Nesu Iano McEwano fanas, nes jo klampų rašymo stilių jau, manausi, pažinęs, ir jau iš anksto žinojau, kad šio anglo tekstą skaityti lengva nebus. Neklydau. “Šeštadienis” iki kulminacinės scenos stūmėsi labai lėtai, o ir pakulminacėjus puslapiai nepradėjo tirpti tarp pirštų.
Bet McEwanas už kančias geba atlyginti – jis praturtina skaitytoją pasaulio pažinimu, supažindina su žmogaus fizinio ir dvasinio vidaus pasauliu, leidžia pajausti, kuo kvėpuoja nuožmusis dvikojis, įspraustas į nepavydėtinas, tačiau daugumai neišvengiamas situacijas.
“Šeštadienio” naratorius iš pašalies stebi ir iki menkiausių detalių skrodžia neurochirurgo Henrio Perouno šeštadienį, kuris nebūtų niekuo ypatingas, jei nebūtų prasidėjęs kelios valandos prieš auštant, pro savo prabangių apartamentų langą stebint besileidžiantį liepsnojantį lėktuvą, jei Londono gatves nebūtų okupavę dar nuo Rusėjo 11-osios neatsigavę mitinguotojai, jei važiuojant lošti skvošo nebūtų kojos pakišęs nemalonus autoįvykis, jei tą šeštadienį nebūtų atvykęs uošvis ir nebūtų grįžusi šimtas metų namie nebuvusi dukra…
Viskas tą šeštadienį Perounui galėjo būti kitaip, tačiau buvo kaip buvo. O to “šeštadieninio buvimo” iš tiesų ne tiek ir daug – pasakotojas mieliau leidžiasi į chirurgo pasąmoninį srautą, mėgstantį nuklysti į anuos laikus, reiškinių, būties ir dabarties priešistorę. Žinoma, tie nuklydimai, situacijos, veikėjų, laikmečio pristatymai yra būtini ir neatsiejami nuo aprašomo šeštadienio. Gerai pagalvojus, net sudėtinga pasakyti, ar šeštadienis yra rėmai, kuriuos užpildo nešeštadieniniai puslapiai, ar atvirkščiai. Vienok, kaip ir kiti McEwano romanai, „Šeštadienis” primena daugiaplanį paveikslą, kuriame viršų ima statika ir kūrėjo talentas veiksmo akimirką ištęsti iki begalybės puslapių.Kartkartėmis atrodo, kad rašytojas tuščiažodžiauja ir tik beprasmiškai žaidžia ilgų sakinių tiradomis (dėl šios priežasties visiems pirmiausia sakau, kad jei iki šiol nebandėte McEwano, 
pradėkite nuo “Amsterdamo”, kuris kol kas man labiausiai imponuoja tiek įdomumo, tiek apimties prasme), tačiau kiekviena detalė turi savo paskirtį, vaidmenį, būtinumą bendrame paveiksle. O ir rašytojo literatūrinis talentas kyšo kaip zuikio ausys iš kopūstų. Tad tas kelias savaites nesibaigiantis “Šeštadienis” tapo savotiška meditacija, durimis į pasaulį, kur laikas veik sustojęs ir tu gali neskubėdamas stebėti mažiausią pasaulio krustelėjimą, išgirsti ir atsijoti visos garsų kakofonijos sudėtines dalis, gali sau leisti suskaičiuoti kiekvieną kūno plaukelį ir apčiupinėti visas minčių nuotrupų prasmes. Tokiu požiūriu “Šeštadienis” yra labai labai.
Ir su vertimu į lietuvių nepasikiaulinta. Ir už originalaus britiško viršelio panaudojimą aplodismentai – gi retas atvejis, kai knyga per pasaulį keliauja tuo pačiu dizainu.
——
Informacija apie knygą: romanas / Ian McEwan „Saturday”; iš anglų kalbos vertė Mėta Žukaitė. – Vilnius : Alma littera, [2007].- 305, [2] p. – ISBN 9955-24-440-2 (įr.)
