Plonytė knygutė mena senus laikus ir tolimus kraštus – septynioliktasis amžius Japonijoje. Ten ir tada gyveno toks Hirayama Togo (1642 – 1693), turtingo pirklio vaikas, paauglystėje pradėjęs rašinėti ir dvidešimties metų jau išgarsėjęs tuometiniu poezijos žanru haikai. Vėliau Togo pasivadina Ihara Saikaku, kas reiškia išradingasis. Po žmonos mirties 1675 m. Saikaku meta verslą, keliauja po šalį ir atsiduoda vien rašymui. Haikai pakeičia proza, kiek keistoka, neįprasta, amoralia, apie Edo laikotarpio (1600-1867) Japoniją, apie žmones ir jų silpnybes – taip Saikaku tampa Plaukiojančio pasaulio žanro (ukiyo-zōshi) pradininku. Nebuvo ta rašliava kupina literatūrinės vertės, bet savo temų aktualumu išsikovojo tuomet didžiulį populiarumą ir padarė neginčijamą įtaką grožinės japonų literatūros vystymuisi.

Knygelė „Penkios meilę pamilusios moterys“ talpina savy penkias XVII amžiaus įsimylėjėlių istorijas. Kad ir kokios jos neįtikimos, visgi paimtos iš realaus tuometinio gyvenimo. Savotiškas istorinis žvilgsnis į Edo laikotarpį, kur viešpatauja privilegijuotieji samurajai, o gyvenimas kupinas taisyklių: kaip rengtis, elgtis ir šukuotis (čia dar svarbi ir lytis, ir visuomeninis vaidmuo: ar esi susituokęs, ar miręs artimas, iš kokio esi luomo ir t.t.), kaip elgtis santuokoje, kokių manierų laikytis tūkstančiais gyvenimo atvejų.

Saikaku savo istorijomis skaitytoją linksmina, nors ne visos jos baigiasi laimingai. Tai savotiškos pasakos-pasakėčios suaugusiems apie meilės malonumus, aistros pavojus, gyvenimo komiškumą, amoralumo kasdienybę, japoniškų tradicijų niuansus, lyčių ir luomų santykių peripetijas. Iš šių pasakojimų išmintingas skaitytojas pasisems išminties ir malonumo, o kvailas – tik malonumo.

Lietuviškai pasirodžiusi „Penkios meilę pamilusios moterys“ – pirmas antras bandymas supažindinti Lietuvos skaitytojus su Ihara Saikaku kūryba. Knyga pagrąžinta dailininko Yoshida Hambei medžio raišiniais, tais pačiais, kuriais buvo papuošta pirmoji knygos laida 1685 metais. Pateiktos išnašos šiek tiek įstato skaitytoją į vėžes, bet, akivaizdu, kad jų per maža. Čia praverstų keliasdešimties puslapių vertėjų įžanginis žodis, koks buvo, pavyzdžiui, angliškame knygos leidime, iš kurio, beje, ir padarytas negrabus lietuviškas vertimas. Plušo (ar ne) net dvi vertėjos, Milda Dyke ir Irena Jomantienė, bet nesinori cituoti nei vienos autoriaus frazės –  kurią bepaimi, taip ir jaučiasi netašytumas. Eilinį kartą vertimo vertimas tik sugadina kūrinį. Tad nenorom imi interpretuoti knygų serijos, kurioje išleistas ir Saikaku, pavadinimą „Klasika – Neklasika” taip: mes  klasiką paverčiame neklasika.

*****

Informacija apie knygą:  iš anglų kalbos vertė Milda Dykė ir Irena Jomantienė, Vilnius: Versus Aureus, 2009. – 165 p. (Klasika – Neklasika)