I‘m not there ir kitas Bob Dylan kinas.

im_not_there_007.jpg

Bobas Dylanas, kuris, kaip ir daugelis žymių užsieniečių, tradiciškai yra beveik mūsų tautietis (seneliai iš mamos pusės – žydai, gyvenę Lietuvoje iki 1902 m., vėliau emigravę į Ameriką) yra žinomas kone kiekvienam. Tai ir įdomi bei patraukli asmenybė, ir žmogus, kurio kūryba padarė (ir vis dar daro) milžinišką įtaką muzikiniam pasauliui. Tuo buvo galima įsitikinti ir anksčiau – Bobo Dylano garbei jau yra sukurta keletas filmų, bet apie juos vėliau, nes jie ne tokie nauji kaip….

I‘m Not There (2007) – naujausias ir labiausiai į patį menininką orientuotas filmas. Jame Bobo Dylano charakterį, skirtingus gyvenimo epizodus, įvykius atskleidžia šeši skirtingi personažai. Jie įvairūs, visapusiški, jautrūs, keliautojai, ieškotojai – lengvai pamišę, bet puikiai atskleidžiantys kūrėjo asmenybę. Filmas gavo keletą “Spirit Awards” statulėlių: geriausio filmo, geriausio režisieriaus (Todd Haynes), geriausių antraplanių aktoriu apdovanojimus gavo Cate Blanchett ir Marcus Carl Franklin, komandai buvo įteiktas Roberto Altmano apdovanojimas. Tai dar ne viskas, bet ar apdovanojimai yra svarbiausia?

[youtube CZGseissqX8]

Šiame filme žavi daug kas. Ypač eklektiškos kombinacijos būdu sukuriama vaizdų/ minčių mozaika: tai šneka vienas Dylanas, tai kitas; rodo vaiką, vėliau iš karto – tėvą; tai vaizdas spalvotas, tai juodai baltas ir t.t. Iš šios ganėtinai intensyvios (ir kartais varginančios) kadrų kaitos, labiausiai užstringa žodžiai, kuriuos išmintinga tetulė sako mažam Dylanui: “Live your own time, kid“. Būtent – nes tai filmas ne tik apie muziką, bet ir apie tai, kaip greitai užaugama ir su visomis bėdomis bei džiaugsmais atsiduriama didelių žmonių pasaulyje.

Filme šiek tiek liūdina tai, kad tikri faktai persipina su režisieriaus ir/arba scenarijaus autoriaus fantazijomis – žodžiu, sunku suprasti (jei nežinai, tai ir nesuprasi), kurie faktai ir koks Dylanas buvo iš tiesų. Kita vertus, šis minusas sykiu yra ir privalumas – Dylanas dėl to atrodo fantastiškas, išmintingas, visko matęs ir patyręs, visapusiškas žmogus. Menininkas. Banditas. Draugas. Vaikas. Svečias. Ir taip toliau… Na, pažiūrėsit ir pamatysit.

_ _ _

Jeigu įdomu, po „I’m Not There“, žinias galėsit pagilinti kituose filmuose apie Bob Dylan:

Pirmasis – Dont Look Back (1967). Čia Dylanas – jaunas ir padykęs muzikantas, kuris su draugais (muzikantais ir vadybininkais) 1965-aisiais koncertavo JK.

[youtube 2-xIulyVsG8]

Antrasis – Eat The Document (1969), kuris, po Dylano pataisymų, neįtiko anglų televizijai ABC, nes, neva, netinkamas „mainstrymo“ žiūrovams.

Trečiasis – Renaldo and Clara (1978) režisuotas paties muzikanto. Jame vaidino jo tuometinė žmona Sara ir buvusi meilužė. Prie filmo scenarijaus prisidėjo kultinis poetas Allenas Ginsbergas. Originali filmo trukmė buvo 4 val, tačiau filmas buvo per ilgas žiūrovams ir kiek vėliau Dylanas leido jį sutrumpinti iki 2 val. Šiaip ar taip, filmas komercinės sėkmės nesulaukė. Ko jis vertas galite pamatyti pasikapstę YouTube – ten yra beveik visos filmo dalys.

[youtube J1f9ctB6u-Q]

Masked and Anonymous (2003) – keistas, vidutiniškai vertinamas filmas, kuriame Dylanas jau tik aktorius, vaidinantis daininką, kurio karjera ritasi žemyn ir kuriam reikia kažkaip atgauti klausytojų palankumą. Filmas painiojosi politinėse temose, kurių nei išvystė, nei atsleidė.

No Direction Home (2005) – dar vienas, tik šį kartą jau tikrai įdomus ir nuoseklus Martino Skorsezės filmas apie Bobą Dylaną ir jo įtaką XX amžiaus Amerikos muzikai bei kultūrai. Filme daugybė interviu su Dylano aplinkos žmonėmis, draugais: Allenu Ginsbergu, Dave Van Ronk, etc. Filmas įdomus ne vien dėl to, kad apie Dylaną – įdomus dėl to, kad atskleidžia įdomų kultūrinį periodą. Martinas Skorsezės apie Bobą Dylaną yra pasakęs: „…asmeniškai man nėra nė vieno kito muzikos atstovo, kurio kūryba turi tokią įtaką visoms kultūros formoms“.

Taigi, taip tat galime pažinti Bobą Dylan‘ą.

fb-share-icon

10 komentarų apie “I‘m not there ir kitas Bob Dylan kinas.

  1. Atvirai prisipažinsiu – nesu girdėjęs tokių „DVASIOS (AR SIELOS) APDOVANOJIMŲ”. O štai, kad Cate Blanchet gavo AUKSINIŲ GAUBLIŲ apdovanojimą už rolę, tai faktas. Ir derėjo pabrėžti, kad ji filme ir vaidina vieną iš Bob Dylan versijų.

  2. Aciu uz pastaba. Beje, jei zinotum „Dvasios (ar sielos) apdovanojimus” matyt, butum mane pataises – iveliau klaida, nes kol kas filmas gavo tik Roberto Altmano apdovanojima, o jei idomu, placiau galima pasiskaityt cia:
    http://www.filmindependent.org/spiritawards/

  3. Aktoriai puikiai parinkti. tiek Christian Bale, tiek neseniai pasimiręs Heath Ledgeris ir kaip nekeista, būtent Cate Blanchett anot fanatikų labiausiai pataikė į Dylaniškumą. Smagu buvo žiūrėti kai tiek gerų aktorių bando imituoti tą specifinį akcentą ir kalbejimo būdą, manieras, akių bėgiojima. Tikrai galima pažinti, kad vaizduoja tą patį žmogų, ir ne perukuose esmė.

  4. ojoj, Dylano nepazinsim niekada…
    puikus, fantastiskas, nepakartojamas,

    geriausias.

  5. dėl tokių įspūdžių. Taip apibūdinnčiau jausmą po vakarykščio Bob Dylan poetinio-muzikinio ir netgi, sakyčiau, teatralizuoto (dylaniškai) pasirodymo Vilniuje. Matyt svečiai iš užsienio žinojo, kur eina – tiek kitakalbių dar neteko matyti Siemens prieigose.
    Genijus tarsi pristatė šiandien debiutuojantį sostinėje šį filmą apie save:

    Coca-Cola Plaza 06.06 – 06.12
    12.30 15.20 18.10 21.00 val.

  6. O as dar ir sian galvoju, kad gal geriau reikejo neit arba eit kazko kitko tikintis. Ciotkas Dylanas, nesiginciju, bet nepaisant muzikantu ir jo paties gana liudnai klausesi, lyg kokie motorhead’ai dainuotu Bob Dylan dainas, bet ne jis pats. bet, aisku, bus Jis Pats. Ir del to dziaugiuosi.

  7. Manau, kad daug priklausė ir nuo dislokacijos vietos. Buvo net atkeliavusiu iš kažkur į parterio pradžią, ką daro Dylanas prie to savo „pulto”…
    Taip, muzikine prasme (ypač stilistine, ne atlikimo meistrystės) kaip ir „nieko blatno”. Net senamadiška muzika žanrų požiūriu. Vokalas, jeigu „nesugaudyti cinkelio”, tai kone tragiškas – tokio daininko neimtų nė dainų duetų turnyrui LTV…
    Bet palaipsniui suvoki, kur rto žmogiūkščio JĖGA. Grubiai triant bardiškumo, pozejos, tekstuose, kuriuos suprato gal 1 % Nes 2ia jau reikia ne anglų kalbos mokėjimo. Čia jau reikia slengų supratimo. T.y. žmogus turi būti pagyvenęs toje kultūroje. Jutau intuityviai, kad ne nuoga muzika ten svarbiausia. Kad ne dėl dainininko statuso jis įgavo tokią įtaką pasaulinėje muzikoje. Žinoma, pamačius filmą, kuriame ištisai skamba

  8. … Bobo rinktinės dainos, suvoki, kokių „gabalų yra sukuręs”…

  9. Aišku, per vėlu rašyti, bet „i’m not there” interpretuotas visai kreivai.
    Ne visi pagrindiniai šeši personažai yra Bob’as. Tiesą sakant, manau, juos reikia suprasti kaip atskirus žmones. Geriau gal net būtų gerai užmiršti apie Bob’ą ir pamėginti žiurėti filmą nesiejant jo su Bobu, nors, bent minimaliai, žinant jo gyvenimą ir kūrybą, tai gana sunku. Arba atvirščiai – susieti juos, bet, gink dieve, ne paversti tų personažų Bob’u.
    Per daug neišsiplėsiu, nes atsižvelgiant į teksto parašymo datą turbūt niekas nekreips dėmesio į šitą rašliavą, tačiau filmas turi būti suprantamas daugiausia metaforiniame lygmeny, o ne kaip tiksli ir neginčytina Bob Dylan biografiją.

Komentuoti: GYVENT VERTA Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.