I Monster – A Dense Swarm Of Ancient Stars [Twins Of Evil, 2009]
Dariau vieną darbą, bet peršokau prie pranešimo apie naują I Monster albumą „A Dense Swarm Of Ancient Stars“. Tiesiog užsidėjau ir nebepakėliau rankos spausti next. Kažkas naujo ir džiugaus paskutinėmis žiemos dienomis.
Internetas duoda informacijos, kad kad šitas kolektyvas gyvuoja jau nuo 1997-ųjų. Gėda, kad kažką praleidau ir natūralu, kad visko neišgirsi.
Pasirodo, jų pirmąjį hitą „Daydream In Blue“ aš girdėjęs, kaip ir tikriausiai kiti. Lengva užvedanti ir niekada nepabostanti royksoppiška elektronika:
[youtube zd-3CV4n_2Q]
Tačiau naujas albumas nepateikia nieko panašaus į švelnią elektroniką. Čia vyrauja monstriško cirko tematika. Pirmas įspūdis – dainelės vaikučiams, antras – man tai patinka, ir dzin, kiek man metų.
Su valiūkišku lengvumu I Monster kuria semplų prisotintą indie pop psichodeliką, vietomis linksmai absurdišką ir balaganiškai eksperimentinę, vietomis rimtą ir gilią, vietomis gyvą lyg transliaciją iš humoristinio šou. Daug kampų, kurie sudėti į vieną duoda vientisą diską, įdomų muzikine puse, originalų ir lengvai klausomą net bijantiems eksperimentų. Kažkas panašaus į De-Phazz ir Stereo Total bandančius kartu groti vaikams nujazz stiliumi; vyriškas vokalas ramaus lotyniško ritmo fone panašus net į Brazzaville („Goodbye Sun“, „Cool Coconuts“), o alternatyvesniame įpakavime – į Radiohead („She’s Giving Me The I“). Va, tokią muziką tikrai reikia vadinti indie.
Dainos apie vampyrus, kokosus, monstrus gali kelti ir kreivą šypseną, bet šiandien bet kokia šypsena yra gerai. Jei I Monster keistumo neužtenka jų muzikoje – aplankykite oficialią grupės svetainę ir pažvejokite (veik tiesiogine prasme) jų diskografiją.
O pirmąjį savo albumą “These Are Our Children”, jau tapusį kolekcine vertybe, I Monster savo bloge dovanoja gražučiame 320 kbps pavidale. Einu klausyt, kas buvo iki tol…
[youtube 9j8ziNzOv40]
Vienas iš svarbiausių fantastinės literatūros apdovanojimų HUGO šiemet atiteko dviems romanams: China Miéville - The City & The City ir Paolo Bacigalupi - The Windup Girl, kurie tikėkimės kažkada bus pateikti ir lietuviškai. Visas laimėtojų sąrašas - 
Pažvelgti į pasaulį vidinio vaiko akimis šį savaitgalį kviečia jauni ir ambicingi spektaklio „NA-MAI“ kūrėjai. Šokio ir muzikos dermę jie ėmėsi kurti netradicinėse, tačiau originaliose ir autentiškose erdvėse – Aukštosios Fredos bei Žeimių dvaruose.
Turėjau laiko ryte, tai atsisiunčiau “These Are Our Children”. Kaifas, kad legalu, bet tik tiek. Vienintelis “The Jardine boys” privertė pakelti VLC ir pasižiūrėti kaip daina vadinasi. Dar labai keista buvo, kai pabaigoje išniro.. “Daydreaming” amžinai tobulas priedainis. Bet nelabai supratau, ką jis veikia šitam albume.
Turint omeny, kad visa tai buvo prieš 10 metų, galima suprasti tai kaip pačią priešistorę tam, kas užkabino nuo pirmų akordų – “A Sucker For Your Sound”. Rodos, kad 1997-ųjų albumas tėra ieškojimai, kurių nelabai ir verta klausyt…
Tiesa, kad pirmasis jų albumas tai kažkas nesąmoningo, bet antras “Neveroddoreven” jau labiau klausomas, nors taip pat ne stebuklas palyginus su paskutiniu.