Iš pradžių neketinau rašyti, nes juk Ievos Narkutės muziką ne tik visi gerai žino, bet sėkmingai ir klauso (jos „Švelnesnis žvėris” prieš kelias dienas tapo Auksiniu žvėrimi, – Ievai įteiktas Auksinio albumo apdovanojimas, t.y. parduotos 5000 kopijų). Tačiau jos puikus koncertas su simfoniniu orkestru, transformavęsis į albumą ir tapęs malonia staigmena tiems, kurie dažnai verkšlena, jog koncertai dažnai būna geresni, nei įrašai, kurie labai priklauso nuo prodiuserių rankos (na, tokiems koncertus mėgstantiems labiau, kaip aš), vis tik privertė pasidalinti teigiamais įspūdžiais.

Čia rasime septyniolikos kūrinių, parinktų iš abiejų ankstesnių albumų aranžuotes ritmo grupei ir Lietuvos Valstybiniam Simfoniniam orkestrui (aranžuočių orkestrui autorius – Jievaras Jasinskis, dirigentas Ričardas Šumila), kurios buvo atliktos ir dar skambės koncertuose.

Man visada Ievos koncertinėje muzikoje prie pianino kažko trūko. Albumo „Vienas” kūrinių aranžuotės neišpildė mano lūkesčių, todėl buvo padėtos į šalį. „Švelnesnis žvėris” jau buvo kažkas tokio – puikūs tekstai, bet man jis vietomis buvo pernelyg saldus, be to visiškai sutinku su rašyta nuomone, jog tai tekstinis albumas, o ne muzikinis. Todėl visa laimė, kad dabar buvo sutiktas šis simfoninis orkestras, visa laimė, kad šio projekto koncertas buvo įrašytas ir išleistas. Šventė ausims, ne kitaip.

Yra keletas smagių mini improvizacinių perliukų, kurie mus taip džiugina koncertuose. Štai, Roberto Semeniuko el. gitaros intarpas „Nedaryk kavos”, kaip tik vietoj, skoningai ir laiku, ar Vyčio Vainilačio perkusija „Gerai, gerai”. Man asmeniškai jau kaip reikiant pabodę „Raudoni vakarai” šioje koncertinėje aranžuotėje nuskambėjo ypatingiau bei įdomiau. Net jei išimtume vokalą, kuris rodytųsi yra dainos pagrindas, tai likęs orkestras skambėtų labiau nei puikiai – nukeltų į kokio kokybiško filmo garso takelį. Nėra čia kažkokios paslapties – juk orkestras įvairių alikėjų muzikai prideda didingumo, masės ir šventiškumo (prisiminkime Stingo koncertus su simfoniniu orkestru).

https://youtu.be/ackpBB1gZX4

Ievos dainoms vertingo svorio duoda ritmo grupė, orkestro styginiai suteikia nemažai lengvų plasdančių plunksnų (tai spalvotai meilei, kuriai rašant eiles skraidė raidės). Rodos iš už kampo iššokstantys variniai trimitai dainoje „Aitvarai”, patvirtina kiekvieną žodžiais ištartą teiginį. Muzika apipinta margom šypsenom, violončelių sodrumu, el. gitarų spingsėjimu ir mušamųjų kvadratais, kurie viską sustato į savo vietas.

Išsiskiria itin teigiami topiniu dainų „Švelnesnis žvėris” ir „Mano vardas” atlikimai. Visas albumas, paprastas, tuo pačiu įstabus, gerai suprantamas ir dėl to genialus. Dviratis čia gal ir nėra išrastas, o bet tačiau kam jį išradinėti? Sėsti juk ir važiuoti, lai vėjas plaiksto plaukus, ko daugiau tereikia?
Na, nebent po pabaigoje ištartų Ievos žodžių „ačiū, gero vakaro!” tereikia paleisti kūrinius nuo pradžių ir vėl paskęsti malonioj simfoninėj, puikių tekstų ir malonaus vėjo sukeltų bangų jūroj. (Ir dar palinkėti Ievai, kad šis simfoninis albumas taptų platininiu Lietuvos mastais)

Artimiausi koncertai:

vasario 27 d. Knygų mugės Muzikos salė, Litexpo 19 val.

balandžio 6 d. Kongresų rūmai 19 val., Vilnius

baland 8 d. VDU Didžioji salė 19 val., Kaunas