IEVA NARKUTĖ – Vienas [2013]

Man visada pikta, kai įvairūs pristatinėtojai prie Ievos Narkutės prirašo: „anksčiau tik siauram dainuojamosios poezijos mėgėjų ratui žinoma…“ Mielieji, šis ratas – anaiptol ne siauras. Paskaičiuokite, kiek per visą Lietuvą vyksta dainuojamosios poezijos festivalių (šiemet prisidėjo dar ir Šiauliai, jeigu net ne pernai tai įvyko!), o bilietų kainos į „Tai – aš“ koncertus kartais verčia ir ašarą iš skurdo nubraukti (ir turbūt atvilioja į Šv. Kotrynos bažnyčią ne šio žanro gerbėjus, o tuos, kurie nori save parodyti ir į kitus pavėpsoti). Bet matyt „siauro rato“ rašytojai greičiausiai galvoje turi dvi medijas: tėvė ir radiją. Taip, iki šiol ten Ievos dainos skambėdavo tik per „autorinės dainos“ rubriką LRT, na, ir gal kartą girdėjau per „Opus 3“ būtent „Raudonus vakarus“. Žinoma, ne kam kitam, o būtent šiai puikiai, šiurpių įvaizdžių kupinai dainai ir vidutinio puikumo ryškiaspalviam filmui „Tadas Blinda: pradžia“, turime lenktis, kad Ieva padėjo į šalį psichologės diplomą ir tapo profesionalia atlikėja. „Raudonus vakarus“ atradusi tauta staiga pastebėjo, kad yra tokia Ieva. Narkutė, beje, ne Norkutė. NArkutė.

Albumas „Vienas“ pasirodė dar pavasarį, buvo ir jo pristatymo koncertų ciklas (gaila, bet taip ir nepavyko į juos nueiti), ir nemažai interviu, nemažai pasakojimų apie albumą, buvo ryškūs Ievos pasirodymai įvairiuose TV projektuose, buvo albumą pranašaujančios dainos: „Ryto durys“ su Blinda Tad… atsiprašau, Mantu Jankavičiumi, buvo subtilus „Metų laikų“ klipas ir pompastiškas tos pačios dainos atlikimas palubėje per „M.A.M.A.“ muzikinių apdovanojimų alternatyviąją dalį, vėlgi, skirtą „siauram ratui“ (nes kas gi žiūri TV6? ), buvo jau albumą pristatanti ir gerai radijo stočių hitų lenktynėse palypėjusi ir pasilaikiusi titulinė daina „Mano vardas“. Nuo to ir pradėkime.

httpv://youtu.be/ZSv5Lmy7QyQ

Mano vardas

„Vienas“ mus pasitinka visiškai neIevišku skambesiu. Ir tai nuteikia labai nefainai. Kodėl? Ogi dėl to, kad Ieva iki tol dainomis kalbėdavo intymiai. Ypatingai. Po vieno koncerto aš esu pagalvojęs – ji dainuoja taip, tarsi dainuotų tau vienam, tai yra – kiekvienam vienam. Ją klausydamas gali ją savintis. Ji – tavo ir dainuoja tau. Jos tekstai prasmingi, jos tekstai sklandūs, ir svarbiausia – jie visada apie du žmones. Net jeigu tai „Raudoni vakarai“, kur įsipainioja pati Lietuva, jie vis tiek – apie du žmones. Ir dar su švelniais erotiniais pustoniais, paprastuose nepaprastai sudėliotuose žodžiuose ar tik jų pojūčiuose.

Ir staiga – bam tau per galvą sintezatorius, semplai, „plastmasiniai“ mušamieji, o balsas pažįstamas, o balsas tas, kuris kalbėdavo, kuris skverbdavosi per odą lyg ylos… Čia ir supranti, kad įvyko tai, ką Ieva ir sakė interviu – posūkis į popmuziką. Tą patį sako ir vieno iš (turbūt pagrindinio) prodiuserio vardas – Stano… Ir tas pirmas įspūdis – vaje, Ieva Ieva, ką tu čia ganai? Vyk iš savo pievos Stano, kad jis neštų savo plaukmenis neatsigręždamas, čiuožia tegul tik, neleisk jam volioti tavo pievos! Dar blogiau nuteikia „Aitvarai“ – toks tekstas, o aranžuotė… Šo-o-o-ka, dainas dainuoja? Gelbėkite!!! Tada jau ima erzinti viskas – ne tik link popso pasukusios aranžuotės, bet ir tai, kad ant albumo viršelio naudojamas itin standartinis, kiekviename kompe esantis šriftas, ir pačios Ievos nuotraukos iš serijos „drovi mergaitė“, ir sumaišyta dainų eilė ant tipografijos, ir net „Ryto durys“ teksto kai kurios vietos… Per kitas dainas brauniesi dūsaudamas, urgzdamas, ir klausai dėl to, kad čia – Ieva. Toji Ieva, kurios „Lietus sekmadienį“, ekspromtu atliktas „Vilniaus universiteto bardų festivalyje“, kažkada tau buvo tapęs tokiu potyriu, nuo kurio iki šiol šiepiesi nuo ausies iki ausies, nuo kurio gera, jauku, šilta, ir tas „O dabar visi važiuojam namo!“. Ieva, Ieva… Kaip gi taip?! Kaip tu taip galėjai?!

httpv://youtu.be/YaSItGNkuhY

Moterims jau laikas

Tad po pirmo klausymo lieki nesupratęs – kas čia? Popmuzika su iki nepadorumo jai nederančiu tekstu? Stano auka? Tiesiog nesusipratimas, nelaimė, nesėkmė, nepavykęs eksperimentas? Emocijoms aprimus klausai antrą kartą. Pradedi galvoti – kur tokio keisto sprendimo priežastys. Ir jos ima tarsi ir lįsti. Koks buvo galimas Ievos – lyriškos dainės su puikiais tekstais ir švelniomis melodijomis – pasirinkimas. Tapti antrąją Jurga (Šeduikyte) ar Alina Orlova? Antrajai būti turbūt nesinori. Vadinasi, reikia ieškoti savo kelio. Tai čia ir yra tas kelias?

Atsidusęs albumą pasileidi antrą kartą ir pasakai sau: mėginsiu suprasti. Antrą kartą jau truputį lengviau. Šoko nebėra, gali pradėti gilintis. Aha, „Devyniolika šimtų naktų“ viso labo pridėta truputį sintezatoriaus, gal nebaisiai jis ir gadina. O, „Gyvas žalias vanduo“ visai gerai skamba ir su tais efektais. „Rojaus sodai“ – smagu ir užveda, paskui dar ilgai juos niūniuoji. Cha cha, o čia daina apie „Tų vyrų vidų“… „Raudoni vakarai“ – chrestomatinis variantas. „Apie Šiaurę“ – stipru, (d)Ieviškai stipru. Tokios mintys pamažu radosi, kai albumą sukau nuo trečio iki penkto karto. Ir tada sumojau – nagi, paklausysiu Ievos dainų senuosius atlikimus. Kur čia tie mano slapti empėtrys? Ėhei, brolyti… Senieji atlikimai pasirodo irgi toli nuo tobulybės – neišlaikytas ritmas, nutrūkstantis kvėpavimas, netechniškas vokalas… Tai gal ne taip ir blogai tas „Vienas“… Gal net visai neblogai, o gal ir… gerai?! Nagi, dar paklausom…

httpv://www.youtube.com/watch?v=f0edXnY-iFU

Rojaus sodai

Taip nuo visiško sąmyšio pirmą kartą, iki džiaugsmo, klausant kokį septintą kartą. Iki noro pasakyti – o visgi, Ieva, tu šaunuolė! Nežinau, ar albumą galima vadinti iš principo „nauju lygiu“ (techniniu požiūriu – neabejotinai), bet visgi tai yra geras, tai yra įdomus albumas, ir Ievos dainos vis dar puikios. Tiesa, ekspresijos, kurios niekada Ievai netrūksta gyvai, albume visgi pasigendi (tą pažymi apžvalgininkai ir šiaip klausytojai), ypač lėtose dainose, o galbūt – tiesiog studijoje neįmanoma perteikti to subtilaus intymumo pojūčio. Todėl sakau – būtinai eikite į Ievos koncertus. Būtinai išgirskite ją gyvai.

Kurios dainos galiausiai tapo mėgstamiausiomis? Žinot, beveik visos. Vienintelė „Aitvarai“ teliko griežtas, vienareikšmis, big no no. O visa kita – prisijaukinau, pamėgau, dainuoju iš paskos ir nebesinervinu, klausau ir džiaugiuosi. Gi apie Ievos tekstus galima būtų rašyti atskirus, ilgus įrašus. Gal kada nors.

Kaip ir viskas. 8/10? Ar 9? Ne, skaičiai – tik simbolis. Pojūčiai – jie tikresni. Tad mano patarimas – jeigu pirmas klausymas jus nuvils, nemeskite albumo į šalį. Jis toks – su paslaptimi, su įsigyvenimu, tarsi viršūnė, į kurią įlipti reikia pastangų, bet galiausiai iš ten atsiveria vaizdas – tarsi dovana už kantrybę.

P.S. Ieva, atleisk už familiarumą, bet Stano… Ar tikrai tau jo reikia? Tikrai? Na, tu – kūrėja, tau spręsti. Bet – tau gi taip patinka „The National“, tai gal ką nors į tą, tokių neįprastų aranžuočių pusę, a? Juk galėtum, juk sugebėtum! :)

3 komentarai

  1. Buvau jos koncerte kartą.
    Na, yra porą jautrių ir įstrigusių dainų.

    Bet iš esmės Ieva N. man – Aktų salės stiliaus mergaičiukė, mano galva, neturinti tos ypatingos charizmos ar kažikokio subtiliai nenusakomo žavesio.

    Taip, tas paprastumas „žvaigždžių perkrautoje“ visuomenėje yra pliusas ir Ieva tikrai neerzina ir lengvam vakarui visai tinkama jos muzika.
    Tačiau linkėčiau jai daugiau spalvų, įvairesnių, ekperimentavimų, išlindimų iš savų kiautų. Drąsos.

  2. Kad ir ką beklausyčiau, akyse sukasi lietuviškų serialų intro vaizdeliai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.