Jei tik būčiau atsidūręs šiame koncerte prieš penkiolika metų…būtumėte turėję atlupti mane nuo scenos ir padėti surinkti viską, kad išbyrėjo iš mano atlapo stalčiaus. Sutikite, dviejų metrų atstumu matyti žmogų, kuris anuomet atrodė kaip tolimas ir realybėje neegzistuojantis kumyras…jausmas nei šioks, nei toks. Kur aš? Kas aš? Kada aš?

Faktas yra tas, kad tokiems The Stranglers kūriniams kaip Peaches, Walk On By, Hanging Around, Golden Brown, No More Heroes, Duchess, Down In The Sewer, Always The Sun ir Nice‘n‘Sleazy jokia solinė Hugh Cornwell kūryba neprilygs. Šios dainos yra post punk etalonai. Šedevrai. Tą supratome tiek mes, tą vakarą nedrąsiai siautę jaukioje New Yourk klubo salėje, tiek Hugh Cornwell maigantis savo nudrožtą juodą gitarą. Tad solinės kūrybos dainos į koncerto pabaigą buvo vis dažniau keičiamos laiko patikrintais „Smaugikų“ hitais.

O jie, kas keisčiausia, skambėjo tikriausiai taip pat, kaip ir prieš daugelį metų. Gal tai dėl to, kad sunkias bosinės gitaros stygas tampė jauna įspūdingų apvalumų mergina ir tvirtai išlaikė jau standartu tapusį skambesį. Jis kažkuo panašus į tą garsą, kuris sklinda iš žemų dažnių kolonėlių kai užsuki „bass“ iki pat lubų. Beveik vien tik bosine gitara atliktas Golden Brown skambėjo neįprastai agresyviai. Gal nuotaiką išlaikė ir Hugh Cornwell balsas, jis vis dar toks pat skaidrus, jaunas ir energingas. Neįprastas taip solidžiai atrodančiam vyrui. Ir savo ryškų trigrašį į reikalą įkišo būgnininkas, atkartojęs geriausias The Stranglers tradicijas kalti greitai bei kapotai. Tad tik trise scenoje jie užkūrė tikrą primityvų ir purviną kelių akordų pankroką. Buvo lengva pasiduoti stereotipui, kad klausausi tikro naftalino, tačiau švelni nostalgija, puikus garsas, progresyvus skambesys ir jauki aplinka išsklaidė šį jausmą.

Nieko nuostabaus, kad publikos daugumą sudarė tie, kam virš trisdešimt penkerių. Gal kiek juokinga buvo žiūrėti į megztiniuotus vyrukus trypinėjančius scenos priekyje, tame tarpe ir save. Vargu ar gyvenime juos pavadintum The Stranglers fanais, bet supratau, kad jie kadaise irgi nešiojo juodas odines striukes ir siaurus džinsus. Žinoma, kai dar tilpo į juos.

Po koncerto Hugh Cornwell puolė į gerbėjų glėbį ir noriai dalijo autografus, fotografavosi. Tyliai šypsodamasis pamaniau, kad jokia jis žvaigždė ar legenda kaip kad galvojau anuomet – paprastas britas, darantis gerą muziką. Šalia stovinti kažkokia Lietuvos dainininkė dėjosi kur kas didesniu šviesuliu. Nice‘n‘ Sleazy, does it?

Foto: Tomas Misiukonis