HERMAN MELVILLE „Mobis Dikas, arba Banginis“

Kodėl kone kiekvienas sveikas ir tvirtas berniūkštis, apdovanotas sveika ir tvirta berniūkščio siela, būtinai anksčiau arba vėliau pakvaišta dėl jūros?

Herman Melville


Kai, po trijų mėnesių plaukiojimų, jau įveikęs Herman’o Melville’io žodžių vandenyną, skaičiau apie tai, kad „Mobį Diką“ literatai ėmė garbinti tik po autoriaus mirties – po knygos pasirodymo praėjus daugiau kaip penkiasdešimčiai sukakčių, nė kiek nesistebėjau. Šis romanas yra tobulas literatūroje naudojamos sąvokos „monumentalus“ pavyzdys, tačiau per gan užtrukusį skaitymo ir dūmojimo po perskaitymo laiką aš likau neapsisprendęs dėl jo galėjimo būti aktualiu šiandieną. Paprastai skaitant kažką, padabintą „klasikos“ etikete, nekyla abejonių, jog tai klasiškas kūrinys, nes jis nebojant literatūrinio archajiškumo vis dar net ir šiame virtualybės amžiuje geba užkabinti aktualias, amžinas temas, geba prisikasti prie to pasaulinio prado, kuris nepavaldus jokiems išradimams ir pasaulio dinamikai. O „Mobis Dikas“ pastarųjų akcentų stokoja. Taip, negalima nuvertinti Melville’io erudicijos, milžiniškų pastangų, apsiskaitymo ir gebėjimo tai perteikti skaitytojui, gal net indėlio į cetologiją. Negalima nepateikti romano teksto kaip pavyzdinio audinio, kuriame tiek įausta, jog eiliniam, vien raštais besigrožinčiam, bet neturinčiam tikslo iš audinio išskirti atskirus siūlelius, viską pastebėti ir perprasti gali neužtekti kelių gyvenimų. Net tie trys šimtai su viršum išnašų neatveria visų aiškumo kelių, o tik parodo duris, kuriomis galima paskui pranašą Joną žengti į Mobio Diko vidurius. Tarkime, jūsų nuolankusis tarnas atvėrė netinkamas duris ir nužengė netinkamu takeliu, katras buvo perdėm klaidus ir neleidžiąs mėgautis pasivaikščiojimu. O kas sakė, kad knygos skaitymas turi būti briziško malonumo promenada? Gink Dieve, niekas taip man į ausį nešnabždėjo, niekada tokios gyvenimo taisyklės neužrašiau ir tokia nesekiau, kaip kitaip būčiau ėmęs ir juolab pabaigęs tą varginantį plaukiojimą su Izmaeliu. Kaip tik dažnai mėgaujuosi teksto pažinimo saviplaka, gimstančia iš savo amžių pralenkusių raštų kvapo, bet šįkart Temidės svarstyklės man rodė, kad ši banginių medžioklė stokoja nuosaikumo ir saikingumo.

Suglumina jau pradžių pradžia – „banginio“ etimologija ir dvidešimt puslapių ištraukų iš įvairiausių kūrinių apie bangžuves, Leviataną, didžuvę, banginį, kašalotą; nuo Pradžios knygos iki Darwino ir kitų Melville’io amžininkų, nuo mitų iki ekspedicijų tyrinėtojų užrašų. Jau vien tai daro įspūdį. Gi greičiausiai tiesa yra tai, kuo esi verčiamas įtikėti,- t.y., kad gerbiamasis autorius visus tuos cituojamus kūrinius ne tik paminėjo, bet prieš tai ir perskaitė, nes anuomet gi nebuvo įrenginio, maitinamo elektra ir leidžiančio įsakyti paieškos laukeliui parodyti reikšmes pagal norimą raktažodį. Pasakojimo pradžia spinduliuoja erudicija ir nieko nykaus nežada: Izmaelio avantiūra tapti banginių žvejybos laivo komandos dalimi primena nuotykingą d’Artanjano kelionę į muškietininkų gretas. Užjūrių pagimdytas pakeleivis Kvikegas įneša romanui nemenką egzotikos ir lengvo humoro spindesį. Gaila, kad to šypsnio vėliau veik nebelieka. Apskritai, jeigu kalbėti apie pirminius lūkesčius, tai tikėjausi kažko panašaus į „Senį ir jūrą“, į nuolatinę žmogaus ir gyvūno kovą, atskleidžiančią žmogaus ir gamtos sintezę, tačiau iki pagrindinio mūšio nutekėjo daug sūraus vandens: pabodo laukti tiek Izmaelio išplaukimo į jūrą (Cooperis per tą laiką jau būtų dusyk grįžęs iš klejonių), tiek susitikimo su Mobiu Diku (buvo ne viena akimirka, kai jau įtikėjau, jog tas baltasis banginis taip ir nepasirodys, o liks siekiamybė, nesugaunamas miražas). Neskaičiusiuosius reikia nuraminti, jog anksčiau ar vėliau, tai yra – vėliau, Izmaelis vandenynus pasieks, o ir paskutiniuose skyriuose kūnu ir krauju išnirs Mobis Dikas, tačiau po visų skaitytojo vidinių virsmų tai jau nebebus išsiilgtas išsipildymas. Nebent ilgesiu laikyčiau norą, kad greičiau ateitų jau kankinančios knygos galas. Bet Melville’is pats kaltas. Po daug žadančios nuotykingos ir turiningos pradžios rašytojas tartum vieną rytą išlipo ne ta koja ir nusprendė paieškoti naujų pasakojimo formų. Ir ieškojo ne mintyse, balsu ar juodraštyje, ne, dėjo tiesiai į švarraštį. Tad prašome nenusigąsti, kai rašytojas užmirš knygos pradžią (matyt, jos buvo jau tiek daug prirašyta, kad buvo gaila ištrinti ar perrašyti), jau skaitytojo pamiltus veikėjus ir pasakojimo stilių. Izmaelis ir jo egzotiškasis pakeleivis Kvikegas iš puslapių bus veik ištrinami, į jų vietą stos vienakojis laivo kapitonas Ahabas ir kita laivo įgula, ir mokslas apie banginius. Tiesioginio vaizdavimo romano skyriai virsta dramomis, monologais, filosofiniais diskursais, biologiniais ir zoologiniais traktatais, meno kūrinių vertinimo ese, banginių žvejybos praktiniu vadovėliu, enciklopediniais skirsniais ir dar velniažin kuo. Ta literatūrinių žanrų košė išmuša iš vėžių… C’mon, ar mes čia susirinkome skaityti apie visur eskaluojamus simbolius ir alegorijas ar apie poetizuotus spermacetinius banginio kvėpavimo kanalus ir kitus išorinius bei vidinius organus? Tikrai ne. Ir tos skirtybės tikrai nėra sulydytos į vienį, anaiptol – tokios tų laikų literatūrinės mandrybės visumą skaido, skaldo ir neleidžia skaitytojui likti tolygiame jūriniame kvaitulyje. Ir mano mintims paantrina Stabas:

Keista, kai rimčiau pagalvoji. Velniai rautų, viskas pasaulyje keista, jeigu susimąstai. Bet tai ir vėl kertasi su mano principais. Nemąstyk – tai man vienuoliktas Dievo įsakymas; o dvyliktas – Miegok, kai tik gali. 

Gražūs Melville’io personažo principai puikiai tinka šiandieniniam pasauliui, kuriame per didelis mąstymas kelia stresą, o miego trūkumas jau seniai tapo kasdieniu palydovu. Deja ir ačiū Dievui, „Mobio Diko“ nemąstant nepaskaitysi, o štai miegui priartinti knyga ši kaip nulieta tinka. Tačiau nesupraskite manęs klaidingai, asmeninis negebėjimas save įtikinti, kad šis veikalas yra „savo amžių pralenkęs“, kaip apie šią knygą prieš keturiasdešimt metų atsiliepė Marija Aušrinė Pavilionienė, nereiškia, kad neverta su šiuo romanu pažindintis. Nors dažnam (kaip mano esybei), matyt, jis gali likti žvilgsniu neaprėpiamu monumentu, kurio matoma atskira dalis neleidžia suvokti visumos didingumo. 

Apie skaitytąjį lietuviškąjį 2016-ųjų metų „Baltų lankų“ leidimą: sunkus jis rankai, sunkesnis už „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ 1987-ųjų egzempliorių. Su lengvai atnaujintu vertėjos Irenos Balčiūnienės tekstu ir jos pačios gražiu pabaigos žodžiu. Dar gražesnis ir mielesnis amžinam turėjimui būtų leidimas su Rockwello Kento iliustracijomis, kurias galima pažiūrėti čia

1 thought on “HERMAN MELVILLE „Mobis Dikas, arba Banginis“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.