Kai rašiau apie pirmąjį vilnietės komiksų autorės Miglės Anušauskaitės ziną „I have no teeth”, palinkėjau jai sukurti grafinę novelę. Nuo to laiko smalsiausieji išnaršė Miglės blogą, jos komiksais spėjo pasidžiaugti kultūrinio savaitraščio „Šiaurės Atėnai” skaitytojai bei „Literatūros ir meno” mylėtojai. Šiemet palinkėjimas išsipildė: Miglė su kolege Gerda Jord intensyviai pristatinėja komiksų knygą apie lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno nuotykius „10 litų komiksas”. O mes su Migle kalbamės apie tai, kaip jos gyvenime atsirado komiksai ir ką piešti – įdomiausia.

Migle, kodėl  pieši, o ne, tarkim, rašai?

Nežinau, kaip susiklosto tokie dalykai. Turbūt bet kuriuo duotuoju momentu esu susidomėjusi daugiau negu viena veikla, bet neįsivaizduoju, kaip nutinka, kad vienos veiklos „prilimpa“, o kitos telieka laikinais susidomėjimais. Dabar daug laiko skiriu paišymui ir stengiuosi piešti kuo geriau. Bet kai pradėjau, komiksai tebuvo būdas fiksuoti kažkokias mintis ar emocijas. Jei tuo metu mano komiksai nebūtų sulaukę susidomėjimo, greičiausiai po kiek laiko jie būtų iškeliavę į „bandytų, bet iki galo neišvystytų“ veiklų sandėlį.

Kaip atsiradai „Šiaurės Atėnuose”?

Mane pakvietė Marius Plečkaitis! Būsiu dėkinga jam iki grabo lentos. Nebent jis padarys ką nors labai bjauraus ir tai nubrauks mano dėkingumą. Arba šiaip pamiršiu. Bet šiaip tai tikrai esu dėkinga!

Ar įvertinimas ir pripažinimas tau labai svarbu?

Paauglystėje skaitydavau žurnalą „Panelė“, o viena mėgstamiausių rubrikų jame buvo interviu su žymiais žmonėmis – tiesa, būtent dėl to, kad skliaustuose prie atsakymų kursyvu būdavo prirašoma papildomų pokštų / pasišaipymų iš pašnekovo. Pamenu, kartą buvo pokalbis su A. Mamontovu, kuris sutiko duoti interviu tik su sąlyga, kad tų šmaikščių prirašymų nebus. Išėjo nepaprastai nuobodus tekstas.

Tai štai, skaitydama atsakymus galvodavau, kaip pati galėčiau šauniai į juos atsakyti: vietom juokingai, vietom išmintingai. Deja, dabar supratau, kad ne tik neturiu prikaupusi kažkokių gyvenimiškų patarimų, bet dar ir pats mesianistinis diskursas mane erzina. Taigi vargu ar dabartiniai mano atsakymai į interviu klausimus būtų patenkinę „paauglystės mane“.

Dėl pripažinimo – jei gamini kažkokį autorinį dalyką (kaip pvz. komiksus), tai šioks toks pripažinimas automatiškai yra svarbus. Tačiau pernelyg nesikremtu, jei kažkam mano komiksai nepatinka – visiems neįtiksi.

Kiek komiksų žanras varžo ir kiek išlaisvina vaizduotę?

Piešdama komiksą pirmiausia turiu galvoti apie erdvę – istoriją jau turiu galvoje, bet reikia sugalvoti, kaip ją išdėstyti komikso langeliais, kad neužimtų pernelyg daug vietos, kad nebūtų itin didelių teksto gabalų, kad nebūtų monotoniška… Jei matau, kad kokios nors istorijos negalėsiu įdomiai papasakoti komiksu, atsisakau jos (arba užrašau tekstu).

Kita vertus, komikso žanras suteikia nuostabias personažų kūno raiškos galimybes: pati dažnai naudoju įvairias personažų veido išraiškas, gestus… Kai ką lengviau parodyti negu papasakoti – tuo ir naudojuosi piešdama komiksus.

Komiksuose norėčiau dar daug ko išmokti: komponavimo principų, aplinkos vaizdavimo, žmonių vaizdavimo iš perspektyvos… Bet noriu tikėti, kad, nors šių aspektų nesu gerai įvaldžiusi, visgi nestoviu vietoje.

Kokius komiksus pati mėgsti vartyti? Gal turi kokį mėgstamą autorių?

Kiekvienąkart išgirdusi šitą klausimą atsakau kiek skirtingai – komiksus skaityti man labai patinka ir juose randu vis naujų favoritų.

Iš komiksų online pastaruoju metu labai žaviuosi Abby Howard „Last Halloween“, Anthony Clark ir K. C. Green „Back“, su džiaugsmu – ir šiurpu – peržiūriu naujas Emily Carroll siaubo istorijas, nuolatos patikrinu Zach Weiner „Saturday Morning Breakfast Cereal“.

Vos pradėjus piešti mane labai įkvėpė Kate Beaton ir Julia Wertz  komiksai.

Iš lietuvių kūrėjų labai mėgstu Gerdos Jord, Akvilės Magicdust, Shaltmiros, Jay the Rat Soul komiksus.

Iš „spausdintų“ komiksų su nekantrumu laukiu vis naujo Brian K. Vaughan ir Fiona Staples naujos komikso „Saga“ serijos, Kurtis J. Wiebe „Rat Queens“. Nežinau, ar David Shrigley darbus galima vadinti komiksais, bet esu didelė jo gerbėja.

Ką veiki, kai nepieši?

Skaitau detektyvus.

Kuo jie tau įdomūs?

Na, detektyvai (ir kriminaliniai romanai apskritai) yra tokia natūrali mano laisvalaikio dalis, kad net sunku pasakyti, kuo jie išties mane patraukia. Bet pamėginsiu išskirti keletą kriterijų.

Pirmiausia, detektyvų skaitymas neužima daug laiko. Gali paimti knygą ir per 4-5 valandas ją perskaityti – kadangi nesu didelė mėgėja namie žiūrėti parsisiųstus filmus, detektyvų skaitymas atpalaiduoja, sudomina ir suteikia pabėgimo iš kasdienybės malonumą.

Antra, detektyvus skaityti yra tiesiog įdomu. Jie tam ir sukonstruoti – kad atidžiai sektum nusikaltimo tyrimą ir mėgintum nuspėti, kaip jis buvo atliktas, kokia logika už jo slypi ir, žinoma, – kas nusikaltėlis?

Kokias knygas dabar skaitai?

Neseniai turėjau parašyti tekstą apie kriminalinius trilerius, taigi per savaitę suskaičiau keturis trilerius (Steig Larsson „Mergina, kuri žaidė su ugnimi“, Gilian Flynn „Dingusi“, Jo Nesbo „Pentagrama“ bei Cilla ir Rolf Bojrlind „Potvynis“). Kadangi skaitydama juos galvojau ir apie tai, ką rašysiu, po to norėjosi kiek pailsėti ir paėmiau Richardo Feynmano „Apie fizikos dėsnius“, dabar ją ir skaitau.

Tavo komiksų objektų spektras – labai platus: nuo vabzdžių iki šiuolaikinio jaunimo gyvenimo būdo komentarų. Ką įdomiausia piešti? O ką piešti tau yra svarbu?

Man labai patinka piešti komiksus apie literatūrą į „Šiaurės Atėnus“: kiekvienas komiksas reikalauja ir pastangų, ir frustracijos, bet suteikia ir malonumo.

Taip pat mėgstu piešti gamtos pasaulio įdomybes – labai norėčiau kada nors išleisti knygą ar komiksų rinkinį „WTF, nature?“ stiliumi.

Komiksai apie žmonių elgesį – geras būdas pačiai sau išreikšti kažką, kas nervina arba juokina kitų arba savo elgesyje. Pasidalinus tokiu komiksu ir sulaukus pritarimo pasijuntu esanti ne viena su panašiomis problemomis. Ko gero, populiariausiu mano blogo komiksu – „Quarter life crisis“ (http://ihavenoteeth.com/2013/09/06/quarter-life-crisis/) – buvo pasidalinta daugiau negu 600 kartų, kas mane labai nustebino. Kai paišiau, maniau, kad tai bus toks „verkšlenantis“, nelabai įdomus komiksas, o pasirodo, kad daugeliui žmonių yra aktualios panašios problemos, kaip ir man.

Kita vertus, man atrodo, kad įdomesni ir svarbesni dalykai prasideda tada, kai pajudame truputį toliau nuo kasdienio žmogiško elgesio. Pasaulyje yra be galo daug įdomybių – vorų kojos veikia hidrauliniu principu; dalis Viduramžiais gamintų knygų būdavo ilgos ir siauros todėl, kad ant viršelio tiktų dramblio kaulo raižiniai; europietiški grandininiai šarvai skiriasi nuo azijietiškų tuo, kad europietiškuose viena grandis sukabinama su 4 kitomis, o azijietiškuose – su 6… Žodžiu, galimos įsisavinti informacijos yra labai daug ir kartais man atrodo, kad švaistau laiką stebėdama savo emocijas arba svarstydama apie santykius su kitais.

Kiek tavo komiksai yra  autobiografiški?

Mano pačios nuomonė apie autobiografiškumo procentą komiksuose dažnai šiek tiek skiriasi nuo kitų nuomonės – kiti mano, kad autobiografiškumo daugiau. Nežinau, kieno tiesa – nors kai kuriuos tikroviškai atrodančius pokalbius ir situacijas išgalvoju, kai kurie sako, kad net ir neautobiografiniuose komiksuose „prasimuša“ mano charakteris ar pasaulio matymo būdas.

Savarankiškai išleidai ziną „I have no teeth”, o vėliau su kolege Gerda Jord išleidot ir komiksų knygą apie Darių ir Girėną „10 litų komiksas”. Kokie planai sukasi tavo galvoje šiuo metu?

Ketinu išleisti rinkinį komiksų apie literatūrą, kuriuos paišiau „Šiaurės Atėnams“. Taip pat jau kurį laiką savo malonumui paišau tokią fantastinę istoriją, tik dar nenusprendžiau, ką su ja daryti.

Taip pat norėčiau tęsti, ką darau dabar. Gal paišyti daugiau komiksų apie mokslą ir – jei pasitaikys galimybė – kur nors juos skelbti.

Ačiū už pokalbį. 

Koliažas – Miglės Anušauskaitės.