojusių laukiamu THE STREETS. Nemėgstu visų tų rap’ų ir hip-hop’ų, bet tas į tipišką Anglijos gatvių chuliganėlį panešėjantis Mike Skinner yra reta išimtis. Jo CD galiu mielai paklausyti, ne ką blogesnis buvo ir gyvas pasirodymas. Žmogus, grojantis klavišiniais, tamsiaodis gitaristas septyniasdešimtųjų šukuosena, būgnininkas, kuriam atsistojus visi žiūrovai turi atsitūpti, o atsisėdus visi pašokti į orą, negriukas reperis ir pats skustagalvis Maikas smunkančiomis kelnėmis (“Can you lend me a belt?”) – nebloga kompanija, įsiūbuojanti publiką ir priverčianti iškelti bent vieną ranką į orą.

Po THE STREETS pasirodymo čia pat, keli žingsniai nuo pagrindinės scenos, kelių metrų įstrižainės ekrane pažiūrim pasaulio futbolo čempionato rungtynių dėl 3 vietos, tarp Vokietijos ir Portugalijos, pabaigą. Maniau, kad lenkai labiau palaikys vokiečius, tačiau tvirtinti, kad taip ir buvo, negaliu. Greičiausiai visiem svarbiausia buvo MUZIKA. Paskutinį kartą esame koncerto teritorijoje, tad einame pasidairyti po dar neištirtus kampelius. Paėję į dešinę nuo scenos, aptinkam betoninį angarą, matyt, tuščią lėktuvo garažą, su gauja žmonių, šokančių pagal nežinomo vietinės reikšmės didžėjaus muziką. Pusvalanduką pakilnojam kojas kapojant kietam tech-house, tačiau lauk išvijo mintis, jog tokios muzikos galima rasti ir mūsų tėvynės klubuose. Tolumoj ekrane matau vaizdą ant scenos. Ten jau savo darbą dirba juodas žmogus – KANYE WEST. Vėlgi akivaizdžiai ne mano stilius. Prie scenos kvietė tik smalsumas – už ką taip visuotinai garbinamas buvo jo paskutinis albumas. Prisipažinsiu, šitos mįslės aš, turbūt, niekad neįminsiu. Nors liaudies žiauriai daug ir daugumą šitas pasirodymas gerai “veža”. Man KANYE WEST – dar vienas nigeris r’n’b reperis, kaip visokie Jay-Z, Missy Elliott, ar tas pats PHARRELL’as. Velniop, einam į mažąją sceną.

Mažojoje veiksmas jau, atrodo, baigėsi. Pražiopsojom PETER GREENAWAY audiovizualinį projektą. Šiaip negaila, bet jau būtų žymiai geriau šitas, nei KANYE WEST. Gal bent kiek būtų likę atminty… Prisėdam atsipūsti prieš paskutinį grupės/atlikėjo pasirodymą Heineken Open’er 2006 festivalyje – BASEMENT JAXX. Šitie lipa ant scenos su visomis storomis juodomis dainininkėmis spalvotom sukniom ir juodais repuojančiais dainininkais.

Beprotiškai didelė žiūrovų minia užverda taip, kaip, ko gero, ir turi užvirti per festivalio uždarymo akcentą. Po festivalio daugelis sakė, kad „BASEMENT JAXX pavarė geriausiai“. Aš gi šiam šėlsmui jėgų jau nebeturėjau, tad viską stebėjau ramiai (užtat nuotraukų daugiausia gavosi ). Po BASEMENT JAXX scenoje lieka tik viena „tribūna“ su didžėjaus pultu, kurią netrunka užimti grandinėm, a la Ali-G, apsikarstęs amerikonas ROGER SANCHEZ. Kaip sakė vienas kolega „galėjo jis čia ir nevažiuot“. DJ super star vieną po kito skaldo kelių pastarųjų metų šokių aikštelių hitus ir tai tampa mūsų soundtrack‘u pakeliui į palapinę, į savo laikinąją lovą…

Festivalis HEINEKEN OPEN‘ER 2006 baigėsi. Turim dar vieną laisvą dieną kelionei namo ir vėl šoksim į savo įprastas vėžes, kasdieninę rutiną… Kas žino, gal sugrįšim čia ir kitąmet, nes juk buvo gerai, ar ne?..

P.S. Viso tris dienas tris naktis trukusio festivalio metu nematėm nei vieno girto „snukio“, jokių konfliktų ar mojavimų kumščiais. Aš juk sakiau, kad čia jums ne Bliuzo Naktys…
P.P.S. „Skaičiuoju viščiukus“:

– festivalio atradimas – COLDCUT (truputį už nugaros lieka MANU CHAO ir NIGHTMARES ON WAX SOUND SYSTEM);
– geriausias vaizdas – COLDCUT (BASEMENT JAXX);
– geriausias garsas – PLACEBO (SKIN, SIGUR ROS, FRANZ FERDINAND);
– absoliučiai geriausias pasirodymas – FRANZ FERDINAND.

P.P.P.S. Dar nesibaigus šiemetiniam, jau su kolegom aptarėm kitų metų perspektyvas. Kažin ką atveš organizatoriai? Mes siūlom Radiohead . O žodinis pažadas jau yra iš šiemet neatvykusių Groove Armada, taigi BASEMENT JAXX tarsi ir būtų kam pakeist. Galėtų dar ir Matthew Herbert išpirkt savo kaltę (gaila, gaila)… Ką gi, pagyvensim – pamatysim.
——————————————————————————————

Heineken Open’er ’06. Tiesiog

Turbūt viskas, kas atsitinka gyvenime pirmą kartą, palieka galvose audrą. Žinojome, kad Heineken Opener yra vienas iš tų masinių festivalių, kurie gali ir nuneša „stogus“, bet žinoti ir tame visame sudalyvauti (nors ir tik kaip žiūrovui) – toli gražu ne tas pats. Išvykome paryčiais, beveik nemiegoję. Keista, bet alinantis karštis ir Lenkijos keliai nepribaigė didelio noro „išsitaškyti“ jau pirmą vakarą. Lineup’ai jau buvo aiškūs ganėtinai seniai, vyko tik simbolinės korekcijos ir nusivylimai sužinojus, kad festivalyje neteks išvysti Groove Armada ir Matthew Herbert pasirodymų. Groove Armada nariai Opener rengėjams pažadėjo grosiantys kitais metais Gdynioje (galime laukti dainų iš naujo jų albumo). Pažadų mes nepamirštam.

06.7

Festivalio pirmąjį vakarą atidarėme su Manu Chao. Ačiū broliams ir sesėms lietuviais, kurie atstovėję ne vieną valandą, mus užleido į pačią eilės pradžią prie registracijos į kempingą. Ir užuojauta likusiems stovėti bei praleidusiems vieną ispūdingiausių viso Opener festivalio pasirodymų. Niekad nebuvau didelis Manu Chao gerbėjas. Jei tiksliau – vienas iš tų, kurie žino jų „Bongo Bong“ (albumas „Clandestino”), na ir dar keletą dainų. Nežinia, ar dėl to, kad live pasirodymai, matyt, turi savo karmą, ar dėlto, kad reikėjo išlieti prisikaupusios energijos, Manu Chao privertė beveik visus pašokinėti ir išprakaituoti. Aplink tiesiog buvo jaučiama masinė euforija. Keista, bet neteko matyti, kad kažkas specialiai stumdytųsi ar piktybiškai bandytų užgriūti. Ir apskritai, didelis respect’as publikai. Iškart po energingo Manu Chao pasirodymo, ant scenos lipo užsienyje rimtai vertinamas prodiuseris ir dainininkas Pharrell Williams. Nusprendę atsisakyti repavimo, iškeitėm jį į progą pasižvalgyti po Babie Doly karinį aerodromą, kuriame ir buvo surengtas Opener’is. Žinoma, pirmiausiai aplankėme maisto bei alkoholio palapines. Išsikeitę vietinius lenkiškus zlotus į vietinius festivalio kuponus, užkandome. Užuojauta tiems, kas tiesiog negali maitintis kebabais, picomis, dešrainiais ir panašiu junk food’u. Kitokio maisto čia tiesiog nėra. Beje, alus 6 zl. Šiek tiek atsipūtę, patraukiam į palapinę. Joje vidurnaktį numatytas Nightmares on Wax projekto Sound System pristatymas. Vietos akivaizdžiai palapinėje mažokai. Ore tvyro prakaito ir geros nuotaikos kvapas. Valanda, kurią skyrėme Nightmares on Wax pasirodymui, prabėgo daug greičiau nei norėjosi. Ačiū vokalistei ir įspūdingai švilpaujančiam juodaodžiui reperiui, prisidėjusiems prie šio projekto. Traukiame link main stage’o. Jame – Placebo. Aplink akivaizdžiai padaugėja žiūrovų, belaukiančių savo mėgstamų dainų ir galimybės sudalyvauti kuo arčiau scenos. „Good evening, we are the ladies and gentlemen of Placebo”, – prisistato Brian Molko. Pasirodymas profesionalus: įspūdingos šviesos, puikus garsas, bet.. bendras vaizdas statiškas, nekabinantis. Žinoma, Placebo nėra grupė, beklausydamas kurios galėtum išspausti paskutinius prakaito lašelius, bet kai matai live’ą praktiškai nesiskiriantį nuo albuminių įrašų – tai jau minusas grupei. Didžioji dainų dalis – iš naujausio, dar visiškai šviežio darbo „Meds” (2006). Nepamiršti ir senesnieji „Sleeping With Ghosts”, „Black Market Music” bei „Without You I’m Nothing”. Neišlaukę koncerto pabaigos, traukiame į kempingą, į atkirą tūkstančių palapinių miestą. Tada dar nežinojome, kad teks miegoti tik keletą valandų kasnakt.

07.7

Nežmoniškas karštis „išrūko” iš palapinės 7 ryto. Prie dušų nežmoniškos eilės, saulė jau nuo pat ankstyvo ryto smogia į galvą. Šiek tiek paklaidžioję po Gdynios apylinkes, radome priėjimą prie jūros. Paplūdimyje gausybė vis dar tebemiegančių žiūrovų. Kas miegaišiuose, kas tiesiog ant rankšluoščių persirengimo kabinų šešėliuose. Jūra, pradžioje atrodžiusi bauginančiai vėsokai, šiltai priima prakaituotus mūsų kūnelius. Vėliau – kelionė į miestų tripolį prie Baltijos jūros (Gdanskas-Sopotas-Gdynia). Tiesa, per visą ilgąjį savaitgalį neužsibuvome Sopote, bet atsigriebėm su įspūdžiais Gdanske. Miestas jaukus, miela gotikinė architektūra, kuri, nors ir atrodo gan šaltoka ir didinga, tačiau veikia teigiamai. Praktiškai beveik kiekvienas namas ar gatvelė yra architektūrinis paminklas. Pastarosios pilnos mažutėlių kavinukių, restoranėlių ir prekeivių. Kiek pablūdiję, skubame į Myslovitz pasirodymą. Juos mums rekomendavo draugai, jau klausę anksčiau šios lenkų grupės. Į koncertą taip ir nespėjome. “Ačiū” lenkų kelininkams bei vakariniams mašinų kamščiams. Antrąjį vakarą atidarėme su Skin. Kas nežino, po Skin pseudonimu slepiasi prieš penkis metus iširusios grupės Skunk Anansie vokalistė. Pirmasis jos darbas “Fleshwounds” (2003) kritikų ir klausytojų buvo įvertintas vienais iš aukščiausių balų. Šiais metais išleistas antrasis Skin albumas – “Fake Chemical State”, kurio didžioji dalis dainų ir buvo pristatyta beveik 2 valandų programoje. Ištikimiausi gerbėjai sulaukė “Lately”, “Secretly”, taip pat kitų Skunk Anansie hitų. Skin Main stage scenoje pasirodė su pankiškai provokuojančiu sijonėliu, po kuriais aiškiai švietė rožinės pėdkelnės. Patį pasirodymą praktiškai būtų galima drąsiai įvertinti beveik maksimaliais balais. Pagyrimai už įspūdingą apšvietimą, garsą ir už Skin vokalą, keliantį malonų šiurpulį visame kūne. Po nedidelės pertraukėlės scenoje pasirodė kvartetas iš Škotijos – Franz Ferdinand. Atlikėjams jau nuo pirmos dainos pavyko sukelti pamišimą gerbėjų galvose. Pakankamai intensyvų ritmą ir nuotaiką ketveriukė išlaikė beveik visą, daugiau nei pusantros trukusį, pasirodymą. Neįtikėtinai sparčiai iškilę ne tik Škotijoje, Anglijoje, bet ir kitose šalyse, Franz Ferdinant išleido net du albumus per dvejus metus (“Franz Ferdinand”, 2004 ir “You Could Have It So Much Better”, 2005). Šiek tiek erzino dainų panašumas ir kartkartėmis zvimbiančios mintys apie tai, kad mieliau paklausyčiau albumo. Laukiau “Jacqueline”. Ir sulaukiau. Bešokinėdamas persibrėžiau abiejų kojų padus. Time for relax, Sigur Ros time. Nežinau, kaip kiti bendrakeleiviai, bet aš būtent dėl šios islandų grupės nusprendžiau sudalyvauti Opener’y. Dar neprasidėjus pasirodymui, žiūrovai patogiai įsitaisė ant žemės: kas ant žolės, kas ant kilimėlių ar miegmaišių. Pirmosios kompozicijos – “Saeglopur”, “Glosoli” iš praėjusių metų albumo “Takk”.

http://www.opener.pl/images/zdjecia/archiwalne/sigur_ros_5.jpg

Sigur Ros’ai iškart sužavėjo minią vos tik gitaristui pradėjus groti smičiumi per gitarą. Vėliau buvo grojama ir būgnininko lazdele per stygas. Malonu prisiminti tuos šiupuliukus, bėgiojusius visu kūnu. Pati islandų muzika gana kakofoniška, laviruojanti tarp švelnaus melodingumo ir lengvo chaoso. Atsiguli, užsimerki ir, rodos, nebejauti nei rankų, nei kojų. Tampi bendra materija. Sigur Ros pasirodymas buvo vienintelis, kurio “neprilaižėme”. Turbūt dėlto ir gaila labiausiai, kad ketveriukės muzikai teko įsisprausti į kuklius laiko rėmus. Bet įspūdžių daug daugiau nei nusivylimo. Namuose laukia “Von”, “Ágætis Byrjun”, “()” ir “Takk”. Keturi saviti, su skirtingomis istorijomis, islandų albumai. Po Sigur Ros’ų skubame į palapinę, kurioje dar nesibaigęs Ladytron koncertas. Ilgai čia neužsibūname. Vėl vakariniai – naktiniai užvalgymai ir paišgėrinėjimai. Sekantys į Main sceną lipa Scissor Sisters priešakyje su Jake Shears ir Ana Matronic, kurių balsus gana sunku atskirti, kai jie dainuoja vienu metu. Didelis respect’as grupei, pasistengusiai taip greit užkrėsti žiūrovus savo energingomis dainomis ir nejučia privertusiems dainuoti kartu. Šiek tiek pašokinėję, vėl pajudam į palapinę. Joje antrąją festivalio dieną savo programą pristatė legendiniai elektronikos seneliai Coldcut. Matt Black su savo komanda pradėję įspūdingomis vizualizacijomis ir miksais, iškart sužavėjo ir užvedė net tuos, kurie buvo užėję tik trumpam pasmalsauti. Išprakaitavom paskutinius lašelius. Kažkur ore sklandė lengvas žolytės kvapas. Vėliau Coldcut’ai pristatė nemažai dainų iš šiųmetinio jų albumo „Sound Mirrors” („Everything is under Control”, „True Skool” ir kt.), taip pat ir keletą hitų iš senesniųjų darbų. Gaila, kad viskas buvo taip gerai, bet per trumpai.

08.7

Miegotos vėl kelios valandos. Diena iš vakaro suplanuota kelionei po Gdynią. Pats miestas tikrai neįspūdingas, apgriozdintas kvadratinėmis namų dėžutėmis ir neskoningomis reklamomis. Nežmoniškas karštis kuriam laikui mus apgyvendino fontane, beveik pačiame miesto centre. Vėliau užsukome užkąsti. Už maistą taip pat reiktų padėkoti lenkams. Ir už arkliško dydžio porcijas. Vėliau užklydome į gatvelę prie molo, nusėtą kičiniais paveiksliukais, pliušiniais gyvūnėliais, kepuraitėmis bei kitokiu šlamšteliu, žavinčiu nebent apykvailius turistus, karštligiškai norinčius parsivežti sau atsiminimą ar dovaną. Pakeliui atgal į Babie Doly aerouostą, užsukome nusimaudyti prie jūros, bet galų gale viskas baigėsi lenkiško alaus degustavimu ir šviežia kepta žuvimi. Paskutinį vakarą atidarėme su The Streets. Turbūt dėl gerbėjų iš Anglijos, apsauga nepriekaištingai dirbo savo darbą, idant nebūtų praneštas bet koks daiktas, galintis ką nors sužaloti. Teko nusiimti ir kepures. Patį The Streets pasirodymą drąsiai būtų galima įvardinti gan vidutinišku. Vis dėlto, tai nėra grupė, galinti koncertuoti didelėse scenose. Ir kaipgi kitaip, kai kiekvienoje dainoje yra daugiau žodžių, nei kitų grupių albumuose. Žinoma, maloniai suveikė dainos iš pirmojo anglų grupės albumo „Original Pirate Material” (2002), o ypač „Turn the page” ir „Has it come to this?”. Iškart po The Streets, main stage pasirodė reperis Kanye West. Pasirodymo metu vis šmėkšteldavo mintys, kad būtų pilnai užtekę ir back vocal’o su dalimi orkestro. Šokinėjimas po sceną, lingavimas rankomis ir pritarimas baubimais jau senokai įgrysęs, nors, žinoma, už tokius žodžius nuo gerbėjų galėčiau ir gauti vieną kitą smūgelį. Paskutinę festivalio dieną padarėme esminę klaidą, iškeitę Peter Greenaway pasirodymą į Kanye West’ą. Buvę pasakojo, kad šis garsus režisierius, rašytojas, dailininkas ir multimedijos meistras pristatė įspūdingą audiovizualinį projektą „The tulse luper VJ Tour”. Vieni iš paskutiniųjų pagrindinėje scenoje koncertavo grupė iš Anglijos „Basement Jaxx”. Šiems atlikėjams ir įspūdingų formų bei vokalinių sugebėjimų juodaodėms merginoms/moterims, būtų galima drąsiai kabinti turbūt net ir aukso medalį už geriausią festivalio pasirodymą. Publika tiesiog šėlo iki pamišimo kartu su Basement Jaxx. Puikus garsas, šviesos, vokalai, scenografija – tai tik dalis viso to, už ką reiktų ploti šiems atlikėjams. Žmonės švytėjo iš laimės ir pasitenkinimo. Kodėl po Basement Jaxx įspūdingo pasirodymo į programą buvo įkištas Roger Sanchez, turbūt beveik niekas nesuprato. Žadėjęs specialų setą, didžėjus suko įtartinos meninės vertės plokšteles. Publika, kiek pastoviniavusi, ėmė po truputį skirstytis.

Keturios dienos, kurias praleidome Lenkijoje, manau, įsimins tikrai ilgam. Ne tik dėlto, kad parsivežėme krūvas įspūdžių. Tokios kelionės žiauriai išvargina ir padeda suprasti, kad reikia atidžiai rinktis bendrakeleivius. Šiam kartui tiek. See you next year in Gdynia.
——————————————————————————————

Aš ir Atidarytuvas 2006

Nepaisant to, kad nebuvome išsvajotoje „Maltoje“, ir niekam nieko kitko nepripaišant, tenka išpažint savo nuodėmes, patirtas Lenkijos platybėse – festivalyje „Heineken Open‘er“ Gdynioje. Na, gal ir nebuvo tokių nuotykių „užmiršau pasą-ate-atskrisiu vėliau“, gal ir nebuvo mūsų itin marga kelionės kompanija, neapčiuopiau (net nevairuodamas) beveik nieko vieno kaklelio, išdidžiai neaptarinėjom, kuriam kuris kurios „Atidarytuvo“ festivalio grupės albumas ar būsimas pasirodymas įdomiausias. Mes ir muzikos visoje kelionėje klausėm tik vieno iš festivalio rėmėjų – radijo stoties „Trojka“.

Gana, gal pradėkim nuo to, kad mes po beveik 12 val. kelionės (taip, apie 600 km atstumas) per tokį patį karštį ir išlipom kaimyninėje šalyje nekaimyniniuose Gdynios laukuose. Kol išsikeitėm bilietus į apyrankes ir savo kuklia palapine papildėm kempingo gretas, atėjo Manu Chao eilė, tad užsiėmėm stovimas vietas ir laukėm pirmų akordų. Ir… man iškart taip trėškė per linksmumą, kad pasiutau šokinėt per balas ir miegančius lavonus, iš ko galima spręsti, jog alus ir saulė veikė puikiai. Niekad nemaniau, kad Manu Chao šitaip su manim išdrįs elgtis, bet ne pykau, o rūkiau ir rašiau sms, jog praktiškai kaip ir laimingas jau. Dėdė Jose Manule Chao visąlaik balalaikino, dainavo, atrodo, jog tas „radio bLemba sound system“ yra kaip vienas ilgas ispaniškas rokenrolas.

Taigi, rink pliusus, o festivali mielas. Tiesa, kol teko laukti kito dėdės Pharrell Williams, nuėjom sumaišyt kokteilio „alus-saulė“ ir užkąsti. Atsigėrėm (būkit atsargūs) ir užkandom (tebūnie prakeikti kebabai). Pharrell klausėmės prie stalo, grįžti nesinorėjo. Jis žvaigždė, pasakykit? Minusas. Gal daugiau ir nesiplėsiu, nes susiplėšysiu. A, gi dėdė Pharrell neleido susiplėšyt dėl Nightmares On Wax, kurie pakeitė Groove Armada ar Matthew Herbert. Kaip bebūtų, nudrožėm į gretimą „šalutinę“ sceną (iš viso jų buvo dvi, sakykim) pas NOW, kurių sielą a.k.a. George Evelyn esu girdėjęs visų nekenčiamame Gravity klube ir ne kartą, o du. Net. Galbūt todėl pusiau skeptiškai ir su nerimu einu klausyt mėgstamos grupės, kurios vado gyvu pasirodymu jau dukart skaudžiai nusivyliau. Ir ką? Tai buvo klaida. Klaida iškeist NOW į kitą žvaigždutę praėjus vos 30-40 min. Turbūt tradiciška tapo pradėt visus NOW pasirodymus „Les Nuits“ hitu, tačiau tuo metu nusivylusių nemačiau. Rankų miškas – važiuojam. George padeda dėdė DJ ir dar viena gerai (na, ji juodukė) dainuojanti teta, vėliau prisijungia švilpaujantis dėdė (turbūt MC), žodžiu, viskas sukasi ir sukasi teisingai – Žemė aplink Saulę.

Atleisk man, Saule, kad iškeičiau tave į žemės saują – Placebo. Nuskubu prie pagrindinės scenos, nes „reikia“. Visi rėkia, visiems smagu, o man pasirodė, kad tik dėdės Molko balsas nenužudomas, o atlikimui turiu priekaištų. Ir nemažų – tarkim, grodami „Every You Every Me“ jau taip skubėjo, rodos, vietoj galima būtų pašaudyt. Fanai taip ir darė – blykstėmis, o aš gulėjau nuošaly, pasiklausiau dar vieno hito „Special Needs“, o nesulaukęs „Pure Morning“ nukiūtinau palapinėn, teisindamasis nuovargiu. Nežinau, kaip jums naujasis Placebo albumas „Meds“, bet manęs jo pristatymas festivalyje nesužavėjo. Tiesą pasakius, nemažas subjektyvus minusas. Laimingai sulaukt koncerto pabaigos. Aš – miegot.

„Rytas už vakarą protingesnis“ – taip galvojau pabudęs, guosdamasis, kad šiandien titaninė diena. Ar jums minėti, jog miegot yra taip karšta, jog net atgulęs 3.00 nakties natūraliai keliesi 7.00 ir, kadangi nieko doro nesugalvoji, eini prie jūros, ošiančios už 20 min. kelio pėsčiomis? Ar jums minėti, kad paplūdimys toj vietoj neįspūdingas, kad ten miega apie 20 „atidarytojų“, sulindę į persirengimo kabinas ar kur kitur radę pavėsį? Ar skaičiuoti, kiek kartų maudėmės vandenyje, kurio temperatūra apie neįprastus +23C? Ir ar verta minėt, jog prisidegt cigaretės paplūdimy priėjo 16-metis lenkiukas, kuris atvažiavo į festivalį vien dėl Manu Chao, o dar klausė marihuanos kainų Lietuvoje ir sunkia anglų kalba vebleno „I have never seen so many beautiful girls in one place“. Štai tau ir splash. Ši diena buvo kupina vilčių, o taip pat maloniai nuteikė savanoriška ekskursija Gdansko link, kuris iš pirmo žvilgsnio pasirodė 5kart gražesnis už Vilnių (o jūs nežinote, kaip aš myliu Vilnių). Geriausiai prisimenu, jog Gdanske negalima tartis susitikt prie bokšto su laikrodžiu, nes ten yra dešimtys jų su ir dešimtys be laiko rodyklių. Labai gražus miestas (rekomenduoju!), bet, praleidę kuklias 3 valandas ir suvalgę vietines ant akmenų keptas žuvis (ne visas), grįžtame.

Grįžtam pražiopsoję kaip ir užsibrėžtą pasiklausyt pirmąjį lenką Myslowitz, todėl no comments. Grįžtam ten, kur pirmus akordus tuoj grieš Skin (teta iš Skunk Anansie). Iš jos nesitikėjau absoliučiai nieko, o gavau superinę energiją, kuri išjudino daugiau mažiau visus žiūrovus. Lipdau jai pliusą prie jos baltų pėdkelnių ir siunčiu oro bučinį, nes teta turi tokią didelę burną, kad duokdie jai maisto.

http://www.opener.pl/images/zdjecia/archiwalne/skin_6.jpg

Tetai baigus einame pasipildyt festivalio kuro – Heineken alaus. Kitokie gėrimai yra tik sukaitusi bagažinėj Sobieski degtinė arba tai, ką nusipirkai sklep‘e (na, mažytė parduotuvytė). Lenkų artistai šalutinėj scenoj (konkrečiai – Kanal Audylywny, kurie, kaip pasirodė, buvo repuojantys gaisrininkai) nepatraukė, todėl laukiu-nelaukiu vienos iš festivalio megažvaigždžių – Franz Ferdinand. Truputį stabtelsiu. Supraskit mane teisingai: šitos megažvaigždės esu girdėjęs tik debiutinį albumą, o ir tą patį vienąkart, be to, sąmoningai neklausiau ir nesistengiau jų pamilt prieš festivalį. Leidau tai padaryt jiems patiems. Ir ką? Ogi nepavyko. Nesakau, jog kartais ranka nepabrūžindavau ties dešine džinsų kišene, nesakau, jog kartais neatlikinėjau pasistiebiamųjų tuoj-šokinėsiu judesių. Bet tik tiek. Neįstrigo nei viena daina, nekalbant apie euforijos „pagavimą“. Jie ir klykiantys fanai manęs nepapirko. Kaži verta persigalvot? Anyway, dedu labai keistą minusą ir sakau „it could have been much better without you, FF“. Suprantu, kad nuodėmė, bet išpažinta ji atleidžiama už porą „Sveika, Marija“.

Šitaip reagavus į FF, natūralu, jog gaila buvo fakto, kad praleistas buvo kitas lenkų atstovas – teta Maria Peszek (net tas lenkiukas minėjo, jog „she has a very good voice, but that‘s it“). Ką gi, esu tuščias ir visiškai pasiruošęs tam, dėl ko čia ir atvažiavau. Ladies and gentlemen, Sigur Ros. Maždaug viso festivalio metu laikęsis atokiau (ir šiek tiek kairiau vidurio) nuo scenos, per šitą performansą neišlaikiau, tad mano kojos kartu su rankom nusitempė draugus priekin. Ateina pagrindinis dėdė, gitara ant kaklo, strykas rankoj – ir pradeda čirpinti. Nors sviestu tepk.

Koks skirtumas, ką jie groja (o grojo daugiausia „Takk“ dainas)? Dieve brangus, negalvojau, jog ties antra daina praskysiu, atleisk man mano kūkčiojimą pasikabinus ant draugų pečių. Nusprendžiau, jog Sigur Ros susikūrė savo kategoriją, kurią perspjaut gali tik patys. Grįžtu nuo scenos įpraston vieton ir, kaip daugelis klausytojų, atsigulu ant žemės ir užsimerkiu. Lietuvių kalba neturi tokio būdvardžio, kuris apibūdintų mano būseną. Gal tiktai maestro Kernagiui pavyktų pro ūsus iškošti „beprotiškai nepakartojamai fantastiškai nuostabiai gera“ (ir tai norisi rašyt didžiosiomis raidėmis!) Sigur Ros mane sugebėjo panardinti taip giliai, jog net reikėjo žadint (tai – irgi savotiška nuodėmė). Jie ateina nusilenkt dukart (iš pradžių kokie 15, vėliau tik pagrindiniai 4), minia ūžia, bet ne – bis nebuvo. Jie išeina, išeinu ir aš. Kur einu, nepamenu, nes nieko nesuprantu, nesuprantu, kam aš gimiau ir ką aš veikiu ir ką veikt toliau ir išvis – kas aš? Ar bereikia sakyt, jog viltys į juos buvo sudėtos itin didelės ir kad mano ašaros ir pokoncertinė palaima yra geriausias tų vilčių išsipildymo perkėlimas į kitą lygmenį? Nemanau. Tik surenku visus festivalio pliusus ir, nelaukęs kitų pasirodymų, sviedžiu islandams.

Vingiais nuslenku palapininės scenos link – Ladytron. Sorry, buvau nepajėgus suvokti nieko tądien ir, galvoju, neduokdie kitądien taip pat, todėl dingstu skyręs 5 min. Ir turbūt man tiesiog gaila visų atlikėjų, kurie turi grot po Sigur Ros. Tas pats laukia ir išsipuošusių Scissor Sisters. Na, turi jie vieną albumą – jį ir grojo. Kažkiek prabudau ties „Laura“, kažkiek nerimastingai žiūrėdamas į laikrodį laukiau „It Can‘t Come Quickly Enough“. Nesulaukiau. Tebūnie, jie/jos nekalti/-os, kad aš taip. Reikėjo derintis dėl line-up‘o.

O aš bandau derintis prie 2.00 grosiančių Coldcut, kurių sukurta Ninja Tune mažytė imperija mane pakerėjo seniai ir tebekeri iki šiol. Pasikartosiu – jiems teko grot po Sigur Ros. Tačiau jų neaukoju ir nenusiviliu. Nedaug tikėjaus (panašus atvejis kaip ir su NOW – vienam iš lyderių, Matt Black, jau teko pabuvot tame pačiame Gravity‘je ir teko nuvilt savo DJ setu), tačiau – bingo! – jie pradeda ir užveda taip, kaip buvo galima numatyti. Garsas idealiai derinamas su vaizdu – scratch‘u gėrisi ir ausys, ir akys.

Palapininėj scenoj ankšta ir šlapia, nes prakaituoja kas tik pajėgia. Tikrai vienas iš pliusinių (anaiptol ne pliušinių) pasirodymų, buvęs kaip jungtis trečiajai festivalio dienai. Į skanduotę „Coldcut, Coldcut!” jie neatsiliepė, todėl teko pėdinti miegot. Žinoma, po inertiško nutipenimo apžiūrėt, kas vyksta diskotekiniame angare, ir išgėrus labanaktinio alaus.

Labas rytas visiems! Praktiškai po Sigur Ros galima važiuot namo ramia širdimi. Bet mes važiuojam (po jūros, žinoma) į Gdynią ekskursijai Nr. 2. Ekskursija nepavyko. Miestas daugiau mažiau beviltiškas. Grįžtam. Kas čia pirmas, vertas dėmesio? The Streets? Nepasakyčiau. Nors man pirmas albumas ir labai patinka, o iš jo grojo ir „It‘s Too Late“, ir „Let‘s Push Things Forward“, ir.. ai, tracklist‘ą galite rasti adresu www… Man tai dėdė Mike Skinner nepadarė įspūdžio net savo britiškuoju repavimu. Kažkaip labai kirtosi su dėde, kuris giedojo tą „gražiąją“ dainų dalį. Bandžiau pamėgti, bet nepasisekė. Suverčiu kaltę muzikiniam stiliui ir – alaus. Kažkodėl nerodo futbolo, bet išgėręs alų stebiu paskutinius du įvarčius ir švilpiančius vokiečių pergalei portugalų sirgalius-lenkus. Suprantama.

Kas toliau? Kanye West, yeah, I‘m the best? Tikrai ne. Nors muzika (nebuvau girdėjęs jo apskritai) ir visai nieko, pasidabinusi smuikais (turėjo orkestrėlį atsivežęs), scratch‘ais, kartas nu karto užgrojanti kokią senieną kaip The Beatles ar (nebepamenu) ir.. na, nelaukiu ir einu alaus. Nepakenčiamas amerikietiškas išdidaus reperio balsas, kuris gyvai bjauroja bet kokią muziką. Žodžiu, minusai reperiams, o ir dar už tai, kad buvo praleistas Peter Greenaway miksas su audiovizualine medžiaga.

Galų gale atėjo metas parašyt apie tos dienos kozirį – Basement Jaxx! Na, jų albumo 5/5 (AMG) „Rooty“ hitus „Romeo“, „Where‘s Your Head At“ ir „Jus 1 Kiss” (pastarojo jie negrojo) žino visi; tai matėsi ir koncerto metu. Kaip atrodo Basement Jaxx ir ką tokio jie sugeba? Jie, du anglų berniukai, atsivežė savo Latina ritmus, kuriems negalima nepaklūsti. Atsivežė visokių trrr, brrr ir klykiančių garsų, kurių jų muzikoj apstu. Taip pat atsivežė kviestinių vokalų, kuriais puikiai žongliravo stambios ir ne tokios stambios juodukės, beveik kas dainą keisdamos viena kitą, judindamos užpakalį ar darydamos špagatą. Be to, jiems atmosferą padėjo kurti pučiamųjų trio, sutartinai trepsenantis pagal ritmą.

O kaip reagavo publika? Publika šoko. Pvz., aplink mane buvo 3 m. spindulys tuščios vietos, nes skėryčiojausi taip, kaip temoku visiškai atsipalaidavęs ir „užvežtas“. Jokių papildų. Drįstu teigti, jog per tą šou buvo daugiausia žmonių, šokančių žmonių, rankų, šypsenų. Drįstu teigti, jog neautoritetingo NME citata „…we can confidently say that there’s still no-one who throws a party quite like the Jaxx“ nėra pataikavimas. Buvau visas šlapias, užkimęs, o jie dar išėjo bisui. Čia ir eilinė nuodėmė: pagalvojau, kad gal nereikia to biso, nes nešokti neįmanoma, o jėgų nulis. Taigi. O kas toliau? Po Basement Jaxx taip pat nepatariu grot niekam, nes organizmas išsiderina ir prisitaiko tik prie Jaxx muzikinės ir šokių filosofijos. Todėl vargšo Roger Sanchez beveik ir neklausiau. Teko tik išgirst 5-erių metų senumo poros šokių aikštelių hitų, bet su tokiais šmotais nepapirksi. Su draugu pabandom nuplėšt nuo apsauginės tvoros didelį Heineken Open‘er plakatą, kad sienų remontas pigiau kainuotų, bet susiduriam su apsauga, kuri į mano įžūliai naivų klausimą „can we bring it, sorry?“ atsako klausimu „is it yours?“, ir mes einam miegot, bliamba! O juk prieš 10 min. man bečiurškiant prie tvoros buvo atėję pora lenkų, o aš dar jiems padėjau nuplėšt (susilankstė jau patys) tą apdailos medžiagą. Taigi, paskutinė naktis dvivietėj „maximinėj“ palapinėj trise, rytinių akių krapštymas ir nei kiek neuždelsus išsiruošimas namolio, kad spėtume iki futbolo finalo. O finalinė mintis būtų, jog muzikos festivalis yra siaubingai gerai. Dar įdomesnis nei kino, tačiau pasilikčiau ties panašia koncepcija – du geri dalykai vienas šalia kito nelimpa. Kažkuris lieka nuskriaustas, taip pat ir tavo emocijos. Iki kitų (o gal ir šių) metų festivalių.

Reziumė:
Geriausi pasirodymai – Sigur Ros, Basement Jaxx, Manu Chao/Coldcut, NOW
Geriausias koncertas – Sigur Ros
Geriausias tūsas – Basement Jaxx
Labiausiai nustebino – Skin
Labiausiai nuvylė – Placebo, The Streets, FF, Scissor Sisters
Labiausiai gaila – nebuvo Matthew Herbert, NOW iškeitimas į Placebo, praleistas Peter Greenaway, praleisti lenkai (Myslowitz ir Maria Peszek)

fb-share-icon

13 komentarų apie “Heineken Open’er 2006 by lu-liu-lioo

  1. beskaitydamas gan skirtingus ispudzius/pastebejimus, susidarau subjektyvia nuomone, kad man ten buvo verta vaziuoti tik del sigur’u, festivaliai sucks ir.. vienintelis klausimas – kur ir kada as juos pamatysiu/isgirsiu?

  2. viskas. gana su nuotraukomis. lukai: pataisyk, jei dar ka reikia. ryt/poryt bandysiu sumesti trumpus filmukus is koncertu.

  3. ne, nu su nuotraukom tikrai prastokai reikalai juda. yra – nera. davai kas nors aprasykit metoda, kuris veikia, a?

  4. o ko jus norit? vagiat svetima trafika ir dar rekiat :))) tik bite nepastebi aferos, bet.. ten ir nuotraukos nedideles :-/

  5. lioo, keletas epizodu, kuriuos skaitydamas kilstelejau antaki:
    1.”Ištikimiausi gerbėjai sulaukė “Lately”, “Secretly” (argi sulaukem??)
    bei 2.”Skin Main stage scenoje pasirodė su pankiškai provokuojančiu sijonėliu, po kuriais aiškiai švietė rožinės pėdkelnės”
    ir dar plius lu: „Lipdau jai pliusą prie jos baltų pėdkelnių”
    (spalvos visiskai susilieja, o tik paziurejus i nuotrauka galima suabejoti ir del pedkelniu)
    nepykit, ce seip…

  6. nu jo. pas Skin senu gabalu buvo nulis, sijonelio irgi jokio, o ruzavos pimpalines apteskes tai buvo :)

  7. pėdkelnės tai tikrai rausvas mačiau, nežinau, kodėl nuotraukose jos baltos. gal dėl lempų. o ir senų gabalų buvo. jei ne – ačiū heinekenui :))

  8. nu kad man ir gyvai tos pimpalines buvo baltos. siaip dabar pagalvojau, kad labai cia intelektualia temele uzvedziau… o senu gabalu buvo, bet „lately” ir „secretly” – ne.

  9. Manu.chao koncertinį DVD galima išsinuomoti Ukmergės g. IKI prekybos centre esančiame VIDEOFRONTE.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.