Henry James’as „Moters portreto“ pratarmėje rašė: „Romanas savo prigimtimi yra „triukšmas“, triukšmas dėl ko nors, ir kuo jis platesnės apimties, tuo triukšmas didesnis“. Nepraėjo šimtas metų ir Amerikos literatūros klasiką paneigė Nobelio premijos laureatas Heinrichas Böllis — savo plonute apysaka, kurios pilnas pavadinimas „Prarasta Katarinos Blum garbė arba kaip gali atsirasti ir prie ko gali privesti prievarta“, vokietis patriukšmavo atsakančiai. Literatūriniu požiūriu apysaką galima priskirti psichologiniam kriminaliniam žanrui, bet ji labiau žinoma savo politiniu atspalviu.
1974-aisiais Vokietijoje, tiksliau abiejose Vokietijose, dar tebesklandė pokario atmosfera ir jau stūksojo Berlyno siena, o VFR pusėje siautėjo miestų partizanai — Baaderis su Meinhof, paskui katruos sekė valdiškieji organai bei žiniasklaida, per giliai lendantys į paprastų mirtingųjų apatinius baltinius. Bölliui „nuskilo“ savo kailiu pažinti žiniasklaidos, apšaukusios šį teroristų įkvėpėju, galią ir tuos išgyvenimus satyriškai vyriškis suguldė į apysaką apie eilinę namų darbininkę Katariną Blum.
Katarina tiesiog įsimyli žmogų, kurį, pasirodo, persekioja policija dėl terorizmo. Įtariamasis pasprunka iš apsupto Katarinos buto, o moteris apkaltinama bendrininkavimu, areštuojama ir tuoj patenka po didinamuoju žiniasklaidos ir teisėsaugos stiklu. Policija kruopščiai narsto galimos nusikaltėlės gyvenimą: užrašų knygutės, taupomosios kasos sąskaitų išrašai, pajamos, išlaidos, asmeniniai laiškai, automobilio kilometražas, o spauda su „LAIKRAŠČIU“ priekyje skelbia skambias, tikrovės neatitinkančias antraštes apie plėšiko meilužės atsisakymą bendradarbiauti, vadina Katariną žudiko nuotaka ir traukia į viešumą pagrąžintas šeimos narių bei pažįstamų interpretacijas.
Įprastas, jau nieko nestebinantis reiškinys šiandieninėje lietuviškoje žurnalistikoje – skambios antraštės neturinčios nieko bendro su žemiau esančiu tekstu. Katarinos atvejis sunkesnis. „LAIKRAŠTIS” rėkia ne tik antraštėmis, bet ir tekstu, kuriame išimtys pateikiamos kaip taisyklė, abejonės – kaip kaltinimai ir smerkimas, bereikšmės frazės – tikrai ne dėl Valstybinės kalbos komisijos rekomendacijų ar kalbos inspekcijos nurodymų – permalamos pakeičiant sakinių struktūrą, kablelių ir žodžių vietą, iš musės padaromas skaitytojus-pirkėjus masinantis dramblys.
<…> Ji tarusi „Ir kodėl taip turėjo pasibaigti, ir kodėl taip turėjo atsitikti“, iš ko jis LAIKRAŠTYJE padaręs: „Taip ir turėjo atsitikti, taip ir turėjo pasibaigti“. Nedidelį ponios Blum žodžių iškraipymą Tetgesas aiškino tuo, jog jis kaip reporteris nusiteikęs ir įpratęs „padėti paprastiems žmonėms suformuluoti savo mintis“.
Žodžiu, „LAIKRAŠTIS” sudirba jaunosios moters gyvenimą, ir ši, išvesta iš kantrybės, tiesiog nušauna uolųjį žurnalistą.
Taip Böllis baksnoja pirštu į žurnalistus, kurie pažeidinėja žmogaus teises, kišasi į privatų gyvenimą, rengia savamokslius teismus, vaidina visažinius kriminalistus, iškraipo, interpretuoja faktus, nesuvokia paleisto žodžio galios.
Tiesa, nors tekste ir nėra konkrečiai minimas laikraščio pavadinimas, apysaka yra dedikuota ir šiandien gyvam leidiniui – autorius rašo: „Šios apysakos veikėjai ir įvykiai pramanyti. Jei čia aprašyta tam tikra žurnalistinė veikla jums priminė laikraščio „Bild“ veiklą, tai šis pranašumas nėra nei tyčinis, nei atsitiktinis, jis yra neišvengiamas“.
Manau, šiandien „Bild“ (bent toks, koks buvo prieš 35 metus) turi aibę „pasekėjų“ – dabar sudėtingiau surasti žiniasklaidos atstovą, kuris nebūtų prisidėjęs prie apysakoje keliamų problemų. Šiandien egzistuoja žurnalistų etikos tarnybos, privatumą saugantys įstatymai, bet vis tiek kasdien iškasama herojų ne savo noru.
O ir šios knygutės įsigijimo istorija lyg paantrina šiandieninės demokratinės žiniasklaidos privatumo nuvertinimą. Leidykla knygą prieš porą trejetą metų dykai dalijo sostinės Gedimino prospekte per kažkokią mugę. Lyg nereikšmingą literatūrą, lyg antrarūšę, niekam nereikalingą, neaktualią.
Ps. Tingintys skaityti gali pažiūrėti kokybiškai režisieriaus Schlondorffo susuktą to paties pavadinimo filmą.
*****
Informacija apie knygą: apysaka, orig. Die verlorene Ehre der Katharina Blum, iš vokiečių kalbos vertė Dalia Kižlienė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999, – 100 p. ISBN 9986-39-131-8.
