Paskutinį kartą knygą apie Džeimsą Bondą skaičiau paauglystėje prieš kelioliką metų. Nebuvo jų tada lietuviškai daug, nėra daug ir dabar. Juolab žinant, kad knygos apie Bondą teberašomos ir po veikėjo tėvo Iano Flemingo mirties – jų prikurta jau antra tiek, kiek originaliųjų.
Mūsuose šnipų romanų leidyba juda vangokai: turime tik po vieną Tomo Clancy, John le Carré vertimą, kiek daugiau Gérardo de Villiers, džiugu, nors vangiai, bet į priekį juda Roberto Ludlumo, Fredericko Forsytho romanai, o pagrindinio, populiariausiojo slaptojo agento, Džeimso Bondo, knygos jau kuris laikas nepelnytai apleistos. “Geriau pažiūrėsiu per porą valandų filmą, negu skaitysiu visą knygą”, pagalvoja, matyt, ne vienas. O tai klaidinga nuomonė, nes 007 personažas Flemingo knygose tikrai nėra panašus į tą, kurį įpratę matyti filmuose. Taip, siužetų esmė ta pati, tačiau knygose herojus neturi to ekranų įteigto dabitiškumo, ir angliško džentelmeniškumo, tikrasis Bondas traukia cigaretę po cigaretės (šešiasdešimt balkaniškųjų per dieną), maukia alkoholį (po pusbutelį kasdien), kamuojasi dėl pagirių (rytais ryja aspiriną), turi per aukštą kraujospūdį ir nevengia juodojo humoro prisodrintų juokelių.
Toks Bondas pasitinka ir 1961-aisiais pasirodžiusioje knygoje “Thunderball”. Jei kas pamena filmą, tai 007 į ligoninę patenka po tam tikro susistumdymo, o iš tiesų tai M pasiunčia savo agentą detoksikacijai („Unfortunately his mode of life is not such as is likely to allow him to remain in this happy state”) į geriausią privačią sanatoriją, kurioje ir užsimezga veiksmas, susijęs su tuo pačiu metu įvykdytu nusikaltimu – mokomojo skrydžio metu pagrobiamas Didžiosios Britanijos lėktuvas su dvejomis atominėmis bombomis, kurias grasinama susprogdinti, jeigu nebus sumokėta didžiulė išpirka.
Žinoma, viskas baigiasi laimingai. Bondas lipa ant pjedestalo, blogiukai gauna į kaulus. Siužetas daugiau mažiau nuspėjama, bet taip galima pasakyti veik apie kas antrą tokio pobūdžio kūrinį. Perskaičiau knygutę su malonumu per porą vakarų. Flemingas rašo nesudėtingai, paprastai, įpindamas puikaus humoro dozę, daugiau literatūrinio gyvumo ir išmonės demonstruoja ne aprašymuose, o dialoguose. Pasitaikius progai mielai imčiausi dar kokios knygutės apie agentą 007, gal netgi smalsiau būtų išbandyti ne Flemingo plunksnai priklausantį tekstą, o jo pasekėjų.
Klabant apie lietuviškąjį romano leidimą, tai – vertimas baisus (net pavadinimas iš „Kamuolinis žaibas” perdarytas į „Operacija “Žaibas” (Egmont Lietuva, 1996), redagavimo jokio, tačiau prie originalaus teksto, jeigu skaityklėje neturite žodyno, po ranka pravers.
Iš tiesų gaila, kad neleidžiama daugiau John le Carré vertimų (o ir tą vienintelį išleido ta keistoji Žaltvykslės leidykla, jei neklystu). Galų gale kad ir tokių autorių kaip Alan Furst kūrinių nėra lietuviškai…
O šiaip įdomu būtų sužinoti, ką autorius laikytų geriausiu ar geriausias spy-novels? Mat kadangi pats tuo žanru domiuosi, įdomi būtų nuomonė.
Sudėtinga kažką išskirti, nes žanras labiau vartotas prieš 10 metų, tad ir įspūdžiai tokie išplaukę.
Tada vežė A. MacLean – tik ten špionažas labiau toks kriminalinis, ne politinis („Lėlė ant grandinės” buvo labai labai, tik kaži kaip šiandie atrodytų).
Ir G. de Villiers pamenu – viena kankinimo scena, kurios nedetalizuosiu, iki šiol įstrigusi.
Ir Guliaškį skaičiau, ir Rainovą, bet Forsythui (ypač „The Oddessa File”) ir Flemingui būtų pirmenybė.
O „Šnipas, kuris grįžo iš šalčio”, matyt, būtų tas best.