Algirdas Fediajevas – muzikantas, keliautojas, nemažai rašęs apie muziką, o dabar lendantis į filosofijos vandenis, pernai žiemą išleido solo albumą „Vieškeliu į Araratą“. Vos 200 egzempliorių tiražu išleista kompaktinė plokštelė, talpinanti aštuonias kompozicijas, įrašyta nedidelėje įrašų studijoje Bratislavoje, o albumo viršelis – spontaniškas latvių menininkės Renāte Miļūne darbas. Algio teiraujuosi apie kelionių adrenaliną, muzikos favoritus ir ateities planus.

Kaip pristatytum savo albumą?

„Vieškeliu į Araratą“ – pirmasis mano albumas, išleistas prieš pusmetį. Šis albumas man – šiek tiek metaforiškas: žodis „vieškeliu“ nukelia į kelionės vaizdinį, nurodo į gyvenimo kaip kelionės filosofiją. Araratas yra aukštumos, kažkas paslaptinga ir mistiška, o vieškeliu pereinama per daug įvairiausių dalykų – duobes, nesėkmes, purvą – mėgstamą mano kūrybos motyvą. Juk elementaru, jog gyvenimas nėra paprastas. Albume stiprus ir individualumo, santykio su kitais, su visuomene, motyvas. Taip pristatyčiau albumo idėją. Kalbant apie muzikinį aspektą, „Vieškeliu į Araratą“ pavadinčiau kiek lengvu psichodeliniu rokeliu praskiesta muzika, kurioje dominuoja akustinė gitara su britų, amerikiečių įtakomis, galbūt šiek tiek ir indų ar sufijų muzika, neribota kompozicijų trukmė. Tiesa sakant, Lietuvoje tai labai netipinis darbas, įrašytas namų sąlygomis – mikrofonu, kuris buvo prijungtas prie kompiuterio, viršelis taip pat nupieštas ranka.

Kaip apibūdintum idealią publiką savam albumui?

Žmonės, suprantantys ir norintys suprasti.

Tavo albumo galima laisvai klausytis internete. Ar negaila atiduoti muzikos?

Tikrai negaila, juolab, kad kas nori paremti, gali įsigyti kompaktinį diską arba tiesiog paaukoti per Bandcamp. Laikai keičiasi, kompaktiniai diskai dabar yra labiau suvenyrai, nei būtinybė. Gal ir gerai, kad muzikos verslo kompanijoms per paskutiniuosius keliolika metų buvo suduota neblogų smūgių.

Kokia muzika sukasi tavo grojaraštyje?

Mėgstu labai plataus spektro muziką, dėl to lengviau pasakyti, ko klausausi pastaruosius mėnesius. Paskutiniu metu „užkibau“ ant dvidešimto amžiaus pradžios akademinių kompozitorių – Charleso Iveso, Mortono Feldmano, Henryʼio Cowello. Jei kalbėtume apie džiazo atlikėjus, šiuo metu klausau Evano Parkerio, rengiančio įvairius projektus, ir Billyʼio Bangso. Nuolat klausausi britiško, amerikietiško folko, Towneso van Zandto, Roy Harperio, Robbieʼio Basho, Johno Fahey. Grupė Grateful Dead visą laiką išlieka mano dėmesio centre, juolab kad šiemet – penkiasdešimt metų, kaip jie groja, todėl surengė atsikūrimo turą. Anksčiau dažniau klausydavau senesnių grupių, pastaruoju metu vis daugiau atrandu šiuolaikinės muzikos: daugiausiai ultra undergroundinių muzikantų, vadinamojo outsider music stiliaus, pavyzdžiui, Jandek. Labai įdomi brito Richardo Youngso ar Doros Bleu, kuri netrukus atvažiuos į Lietuvą, muzika. Nuo žiemos iki dabar tęsiasi „užsikabinimas“ ant pačios žiauriausios ir grubiausios rusiško pankroko grupės Graždanskaja oborona. Taip pat pamečiau galvą dėl labai stipraus kūrėjo Aleksandro Bašlačiovo. Sakyčiau, jie skleidžia ypatingai gaivališką jėgą, ne veltui Jegoras Letovas sakė, kad jo kūryba – vaiko su automatu, įvaryto į kampą, išraiška.

Negirdėjau nė vienos lietuviškos pavardės – neklausai lietuviškos muzikos?

Ne, netiesa – tik nepaminėjau. Vienas iš didžiausių autoritetų visada bus Vladimiras Tarasovas, Ganelino trio ir visa Lietuvos džiazo mokykla. Kai galiu, stengiuosi nueiti į Liudo Mockūno ar Daliaus Naujokaičio koncertus. Klausau ir Ramūno Jaro – gaila, šiuo metu retokai jį galima išvysti. Mano didelis įkvėpėjas – Lukas Devita, labai savita asmenybė, taip pat imponuoja mano draugų grupė – Elas ir Sparkis, yra ir daugiau stiprių undergroundinių grupių ir asmenybių, tokių kaip Arma ar stebuklus darantis Simonas Nekrošius. Beje, paskutiniu metu kuo toliau, tuo labiau imponuoja grupė D.I.K.V.A.Š.

Kokia, tavo manymu, lietuviškos undergroundinės muzios padėtis?

Prieš tai minėjau daug muzikantų, tad džiaugtis lyg ir yra kuo. Bet šiaip klausimas išties sudėtingas ir jautrus. Na, visų pirma, nėra aišku, ką reikia vadinti undergroundu. Todėl gal pradžiai paaiškinsiu, kaip pats tai suvokiu, įsivaizduoju ar norėčiau, kad būtų. Na, undergroundas nebėra vien muzikinį stilių apibūdinanti sąvoka, toli gražu. Man tai, visų pirma, yra idėjiniame lygmenyje besiskleidžiantis fenomenas. Žodžiu, tam tikra pasaulėžiūra, kuriai būdingas nepasitenkinimas vyraujančia kultūra (įskaitant, netgi pabrėžiant popkultūrą), jos atmetimas (arba net noras sunaikinti) ir atskiro pasaulio kūrimas. Noras pakeisti pasaulį. Sakykime, kokiai nors ūmiai eksperimentinei muzikai tas puikiai pavyksta, bet štai su roku padėtis labai liūdna. Trūksta neapykantos pop pasauliui, į kurį požiūris, manau, nėra tik skonio reikalas. Ne, juk „popsas“ yra valdymo priemonė, kvailinimo įrankis, kontroliavimo mechanizmo dalis. O dauguma vadinamųjų Lietuvos roko grupių stokoja jėgos, netolerancijos, gal ir vizijos bei kūrybinių ambicijų. Pasitenkinama skambėjimu „kaip kažkas Vakaruose“. Per daug švaros ir sterilumo. Ką jau kalbėti apie akustinės muzikos sceną, kurioje dainuojamosios poezijos struktūra sėkmingai išprievartavo žmonių požiūrį į muzikantą su akustine gitara. Po to, kai išgirdau Aleksandrą Bašlačiovą, Royʼų Harperį ar dar daugybę kitų, man sąžinė neleidžia pozityviai žiūrėti į lietuviškąją dainuojamąją poeziją. Tačiau ir akustinėje scenoje kažkas pamažu keičiasi. Bet kokiu atveju džiugu ir nepaprastai svarbu, kad be atlikėjų ir grupių, kurias išvardijau, dar yra ir tokių undergroundo aktyvistų, kaip Paulius Burakas.

Daug rašai apie muziką – ar pačiam pradėjus groti nebuvo baimės, o gal atvirkščiai – niežtėjo nagai kažką kurti?

Geras klausimas. Viena vertus, atrodo, jog gali semtis labai daug įtakų, daug domėtis, bet tai kažkokiu būdu ims lyg ir trukdyti saviems ieškojimams ir kūrybiškumui, bet man atrodo, kad yra visiškai kitaip. Pasidomėjus muzikinių gigantų biografijomis ir sužinojus, kokios muzikos jie klausė ar klauso, visada atsiskleidžia, kad jie yra didžiuliai eruditai ir gaudosi daugybėje stilių, puikiai žino įvairiausias grupes. Tarkim, kai Charlieʼis Parkeris mokėsi groti, jis išmoko visas solo partijas savo pirmtako Lesterio Youngo. Paskui, kai suvokė, kad savo mokytoją suprato, galėjo nuo to atsispirti. Neįsivaizduoju, kad kažkas atsirastų tuščioje vietoje. Kuo daugiau „sugerti“ įtakų yra labai naudinga.

Groji įvairiai: ir grupėje Working Hobo, ir vienas. Kuo skiriasi šios patirtys?

Man būtini abu dalykai. Yra dalykų, kurių vienas negali padaryti, pavyzdžiui, improvizacijos ar susigrojimai. Su grupe kuriama kiek kitokia muzika – daugiau energijos, ūžesio, galios, sklindančios tiesiai iš muzikos. Kita vertus, kai groji vienas, skambesys būna intymesnis, tylesnis, pats prieš publiką jautiesi lyg nuogas. Be to, vienam paprasčiau susiorganizuoti koncertus ar įrašus – nereikia su niekuo derinti.

Tavo dainose yra ironijos ir sociumo kritikos. Ar manai, kad menas turi būti kaip tik toks – reakcingas į visuomenės aktualijas?

Manau, nelabai įmanoma, kad toks nebūtų. Bet kokiu atveju, apie ką žmogus bedainuotų, ne visada, bet dažnai, atsiskleidžia jo santykis sistema, su visuomene, su vyraujančiais dalykais, kad ir toks pačios juodžiausios pop muzikos – tai žmonių bukinimo(si) įrankis. Mano atveju, kurti dainas man išeina apie dalykus, kurie pereina per asmenininę prizmę, sunervina ar sukelia pyktį ar liūdesį. Muzika padeda paskleisti žinutę kitiems. Manau, kad visa pozicija nori nenori yra kažkiek politiška, sociali.

Dažnai keliauji ir kelionių metu groji gatvėse – esi man panašus į muzikinį Jacką Keruaką. Tau artimas klajokio įvaizdis?

Keruaką aš laikiau ne savo mėgstamu rašytoju, o tiesiog bendraminčiu, draugu. Kiek man klajoklio įvaizdis artimas? Taip nutiko, kad prieš kažkiek metų pradėjau tranzuoti, keliauti laisvu būdu kuo toliau, tuo intensyviau, ilgiau. Prieš kelis metus, tranzuojant į Turkiją, keliaujant ten du mėnesius, po dešimties dienų baigėsi visi pinigai, neliko daugiau ką daryti, keliauti norėjosi, tai ėmiau groti. Po Turkijos tą veiklą vis tęsiau kitur Europoje, ir pamačiau, kad tai geras užsiėmimas: viena vertus, galima užsidirbti visai nemažai pinigų, ypač turtingesnėse šalyse, kaip Šveicarija, kita vertus, visai pavyksta lavinti tam tikrus muzikinius sugebėjimus, pavyzdžiui, balsą. Mažiau lieka baimių, mažiau kompleksų, ir atsiranda užtikrintumo pojūtis. Trečia, groti būna malonu, jei pavyksta rasti siaurą gatvę senamiestyje, kur eina nelabai daug žmonių, puiki akustika, kur kiekvienas garsas puikiai girdimas.

Kas tau yra kelionės – bėgimas nuo kažko, savęs pažinimas?..

Būna visaip. Kartais keliavimas virsta savęs kankinimu: pavyzdžiui, šiemet, kovo mėnesį, tranzavau į Šveicariją ir grįžtant atgal prasidėjo uraganas. Tačiau kelionės – stiprios, autentiškos patirtys. Būdas, kuriuo aš mėgstu keliauti: autostopu, miegoti, kur pavyksta, bendrauti su įvairiausias žmonėmis, groti gatvėje, man atrodo, labai parodo, kad daug problemų pasaulyje yra sugalvota, daug normų, ribų yra dirbtinės ir visiškai nereikalingos. Pasaulis yra margas, įvairus, ir pavyksta dažnai sulaužyti savo vidines taisykles, vidines struktūras, įsivaizdavimus. Kelionės – atsinaujinimo priemonė. Ne visada, aišku. Kartais jų būna per daug, kai keliavimas pavirsta monotonija.

Mėgsti keliauti vienas ar su kompanija? Kodėl?

Tai gana skirtingi dalykai. Keliavimas keliese yra daugiau ar mažiau smagus laiko leidimas, tuo pačiu ir bendrakeleivio pažinimas. Nesibaigiantys juokai, šėlsmas ir panašiai. Nors ne visada. Tuo tarpu vienišos klajonės yra neretai lūdnesnis, rimtesnis reikalas. Tranzuojant vienam daugiau niūresnių akimirkų su nesibaigiančiais apmąstymais, kita vertus, tai gerokai labiau grūdina. Be to, žymiai plačiau atsiveriama pačiam keliui, ypač sutiktiems žmonėms. Ne kartą buvo taip, kad su vairuotoju po kelių šimtų kilometrų išpažinčių jaučiausi kaip su geriausiu draugu. Dviese ar juolab trise keliaujant to patirti neįmanoma. Taip pat yra skirtumas, ar rugpjūtį su kompanija tranzuoti, sakykime į Barseloną, ar spalio viduryje temstant esant penkių laipsnių temperatūrai eiti vienam per pietvakarių Lenkijos miestelių priemiesčius arba kirsti visiškai ištuštėjusį kalnų masyvą tarp Grenoblio ir Die.

Kokie tavo ateities kūrybiniai planai?

Pamažu įrašinėju naujas dainas, kai kurios bus įrašytos akomponuojant smuikui ar lūpinei armonikėlei. Jos bus kiek kitokios, nei ankstesnės – viena vertus, daugiau laisvės vokalui, kita vertus, pačios kompozicijos yra laisvesnės ir galbūt sudėtingesnės, daugiau ekspresijos ir nuogumo. Šie pokyčiai – muzikos, kuria pastaruoju metu domėjausi, įtaka. O kalbant apie koncertus, tai netrukus Vilniuje bus du išties svarbūs kartu su Dora Bleu iš Kanados bei estu Chungin Han Minjujui: liepos 21 dieną Venclovų namuose, 22ąją – Kirtimų kultūros centre.

Ačiū už pokalbį.

Nuotraukų autorius – Paulius Burakas.

Albumas: http://resonatingwoodrecordings.bandcamp.com/album/vies-keliu-i-ararata