[interviu:] Režisierius VYTAUTAS TINTERIS apie gyvenimo ir kino sublimacijas-transformacijas

Taline gyvenantis bei Talino Baltijos Kino ir Medijos Universitete audiovizualines medijas studijuojantis Vytautas Tinteris lapkričio 17 d. „Pasakos” kino teatre pristatė savo debiutinį trumpametražinį filmą „Tylus šauksmas“. Filmas sulaukė nemenko Vilniaus publikos susidomėjimo: į filmo premjerą laisvų vietų pritrūko net filme vaidinusiems aktoriams.

Ta proga internetinio ryšio pagalba kalbamės su Vytautu apie gyvenimo ir kino sublimacijas-transformacijas.

Kaip jautiesi po tokio anšlago į savo debiutinį  kūrinį kino teatre „Pasaka”? Kaip pats vertini savo filmo „Tylus šauksmas” aktualumą?

Na, manau, kad jis yra tiek pat aktualus kaip ir Džeimsas Bondas, nors jo aš pats ir nemačiau, bet girdėjau, kad Bondas po truputį tampa pažeidžiamas ir net gali turėti žaizdų. Tad lygiai taip pat publikai aktualus yra ir mano filmas, nes abu šie filmai – „Bondas” ir „Tylus šauksmas“ kalba apie žmones ir jų gyvenimą. Tik filme „Tylus šauksmas“ herojai yra pažeidžiami, o „Bonde” ne, jie netgi beveik nemirtingi.

Prieš kelias dienas Taline filmavome vox populi reportažą ir klausinėjome žmonių, ar jie nieko nesigaili gyvenime. Ir kas įdomiausia, dauguma jų atsakė, kad jie nieko nesigaili, jų gyvenimas yra tiesiog „perfect” ir viskas, kas įvyko prieš tai jų gyvenime buvo taip teisinga, visi jų pasirinkimai tokie teisingi, kad net bloga. Visi mes esame padarę klaidų iš kurių mokomės. Liūdniausia turbūt ir yra, kai žmogus nebežino savo paties trūkumų ir tiesiog nebepažįsta savęs paties. Tada neįmanoma gyventi.

O dėl „Pasakos”, jaučiuosi, žinoma, labai gerai. Malonu, kai į seansą ateina dvigubai daugiau žmonių nei salė gali sutalpinti.

Apie „Tylų šauksmą” teko išgirsti įvairių atsiliepimų: vieniems tai išraiškingas art-house filmas, kitiems – dar vienas metaforiško Lietuvos kino pavyzdys, tretiems – tiesiog filmas, kuriame veikia kalbančios krūtys. Kaip manai, iš kur kyla pastarieji vertinimai? Holivudinės produkcijos įtaka ar ta pati filme aptariama apatija, apatija kino kalbai ar bet kuriai kitai kalbai?

Na, turbūt natūralu, kad holivudinės produkcijos įtaka yra didžiulė. Vien jau kai buvau vaikas, atsimenu, tiksliau neatsimenu, kiek kartų mačiau „Vienas namuose“, „Kaukė“ ar kitus šeštadienio ryto filmus. Iš dalies ši produkcija bevertė, iš kitos pusės iš jos galima pasimokyti, kaip daryti arba, kaip nedaryti kino.

Apatija kino ir bet kuriai kitai kalbai irgi natūrali. Nenoriu moralizuoti ir kalbėti kaip koks prof.dr. gerbiamas Niekaitis, bet iš esmės kino ir judančių vaizdų kiekis yra labai didelis. Ir kai tai tenka matyti vos ne kiekvieną dieną, vienaip ar kitaip nusivili kinu ir media, nes tiesa, kad yra gana daug, tiksliau, labai daug blogos kino produkcijos, apskritai daug beprasmių media žinučių.

Išvis, pakankamai natūralu, kad daug žmonių vis dar nematė šio filmo, kad ir koks anšlagas „Pasakoje” buvo. Aišku man gaila dėl to, bet iš dalies, jei ne visi tie žmonės, kurie sakė, nedaryk kino, iš kino negalima pragyventi, art-house filmai niekam neįdomūs… Jie mane išprovokavo padaryti šį filmą. Ir pamatę jį, turbūt dar labiau supyko.

Bet aš dedikuoju „Tylų šauksmą“ būtent jiems.

Visa kūrybinė grupė dirbo nemokamai, filmo seansai „Pasakoje” taip pat nemokami. Ar menas iš ties turi būti nemokamas?

Sunkus klausimas. Jei kalbant apie savo pažiūras, tai taip, tikrai manau, kad menas neturėtų būti uždaro elito dalis – brangus ir neprieinamas likusiai visuomenės daliai.

Iš kitos pusės, patyriau tai, kad nelabai yra kitokių galimybių, na, pinigai, kad ir minimalios išlaidos reikalingos bet kokiam filmui. Šiaip bet kokiu atveju meno kaina priklauso nuo požiūrio į patį meną, jei planuoji būti undergroundinio kino režisierius, kuris tiesiog pasiima kamerą ir kuria situacijas su atsitiktiniais žmonėmis, tai aišku, toks menas, kuris buvo kurtas prie alaus bokalo, laisvai – jis gyvas ir spinduliuoja energija, jis spontaniškas ir dėl to nuostabus. Būtent taip aš porą metų filmavau (kai man buvo 16-17 metų) kunigaikštį Vildaugą ir dabar šis filmas tiesiog yra internete. Jaučiu sentimentus ne tik pačiam filmui, bet ir pačiam kūrimo procesui.

Nors, jei kuri ne dokumentinį kiną, o vaidybinį ir tai tiesiog reikalauja daugybės išteklių, natūralu, kad filmas turi atsipirkti arba bent jau minimalus finansavimas būtų gautas iš anksto. Yra ir tokių filmų, kurie neturi jokios „pardavimų” ateities ir „kainos” materialia prasme.

Kodėl kinas? Kodėl šnabždėti, kuždėti individui, visuomenei pasirinkai būtent šią meno formą? Ir išvis – kodėl menas?

Turbūt todėl, kad kiti mokslai nesudomino ir nebuvau jiems gabus, tai dėl to ir pasirinkau kiną.

Vytautai, dėl Mindaugo trienalės metu surengto performanso buvai pavadintas šiuolaikinio Lietuvos meno kritiku, dabar tu laikomas šiuolaikinės visuomenės kritiku. Kaip tau šios pozicijos?

Kritikas – geriausia pozicija. Aš visa ko kritikas. Ir savęs, ir tavęs dėl šito klausimo. Šiaip aš niekada nieko nekritikuoju, tiesiog sakau, ką galvoju ir jaučiu. Ir jei kažkas tai pavadina kritika, turbūt gerai.

Gal galėtum ką išduoti apie savo ateities kūrybinius planus?

Ruošiuosi 10 filmų projektui – interaktyvių erotinių dramų serijoms, kurios vadinsis „Seksualumo dekalogas”.

Kiekvienas filmas turi dvi skirtingas pabaigas – seksą ir susilaikymą. Jų tikslas praplėsti mūsų suvokimo ribas, kas mes tokie esame ir kaip mūsų iracionalūs pasirinkimai gyvenime prieštarauja racionaliems, spontaniškas pasiryžimas mylėtis ir labiau apgalvotas racionalus (moralus visuomenės lygmenyje) pasirinkimas to nedaryti. Pirmas filmas su pavadinimu „Smurtas” yra apie nepasitenkinusią bankininko žmoną, kuriai patogus gyvenimas ir perdėtai malonus savanaudiškas vyras ima įgristi ir tuomet, kai jos kolega paslapčia panaudoja smurtą prieš ją, ji pagaliau gali patirti stiprią emociją, kuri vystosi į… na ir tada galima rinktis. Antrasis filmas pavadinimu „Pažinimas” yra apie filosofijos dėstytojo ir jo studentės santykius, flirto grožį ir edukacijos spragas..

Nenoriu atskleisti daugiau detalių, bet kitų metų rudenį/žiemą jau turėtumėte išvysti pirmas dvi „Seksualumo dekalogo“ dalis.

Iš kur semiesi idėjų, kas tavo didžiausi inspiratoriai?

Aš esu didelis Dogma’95 judėjimo fanas, taip pat man imponuoja tokie autoriai kaip Alejandro Jodorowsky, Bela Tarr, Lodge Kerrigan, Rainer Werner Fassbinder, Krzysztof Kieslowski, Sergej Eisenstein. Tiesiog bandau vaizduoti gyvenimą tokį, kokį jį matau – kombinaciją absurdo ir paradoksalaus žavesio.

Dėkoju už pokalbį.

fb-share-icon

2 komentarai apie “[interviu:] Režisierius VYTAUTAS TINTERIS apie gyvenimo ir kino sublimacijas-transformacijas

  1. blem tai jei seansai nemokami lai duoda paziureti namie ir ivertinti ta filma

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.