Prieš keletą metų lėlininkė ir aktorė Karolina Žernytė su keletu bendraminčių nustebino Lietuvos teatro publiką spektakliu regintiems ir neregintiems „Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“. Eksperimentas pavyko: šiandien dvidešimt septynerių metų Karolina dalija savo laiką Lietuvos ir Rusijos publikoms ir toliau sėkmingai improvizuoja teatre. Su Karolina susitinkame pakalbėti apie tai, kas nutinka, kai žiūrovams užrišamos akys ir kuo skiriasi darbas gimtinėje bei svetur.

Pričiupau Tave po repeticijos. Statai naują spektaklį ar repetuoji senesnius?

Darau viską vienu metu (juokiasi). Bet taip, bus naujas spektaklis Klaipėdos Jaunimo teatre. Premjeros datos dar nėra, bet turiu svajonių komandą ir žinau, kad premjera bus šį sezoną.

Savo spektakliuose daug eksperimentuoji. Kodėl?

Tiesiog man kitaip būtų neįdomu. Kam kartotis? Kiekvienas spektaklis – naujas eksperimentas. Kiekvieną kartą aktoriams sakau – taisyklių nėra, yra tik gairės. Dažnai aktoriams nepasakoju savo taisyklių – noriu, kad mes kartu ką nors sukurtumėm. Kai žmonės patys kuria, tai jie ir myli tą dalyką – jeigu aš primesčiau iš viršaus, tai būtų ne taip įdomu. Aktoriai man labai svarbu. Būna, kad nuvažiuoju susipažinti ir suprantu, kad visiškai ne tą scenarijų pasirinkau, kad jiems visiškai neįdomu ir netinka, bet tiks kažkas kitas.

Viename interviu esi prasitarusi, jog tave domina prisiminimų galia mene. Papasakok apie tai plačiau.

Naujame spektaklyje Klaipėdos Jaunimo teatre bandysim išvystyti šią temą per vaizduotę: kai žiūrovui yra užrišamos akys, jis įsivaizduoja spektaklį savaip. Jam duodami garsai arba kvapai, kurie yra pakankamai stiprūs – kai kuriame spektaklį, mes turime pagrindą, kodėl būtent šis kvapas ar garsas reikalingas. Kiekvieną momentą esame apskaičiavę ir išbandę bei atmetę daug variantų. Man atrodo, kad dalyviui tas kvapas nebūtinai reikš tą patį, ką ir mums, bet jam tai gali priminti kažką iš vaikystės arba iš nesenų laikų. Ir labai dažnai atsitinka taip, kad žmonės nuklysta emocijomis, pamato kitą spektaklį, nei kad kūrėme mes. Tai yra labai asmeniška ir įdomu.

Publika, kuriai statai spektaklius, yra vaikai ar suaugusieji? Ar apskritai tau svarbu tą publiką apsibrėžti?

Šis klausimas man visada būna keistas, nes man atrodo, kad ir vaikams, ir suaugusiems yra įdomu pajausti mano spektaklius. „Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“ buvo pirmas eksperimentas, todėl mes per daug nesigilinom – tos pasakos, pagal kurias mes statėme, yra pakankamai iliustratyvios, bet jos visiems – ir vaikams, ir suaugusiems – yra įdomios. Stengiuosi kurti eksperimento būdu. Aišku, būna, kad kai kurie teatrai, pavyzdžiui, Rusijos valstybiniai teatrai, turi savo pageidavimus – kartais nori spektaklių būtent mažiems vaikams ir tai man yra iššūkis. Mažam vaikui reikės išsėdėti visą spektaklį užrištomis akims ir todėl reikia jį sudominti, pavyzdžiui,  naudoti daugiau prisilietimų. Bet ir vaikiškus spektaklius per festivalius yra rodę suaugusiems ir jiems tai įdomu, nes nauja. Nors, pavyzdžiui, galvodama apie naujo spektaklio Klaipėdoje publiką, galvoju daugiau apie suaugusiuosius.

Tavo spektakliuose būna dvejopi žiūrovai – tie, kurie tiesiog žiūri, ir tie, kurie būna ant scenos, dalyvauja spektakliuose užrištomis akimis. Kaip apibūdintum pastaruosius? Jų buvimas Tavo spektakliuose labai įdomus.

Man atrodo, kad jie yra dalyviai. Aš visą laiką sakau, kad spektaklio pagrindinis veikėjas yra vaizduotė. Tai kiekvieno žiūrovo – ir to, kuris tik žiūri, ir to, kuriam užrištos akys, vaizduotė. Tas,  kuris žiūri iš šono, įsivaizduoja, ką jaučia kitas žmogus ir stebi ne aktorius, bet būtent dalyvius. Ir labai įdomu, kad atsiranda dialogas per pojūčius. Jei dalyvis būna aklas, jis labai gražiai ir atvirai reaguoja. Žiūrovo nuomonė apie tokius dalyvius po spektaklio pasikeičia, nes jie mato natūralias reakcijas.

O kaip į Tavo spektaklius reaguoja kartu kuriantys aktoriai?

Būna įvairiai. Aš dirbu su aktoriais tarsi psichologė: stengiuosi atrasti, kas kiekvienam būtų įdomu. Nes mano spektakliai reikalauja šimtaprocentinio įsitraukimo, buvimo „čia ir dabar“. Kai atrandi, kas įdomu, tai aktorius gerai jaučiasi. Tuomet stengiuosi kelti jiems iššūkius – vieniems didesnius, kitiems mažesnius. Valstybinių teatrų, kuriuose daugiausiai dirbau, problema yra ta, kad aktoriai sukasi tame pačiame rate ir į spektaklį galiausiai ateina tiesiog mechaniškai atidirbti. Tie, kas nuoširdžiai dirba mano spektakliuose, po jų išeina labai pasikrovę. Kiti būna labai savikritiški ir negalvoja, ką gavo iš žiūrovo, bet galvoja, ką blogai padarė.

Esi minėjusi, kad aktoriaus misija – tarnauti žiūrovui. O koks yra Tavo kaip režisierės tikslas?

Aš irgi noriu tarnauti žiūrovui. Dėl to „Bitinėlyje“ aš pati ir vaidinu. Visada norėjau kažkam pasitarnauti ir kadangi nesu medikė ar kažkas kita, kas akivaizdžiai tarnauja žmonėms, tai pabandžiau per tai, kas man geriausiai išeina. Ir visai neblogai gaunasi.

Kuo skiriasi darbas Lietuvoje ir Rusijoje?

Turbūt reikėtų lyginti atskirai kiekvieną miestą. Tarkim, dabar dirbsiu Irkutske. Nežinau, kokia ten publika, bet aktoriai yra labai labai atviri ir šilti žmonės ir tiesiog alkani naujų dalykų. Jie džiaugiasi, nori ir labai laukia spektaklio. Tikiuosi, kad bus labai smagu dirbti. Ir man lengviau dirbti užsienyje – ten neturiu jokios praeities. Be to, Lietuvoje darau viską savo iniciatyva, o Rusijoje mane pakviečia ir viskuo aprūpina ir taip pat stengiasi pasiimti iš manęs viską, kas įmanoma. Aš visada buvau tas žmogus, kuris nori kažką keisti, o Lietuvoje, savam kieme, tą padaryti labai sunku. Nekuriu šūkių ar lozungų, neturiu manifestų, neturiu įkūrusi savo teatro judėjimo. Tikrai nedirbu vien dėl eksperimento – dirbu, nes tai naudinga ir jau matau tą naudą regintiesiems.

Tavos spektakliuose vaidina ir aktoriai, ir lėlės. Kažkada sakei, kad lėlės gali viską. Ką jos gali?

Lėlės yra labai geras instrumentas ir Lietuvoje dar iki galo neįvertintas. Nors po truputį ši situacija keičiasi. Pasaulyje yra labai didelė ir graži lėlininkų bendruomenė, kuri yra kitokia, nei visi kiti teatro ar meno žmonės apskritai. Jie be galo atviri ir paprasti, su jais labai lengva bendrauti. Gal dėl to, kad jie save išreiškia per lėlę, o ne per save. Aktorius yra truputį savimyla: jis save ir atiduoda, ir aukoja, bet taip pat ir demonstruoja save ir pasiima daug energijos. Lėlininkas susitaiko su tuo, kad žiūrovas matys ne jį, o lėlę. Mano teatre lėlės nėra pagrindinis dalyvis – su jomis galima labai daug visko padaryti. Jos gali suvaidinti bet ką, ko joks aktorius nesuvaidintų. Jeigu man reikia princesės, pasivertusios voru, tai su lėlėmis tai pavyks padaryti, o aktoriui tai būtų labai sunku. Arba lėlės padeda atskirti, kur yra pasaka, o kur – realybė. Mano lėlės atlieka funkciją, jos nėra vizualios.

Tavo spektakliai yra edukacija ne tik žiūrovams ir dalyviams, bet ir patiems aktoriams ir Tau. Kiekvieną kartą teatre ieškai iššūkių sau?

Taip, nes kitaip būtų žiauriai nuobodu (juokiasi).

Ačiū už pokalbį.

Nuotraukų autorė – Marija Šaboršinaitė.