Po Jaroslavo Melniko naujausio romano „Tolima erdvė” (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008) likau susimąstęs. Apėmė dvejopas jausmas. Viskas taip melnikiškai genialu, internacionalu, filosofiška, psichologiška. Romano daugialypė sandara leidžia krūvą pastraipų, įterptas ištraukas iš „eilėraščių rinkinių”, sukurtojo pasaulio knygos „Neišnaudotų jausmų diapazonas” ištraukas, veikėjų dienoraščių eilutes ir dialogus analizuoti atskirai, nutolstant nuo siužetinio konteksto. Daug teksto galima naudoti vietoj straipsnių įvairiomis temomis: apie pasaulio suvokimo ribotumą, emocinį nevisavertiškumą, artumo, išorės, gėdos sąvokas, gyvenimo prasmę, pažinimą savęs ir supančio pasaulio, laisvę, meilę, gyvenimą, tiesą, žmonių valdymą… – senos, nuvalkiotos temos, perleistos per Melniko filosofiją, tampa neatpažįstamai aktualiomis ir artimomis, šiurpinančiomis savo nuogumu, lyg kas preparuotų tavo niekada neaplankytus pasąmonės užkaborius. Genialu, bet… „Tolimos erdvės” fantastinis, antiutopinės visuomenės pasaulis priminė A. Huxley „Puikus naujas pasaulis“ ir G.Orwello „1984-ieji“ istorijas. Dabar turime lietuviškąją antiutopiją, kurioje aklieji egzistuoja tik technonlogijų pagalba. Ar technologinė visuomenė tikrai tokia negatyvi? Kas verčia autorių šiandieninės demokratijos režime piešti tokius vaizdus? Kodėl romanas – metafora, o ne tiesiog fantastika arba esė? Šie ir kiti klausimai kirbėjo ir iškirbėjo į tokį trumpą internetinį interviu su JAROSLAVU MELNIKU apie romaną, fantastiką ir dar šį tą.

Kalbėdamas apie menininko dalyvavimą visuomenės gyvenime išreiškėte nenorą, kad Jus sektų, fotografuotų, filmuotų ir pan. Neneigiate, kad esate rašytojas (menininkas), tačiau rašytojo statusą pastatote lyg kitoje plotmėje, negu kitų įžymybių (politikų, popmuzikos, televizijos žvaigždžių), kurių gyvenimo viešinimas nesmerktinas. Gi rašytojas savo kūriniu taip pat eina į žmones, pats taip pasirašo „viešinimosi nuosprendį“. Kaip čia yra su tuo noru likti nepastebėtam? Ar rašytojo gyvenimas, išsakytas požiūris į tam tikrus dalykus nepadeda skaitytojui geriau suvokti jo kūrinių?

Nemanau, kad rašytoją, filosofą čia galima lyginti su politiku ar televizijos žvaigžde. Politikas ar televizijos žvaigždė trokšta viešos šlovės, tai jų profesijos dalis. Rašytojai dažniausiai bėga nuo jos, slepiasi šešėlyje (faktiškai visi šiuolaikiniai lietuvių rašytojai šiandien yra šešėlyje, ką apie juos žino masės?). Kalbama apie skirtingą žmonių, profesijų prigimtį.

Be to, išsakyti nuomonę tais ar kitais klausimais ir būti „sekamam“ – ne vienas ir tas pats. Rašytojo mintys – tai viena, o susidomėjimas asmeniniu autoriaus gyvenimu ir paties autoriaus vaidyba publikai – kita. Apnuoginti mintis ir apnuoginti veidą, biografiją – skirtingi dalykai. Žinoma, ir tarp rašytojų pasitaiko tokių, kurie mėgsta vaidinti, įsijausti į vaidmenį, apnuoginti intymias savo gyvenimo puses – daugelis to nemėgsta. Bet ir tie, ir kiti, jei jie tik tikri rašytojai, tuo neabejoju, patiria kažkokį diskomfortą, kada jiems tenka stoti prieš publiką tam tikrame vaidmenyje. Jie susidvejina. Politikai, popmuzikos, televizijos žvaigždės lengvai vaidina dėl vienos paprastos priežasties – dėl savo atitinkamo dvasinio lygio. Jie nevaidina – jie tokie ir yra!

O kas yra tikras rašytojas? Jame pernelyg daug vidinio turinio, kad jis galėtų sutapti su išoriniu įvaizdžiu. Tai visata – jis yra gyvas kalbos, dvasios, archetipų įsikūnijimas. Rašytojo lūpomis kalba archetipai. Kitaip tariant, yra rašytojo, kurie kalbasi su Dievu (jei tik suprasime archetipus kaip dievišką balsą). O kuo jis yra prieš publiką? Paprastas pilkas žmogelis, iš kurio neretai laukiama, kad jis papasakotų apie savo taip vadinamą asmeninį gyvenimą, meilužes ir mėgstamo vyno rūšis. Kada išeinu prieš publiką, turiu vaidinti: nusipirkti pypkę ir užsisvajojęs rūkyti. Užsirišti ant kaklo šilkinį šalikėlį. Kiek pašiaušti plaukus. Kad tave „atpažintų iš veido“ (o kam to reikia)? Be to, publika iš manęs laukia, kad būčiau klounas – kad ją juokinčiau ir šokiruočiau neįprastu elgesiu. Bet nejau rašytojas – tai aktorius? Pajacas? Deja, gyvename masinės kultūros visuomenėje, kurioje vertinami ne tiek tekstai, kiek laukiama iš autoriaus tam tikro elgesio.

Žinoma, būna ir labai išsilavinusios publikos, kurią domina gilesni dalykai. Bet vėl gi, ne kiekvienas rašytojas geras oratorius. Pažįstu labai gerų rašytojų, kurie publikoje tiesiog apgailėtini, nemoka susieti dviejų žodžių. Ir tai veikiau normalu, negu nenormalu. Juk mes neverčiame kurpiaus gaminti skanių patiekalų. Neverčiame pianisto dainuoti. Rašytojų „nemeilė“ taip vadinamai išorinei šlovei ir nebūdingoms jiems funkcijoms veikiau natūrali, negu nenatūrali. Viena austrų rašytoja visai neseniai, gavusi Nobelio premiją, neatvyko į jos teikimą – nenorėjo vaidinti su švedų akademikais „Nobelio premijos laureatės“ ir sakyti kažkokios jai nereikalingos kalbos. Žinome, vis mes neretai einame į kompromisą, nes gyvenimas, visuomenė reikalauja iš mūsų būtent tokio, o ne kitokio elgesio. Aš asmeniškai irgi išeinu į publiką ir neatmetu tos galimybės ateityje. Suprantu, kad salėje arba, sakykim, radijo klausytojų tarpe gali būti ir gilių žmonių: jiems mažiau rūpi rašytojo įvaizdis.

Bet tai nereiškia, kad neturime vadinti daiktų tikraisiais vardais, o būtent, kad iš esmės prieš publiką jau esame nebe savimi, o tampame personažais. Kita dalykas, kad mes to nesuvokiam. Kaip pasakytų Karlas Jungas, mūsų tapatumas (Savastis, Self) išnyksta, užleisdamas vietą personai.

Bet pažiūrėkime į problemą plačiau. Ar kalbame tik apie rašytoją? Kalbame apie žmogų apskritai. Dvasia nemėgsta šviesos, jos stichija – anonimiškumas ir paslaptis. Rytų išmintis (Dao mokymas) sako: „Nematomas visada pranašesnis“. Pažiūrėkite į tikrus vienuolius – jie slepiasi savo celėse. Išpažinties žmonės eina po vieną. O ir kunigas neturi matyti atliekančio išpažintį veido. Atvežkite valstietį į televiziją – labiau apgailėtino vaizdo man neteko matyti. Žmogus instinktyviai stengiasi išsisukti nuo šviesos ir pasislėpti anoniminio egzistavimo kokone. Ir mūsų masinio žiūrėjimo per rakto skylutę ir ekshibicionizmo, išprotėjimo dėl pigios „šlovės“ epochoje – tai ne bailumas, o drąsa. Už šio siekimo pasislėpti nuo prožektorių – niekas kitas kaip troškimas siekti laisvės, kuri įmanoma tik kaip anonimiškas ir savistovis egzistavimas.

Romaną „Tolima erdvė“ ir kai kuriuos ankstesnius Jūsų kūrinius galima priskirti filosofinės fantastikos žanrui, nors pats ne kartą teigėte, kad rašote filosofiją. Kodėl Jūsų kūriniuose gyvenimiška filosofija įvilkta į fantastinės, o ne realios aplinkos rūbą? Kam tas rūbas – kodėl ne tiesiog filosofinis traktatas?

Nes yra dvi skirtingos sferos – sąvokų ir įvaizdžių pasaulis, vienas pasaulis papildo kitą. Apie mano ankstesnes knygas „Rojalio kambarys“ ir „Pasaulio pabaiga“ kritikai kalbėjo, kad tai „fantastinis realizmas“. Na ir miniatiūrų knygoje „Labai keistas namas“ – nemažai paslaptingumo, sapnų, apokaliptinių vaizdų. Tarkim, herojus įsivaizduoja jūrą, pripildyta žmogaus kraujo. Jei surinktume visą dabar gyvenančių planetoje žmonių kraują, tai nesunku paskaičiuoti, kad juo galėtume užpildyti jūrą. Mano personažas nusirengia nuogas ir puolą į tą jūrą. Tam, kad nuskęstų. Man literatūra – tai metafora, nes metaforoje užkoduota mintis. Kartais metafora pasiseka pasakyti daugiau, negu traktatu. Paskaitykite mano filosofinį esė „Populiarumas kaip fikcija“ ir apysaką „Tai kalbu aš“ (red. – 1 dalis, 2 dalis) (abu tekstus spausdino žurnalas „Metai“ ir juos galima surasti Internete). Tai viena tema, žmogiškosios šlovės iliuziškumas, bet pirmuoju atveju ji atskleidžiama sąvokų, o kitu – metaforų, įvaizdžių pagalba. „Tolima erdvė“ – irgi metafora.

„Tolima erdvė“ leidyklos anotacijoje pristatoma be žodžio „fantastika“. Ar tai padaryta sąmoningai dėl to, kad mūsuose dar gaji nuostata, kad fantastika – tai pasakos paaugliams? Koks Jūsų santykis su fantastika? Lietuviška fantastika? Rašytojai fantastai, kūriniai formavę ir likę Melniko favoritais.

Turbūt esate teisus. Nesinorėtų, kad mano romanas patektų į tų fantastiškų romanų tarpą, ant kurių viršelių nupiešti neskoningi monstrai ir dvigalviai ateiviai. Tai nereiškia, kad nėra rimtos, gilios fantastikos, kuri iš esmės yra pamąstymai apie pasaulį, filosofija. Tokie man yra Stanislavo Lemo, Bredberio romanai. Bet apskritai mano susidomėjimas fantastika nulemtas vaikystės skaitinių – Aleksejaus Tolstojaus ”Inžinieriaus Garino hiperboloidas”, Aleksandro Beliajevo ”Daktaro Douelio galva”, to paties Lemo ”Magelano debesys”. Paskui lioviausi skaitęs fantastiką – man pakanka savos vaizduotės.

Romane „Tolima erdvė“ kai kurie apžvalgininkai randa paralelių su H. G. Wellso „Neregių šalimi“, man romanas asocijavosi su J.Wyndhamo „Trifidų dienos“ ir antiutopiškomis A. Huxley „Puikus naujas pasaulis“, G.Orwello „1984-ieji“ istorijomis. Apskritai, skaitant „Tolimą erdvę“ nepaleido deja vu jausmas, kad siužetas ir aplinka jau skaityti, matyti, tik melnikiška filosofija leidžia suprasti, kieno čia kūrinys. Ką manote apie tai?

Jei būčiau parašęs apie vaikiną, kuris nužudė senutę – jūs turbūt pasakytumėt, kad tai jau buvo, Dostojevskio romane. Visi siužetai kažkada jau buvo parašyti, problema požiūryje. Tiesą sakant, nė vieno iš aukščiau jūsų suminėtų autorių neskaičiau – išskyrus Orwellą. Ir nenoriu skaityti. Kam man to reikia? Jei mano kūriniuose iš tiesų pasikartoja regėjimas, tai tas reiškia, kad įvairūs rašytojai įvairiose šalyse remiasi viena ir ta pačia realybe. O mūsų realybė siaubinga, tik mes neįsisąmoniname to siaubo. Mes jau ne žmonės, o, kaip Osvencimo kaliniai, pavirtome numeriais. Turime asmens kodą. Visam gyvenimui. Po to kodu egzistuojam ir egzistuosim iki savo dienų galo kompiuterinių sistemų duomenų bazėse. Nenustebsiu, jei greitai į mus kreipsis ne vardu ir pavarde, o numeriu. Jau šiandien manęs vis dažniau, jei noriu gauti pažymą, klausia mano asmens kodo. Mūsų vardas ir pavardė jau nieko nereiškia – jei neturi asmens kodo, negali gyventi šiame pasaulyje. Negali net atsidaryti banke sąskaitos, gauti paso, išvažiuoti į užsienį. Mums neduotas pasirinkimas. Tai pati gryniausia prievarta, bet mes jos kaip prievartos nesuvokiam. Suteikdamas ”kodą”, kažkas mus visus įtraukia ”įskaiton”. Milijonus metų žmonės gyveno laisvėje, o dabar visi ”registre”. Visa tai prasidėjo su pasų įvedimu viso labo prieš pora šimtų metų, o baigėsi asmens kodais. Kodėl taip ir ką daryti, aš nežinau. Bet rašytojo uždavinys pasakyti, kad tai siaubinga. Jei Orwellas pasakė, kad tai siaubinga – vadinasi aš tiesiog panašiai žiūriu į pasaulį.

Jūs stebitės, kodėl mano ”gyvenimiška filosofija įvilkta į fantastinės, o ne realios aplinkos rūbą”. O ar yra skirtumas tarp realybės ir fantasmagorijos? Mes jau gyvename fantastikos pasaulyje, pats mūsų gyvenimas yra fantastika – dėl to, turbūt, kritikai ir sugalvojo tą terminą ”fantastinis realizmas”. Beje, jau Kafkos laikais pasaulis buvo panašus į fantasmagoriją. Svetima jėga jau tada bandė užvaldyti žmogaus dvasią – ir ta jėga, anot Kafkos, buvo biurokratija, padariusi žmogų svetimą pačiam sau, pavertusi jį ”įskaitos vienetu”.

Kartą rašėte, kad „Rašytojas iš esmės ieško tiesos.” Kokios tiesos ieškojote, kokią radote „Tolimoje erdvėje”?

Tiesa – tai, kas yra visko pagrindas. Kas giliau už regimą paviršių. Jei nėra tokio matymo – nėra rašytojo. Mane domina žmogus kaip reiškinys – kur jo ribos? Visiškai konkreti visuomenė, apsiginklavusi visiškai konkrečia morale, primeta mums konkrečią žmogaus sampratą. O ar liaunasi žmogus buvęs žmogumi, jei jis peržengia nustatytas ribas? Prancūzų kritika pastebėjo būtent tą mano susidomėjimą žmogaus prigimtimi. O prancūzų filosofas Georges Bataille pasakė stebėtinus žodžius: tai, kas mus labiausiai piktina, yra mumyse pačiuose. Nemažai laiko praleidžiu Prancūzijoje ir kiekvieną kartą, būdamas ten, stebiuosi nenuilstamu prancūzų noru apginti savo individualų laimės ir idealo supratimą.

Miniatiūrų knygoje ”Labai keistas namas” mano herojus netikėtai praryja iškritusį dukrelės dantuką. Žmona klausia, kam jis taip padarė. Nei ji, nei herojus negali to paaiškinti. O aš noriu suprasti tą žmogaus sielos posūkį. Galbūt, žmogus dūsta nuo ”teisingo žmogaus”, kurį jam primetė visuomenė, įvaizdžio. Dėl to jis nori išeiti ”už ribų”. Mano personažai nėra išprotėję tiesiogine to žodžio prasme – bet jie kartais daro tokius dalykus, kurių nepriimta daryti. Dažniausiai jie bando išeiti ”už ribų” nedarydami niekam žalos (taip atsiranda tragikomiškas efektas). Ir noriu suprasti, kam jie tai daro. Man įdomus tas žmogaus archetipas. Tiksliai žinau vieną – žmogaus dvasioje slypi beprotybės elementas, tai yra nenuspėjamumo elementas. Ir tai todėl, kad jo prigimtis yra laisvė. Dvasia miršta, jei žmogus virsta reguliuojama vykdomąja mašina, besišypsančiu padoriu automatu.

Bet ”Tolimoje erdvėje” ne viskas taip paprasta: kai pradėjau rašyti, iš tiesų kažkiek rėmiausi orveliška siaubo samprata – siaubo, kurį sukelia kontroliuojamas visuose lygmenyse pasaulis. Bet rašymo procese tiesa pati savaime pasisuko kita puse. Nemanau, kad Orvellas turėjo tokią mintį. Žinoma, asmenybės kontrolė šiandien įgijo, elektronikos dėka, siaubingą mastelį. Gyvename visuomenėje, kurioje žmogus paklūsta kontrolei ir gavo kodinį ženklinimą. Ir ta visuomenė, kuri, neva vardan piliečių saugumo, dideliu greičiu juda link dar didesnės asmenybės ir dvasios kontrolės. Biometriniuose pasuose bus mūsų pirštų antspaudai ir mūsų ragenos atvaizdas. O netolimoje ateityje, esu tuo tikras, bus įrašytas ir mūsų individualusis DNR. Tai košmaras.

Bet ar tik nesukūrėme pasaulio, kuris tiesiog nebegali gyventi be elektronikos, be kontrolės (vis tik Orwellas to elektroninio pasaulio nespėjo pamatyti)? Kaip, pavyzdžiui, be kontrolės gali egzistuoti šiuolaikinis oro uostas? Kas bus su šiuo pasauliu, jei jis liks nekontroliuojamas? Jei ”kontrolieriai” nebesirūpins tuo staiga tapusiu infantiliu pasauliu? Tai kur mes einame, kokią visatą sukūrėme? Tie klausimai keliami ”Tolimoje erdvėje”, kurioje žmonės tiesiog nesugeba išgyventi be jutiklių ir gerai organizuotos stebėjimo sistemos. Jei norite – be valdytojų, be biurokratijos. Tiek ta sistema yra sudėtinga. Sistema jau veikia pati savaime, pajungdama tiek valdančiuosius, tiek pavadinius. Vienintelė išeitis – palikti šį pasaulį, pabėgti į kalnus, į kitus pasaulius, kaip tą daro mano personažas. Bet ar tai išeitis? Ir ar kažkur egzistuoja tie kiti pasauliai? Aš nepateikiu atsakymo, tik keliu klausimus.

Kas toliau laukia Melniko skaitytojų?

Nežinau. Galbūt tai bus naujas fantastinis romanas. O gal sugrįšiu prie tų žanrų, kuriais pradėjau – apysakų ir apsakymų. Vasarą (atrodo, liepą) žurnale ”Metai” pasirodys trys mano nauji apsakymai. Mane traukia ”mažo žmogaus” tema – nes visi mes ”maži žmonės”. Apie juos rašė Antonas Čechovas. O Dostojevskis parodė, kad ”mažame žmoguje” kunkuliuoja didžiulės aistros. Iš tų aistrų atsiranda karai ir blogis. Ir Hitleris kažkada buvo ”mažas žmogus”, kurį įžeidė. Be reikalo įžeidė. Tai ta pati asmenybės ir valdžios santykių tema, kaip ir ”Tolimoje erdvėje”. Nemanykite, kad ”mažas žmogus” taip jau sutinka su tuo, kad šalies prezidentas aukščiau už jį. Paklauskite apie tai bet kurio valstiečio. Ką jis galvoja apie prezidentus, premjerus, deputatus. Žmogus sau yra visatos centras. Ir tikrai ne koks nors ”asmens kodas”, be jo valios įtrauktas į kažkokius registrus panašiai kaip kad daro kiaulių fermų savininkai su savo kiaulėmis. Žmogus tiesiogiai susijęs su Dievu: nuo Kristaus laikų žmogui suteikta dovana būti laisvam nuo ciesoriaus. Prezidentas nėra aukščiau už bomžą ar paprastą laikrodininką būdelėje. Apie tai, apie mažą žmogų ir prezidentą vienas iš apsakymų ”Antrininkas”, kuris bus spausdinamas ”Metuose”. Visa tai metaforos. Galbūt, tokie apsakymai ir sudarys mano būsimą knygą.