Interviu: ŠARŪNAS MAČIULIS apie sugrįžimą, muziką ir demoną – alkoholį.

Su Šaru susitinkame šviesų trečiadienio rytą ir įsitaisome lauko kavinėje prie pat Vilnelės. Apsimiegojęs padavėjas, tušti staliukai, šalia plaukianti upė ir vaiskus vasaros dangus. Tikrai nesitikėjau, kad Šaras į susitikimą ateis įsispraudęs į juodą nudrengtą fraką, užsimovęs apkarpytas odines pirštines ir gal net nešinas gitara. Žmogus, su kurio sveikinuosi, greičiau primena turistą ar atsipalaidavusį vilnietį: šortai, marškinėliai, maskuojanti liemenė, tamsūs akiniai ir paprastas, į solidų amžių kopiančio vyro aksesuaras – skrybėlė. Tikras Lietuvos roko atsargos karininkas. Tikrai nesitikėjau, kad vienuoliktą ryto Šaras, kaip pridera tikram rokeriui, užsisakys neįskaitinį alaus bokalą dienai pradėti. Jis paprašo vaisinės arbatos, o aš, kiek sudvejoju, užsimiršęs atsiklausti ar galiu rūkyti. Tik nesitikėjau dar vieno – jog beveik dvi mūsų pokalbio valandos prabėgs kaip trumpas pleptelėjimas ir, kad mėlynoje mano diktofono kasetėje Sony EF-90 neliks tuščios vietos.

Jau netrukus, rugpjūčio 7-8 d., „Poliarizuoti Stiklai“ gros „Tamsta“ festivalyje. Pasak Šaro tai bus didžiausias viešas grupės pasirodymas per paskutinius, 7-8 metus. Tik neatsistosi scenoje ir nepasakysi –  va čia aš, – svarsto Šaras. Reikia tą atgimimą-sugrįžimą padaryti visai kitos kokybės lygmenyje. Yra net toks posakis – kartais geriau nepamatyti jaunystės stabo, kad juo netyčia nenusiviltum. Panašiai kažkada jaučiausi per Alice Cooper koncertą Vilniuje. Tada buvo toks ažiotažas, bet per koncertą viskas atrodė taip sakant… „nedo-zashybys“.

Ar tai muzikanto, ar klausytojo kaltė, kad nebėra to „vau“? – užsirūkau antrą cigaretę. Ir taip, ir taip sakyčiau, – Šaras nejaukiai pasimuisto ant suoliuko, – gyvenimas bėga, norisi augti kartu su savo stabu. O po pertraukos sutikti savo stabą, kuris liko ant to paties laiptelio, kur kadaise buvo… Bet suprantu ir jo padėtį: jį visi nori matyti tokį, kokį kažkada svajojo pamatyti. Tas pats ir su Šaru – visi nori matyti mane su juodom nukarpytom pirštinėm ir juodu fraku… Ir? Net ir nežinau…dirbtinai grįžti prie tų laikų įvaizdžio nesinori. Tai tam tikra dilema, čia reikia kompromiso – negalima visko taip staigiai nutraukti, manau kažkokius akcentus reikės sudėti. Galbūt užteks tik tų pirštinių, – nusijuokia. Viena aišku – koncerte atiduosime visas jėgas, plėšysimės. Žinoma, proto ribose. Visa, ką sugebame geriausiai, tą ir parodysime. Jau repetuojame, – žada Šaras.

Publikoje tikiuosi jaunimo. Jie nori išgirsti tai, ką klausė jų tėvai, kita vertus, mūsų muzika jiems tarsi „prikolas“. Turime susigrąžinti tą susidomėjimą, reikia jį sukelti ir, aišku, palaikyti.

Tad ką iškrėsite scenoje? Gal nušoksiu nuo scenos ar į ją užsitempsiu kokį įsiaudrinusį gerbėją, – juokiasi Šaras, juokiuosi ir aš, nes man sunku tai įsivaizduoti. Bus tikrai geriau, nei kokiame „kabakėlyje“, kur galima tik „čipsų“ pagraužti, – tikina Šaras. Čia reikės „tūsintis“, šokinėti ir klausyti, įsitraukti ir dalyvauti. Tai energetika, ryšys tarp publikos ir muzikantų. Tokie dalykai tikrai egzistuoja, rokui tai privaloma. Rokas – vis dėlto protesto, maišto muzika. Dabar rokui gera terpė vėl kelti galvą. Sujungti visus į vieną kumštį, pasižiūrėti, ką mes darome, kur einame.

Padavėjas pašnairuoja į diktofoną ant stalo, mes kalbamės toliau.

Kas tavo kūryboje dabar? Pačiuose artimiausiuse planuose – sukurti visiškai naują Šarą, kuriam jau virš penkiasdešimt. Sudalyvavome viename mažame renginyje (Justiniškėse, Vilniuje), pasijaučiau dar nenurašytas, nekuriantis ir nerašantis kažkur į stalčių, – tokiais įspūdžiais dalijasi Šaras apie retus šių dienų pasirodymus scenoje. Galvojame ir apie albumą. Galvojame realistiškai. Jis turi turėti ir komercinę prasmę… Netikėtai Šaras manęs paklausia, – Ar tu jį pirktum? Atsakau, kad taip. Tai va, tačiau dažnai žmonės mąsto, neva, juk galiu persirašyti, paklausyti mp3. Bet yra ir kita grupė žmonių, kurie tikrai nori turėti originalų albumą. Tad mūsų albume turi būti dainos su išliekamąja verte, ne kažkokie miksai, norime lygiaverčių kūrinių. Gal vienos dainos bus silpnesnės, kitos stipresnės, jas norime patikrinti ir koncertuose. Kartais žmonėms patinka tai, ko mes net nesitikėjome, paskui patys stebimės. Lygiai tas pats buvo ir su „Medžiai be lapų“ – įrašėme ją per pusvalandį, ji iš karto užgrojo per radiją, net negalvojome kad ši daina turės komercinę sėkmę, o žiūrėk, per vieną dieną ji jau pateko į Lietuvos dainų dešimtuką. Jame tuomet mes ir svajojome būti. Tarp Anties, Katedros, Bix, Foje. Prasidėjo kopimas į viršų, pasirodo mes sau kėlėme per žemus tikslus. Tada atrodė, kad viską pasiėkėme, nes su ta daina neturėjome konkurencijos, neva, „ką jūs čia man aiškinat –  sukurkit ką nors panašaus“. Žinoma, man kaip autoriui buvo labai malonu. O paskui… na ką, ir viskas…

Čia mes įsisukome į keliolikos minučių trukmės diskusiją, kad muzikantui valgyti irgi reikia.

Tai galioja tiek man, tiek visai grupei. Augo vaikai.. Mano dukra jau suaugusi. Nuostabi mergina, krūvos kavalierių, tikiuosi ji sėkmingai ištekės ir sukurs šeimą. Tokie buitiniai rūpesčiai. Visi ten buvome pasinėrę, dirbome darbus absoliučiai nesusijusius su muzika. Pats dabar dirbu prie kompiuterių, dirbu su žmonėmis, dar turiu mokinių, kurie pas mane mokosi groti gitara. Tai labai vertinga patirtis, ji skatina nepadėti instrumento į šoną.

Ar tarp tokių gyvenimiškų dalykų radai vietą kūrybai? Čia slidus klausimas, juk kūryba nėra toks procesas, kada ryte atsikėlei ir parašei dainą, pavyzdžiui nuo aštuonių iki pirmos.  Man toks formatas netinka. Su muzika man taip, kaip ir rašytojui – prirašai, tada gali viską išmesti, po to vėl rašyti iš naujo. Kartais į galvą ateina motyvas, kartu ir žodžiai, idėjos. Tas procesas sudėtingas – yra žodžiai, bet netinka muzika arba atvirkščiai. Dabar galvoje sukasi šešios dainos, vienai reikia pagerinti žodžius, kitai muziką ir taip toliau. Jau dvi dainas esame surepetavę ir pagroję koncertuose.

Apie ką jos? Tai ironiškos dainos, optimistiškos – „Poliarizuotų Stiklų“ formatas. Dainų idėjos maždaug: ko jūs sukate galvas apie krizę, tyliai, ramiai ją įveiksim. Kita daina yra savotiška parodija. Apskritai, visos mūsų dainos daugiau šlageriai, parodijos, pajuokavimai. Kartais man užsako sukurti dainas apie kokį nors miestą ar kokiai šventei, prašo kažkokių klišių su mėlynakėmis, blondinėmis, bet juk yra ir tamsiaplaukių, ir rudaakių, – Šaras imasi merginų anatomijos. Juk sukurti dainą tai ne tas pats, kas sumūryti pečių. Pristatysime tas dainas ir festivalyje, galbūt bisui. Gal tai bus nauji topai, tik žinoma, su tokiu „žvėriuku“ kaip “Medžiai be lapų“ gal nepalyginsi, – nusijuokia Šaras, – ją irgi pasiliksime pabaigai.

Ar tave galima pavadinti gyva legenda žiūrint iš lietuviško roko perspektyvų? Manau, kad lietuviško roko muzikoje palikau pėdsaką. Ir ryškų. Esame komanda, kuri savo kirtį, ėjimą jau padarė. Tik kadaise buvau taip įsijautęs, kad vos nepalikau ir šito pasaulio. Bet dar toli gražu yra kur judėti, dar daug galėjau daryti ir turėjau daryti kitaip.

Ką būtum daręs kitaip? Ėjome kartu su judėjimu, kažkada išlindome iš pogrindžio, trinktelėjome ir viskas. Atrodė, kad viskas gerai. Bet dabar suprantu, kad negali vien tik kažką „pabimbinti“, reikia gerų, konkrečių dainų. Tai, ką darai turi turėti išliekamąją vertę, negali girtis – va, išleidai penkis diskus, na ir kas iš to? – pats klausia savęs Šaras. Dabar viską stengiuosi vertinti iš pozityvios pusės. Kita vertus, jei nebūčiau padaręs kažko, tai kažkas nebūtų įvykę. Klaidomis to nevadinčiau, greičiau neįkainuojama patirtimi. O pati vertingiausia patirtis? Tai buvo bendravimas su žmonėmis. Buvimas su jais.

Vistik po kelių  ilgų pauzių Šaras pradeda iš naujo: Klaida buvo užgėrimas… Mintis, kad viskas padaryta – tai buvo didžiausia klaida. Tada viduje buvo toks jausmas, kuris peraugo į visišką nusiraminimą, atsiprašant, – „pochuizmą“. Kiek metų reikėjo gerti, kad suprasčiau tai.

Kaip tau pavyko atsisakyti alkoholio? Ne iš karto pavyko. Vieną dalyką žinojau – tai buvo didelis stabdis kūrybai. Kiti žmonės man sakė – „va, tu išgeri ir tikriausiai tau muzika liejasi upeliais“, yra visai kitaip. Gal gali kažką apsvaigęs sukurti, bet kitą rytą tai atrodys kaip didžiausia nesąmonė. Nebent tik girtiems tai ir klausyti. Tokie dalykai… supratau tai ne iš pirmo karto, kad viską reikia spręsti iš esmės, – Šaras padaro pauzę ir tęsia. Iš kitos pusės, ramybės neduodavo mintis – kaip taip galima būti abstinentu, gal kada koks šimtas gramų ir nepakenktų? O dabar pasirodo ir tas šimtas gramų nieko nepakeis. Mečiau ir rūkyti. Jaučiuosi geriau visom prasmėm. Nors sveikata grįžta ne iš karto. Kokius tris mėnesius dar vaikščiojau apdujęs, net groti teko mokytis iš naujo. Ir dar iki šiol mokausi. Tik baigiantis metams supratau, kad galiu kažką padaryti. Reikia naujų dainų, norisi naujo įvaizdžio – negeriantis Šaras. Norisi tokiu būti ir galiu tokiu būti – pavyzdžiu. Neveltui apie alkoholį sakoma – savanoriška beprotybė. Prisiklausiau apie save negirdėtų gandų, neva iškeičiau šeimą į butelį, mušuosi… vieną dieną visa tai perėjo pagaugais. O juk niekas su manimi akis į akį nešnekėjo. Draugai tikėjo tomis nesąmonėmis, kaimynai ėmė apeidinėti ratais.

Šaras galutinai įvertina: „Sekasi neblogai“galbūt šiais laikais tai skamba pernelyg savim pasitikinčiai, tačiau pagalvoju, kad tikrai gerai. Dabar gyvenu muzika. Grįžtu į muziką, pilnąja to žodžio prasme. Prasidėjo kūryba. Užsiėmiau tuo, kuo jau seniai turėjau užsiimti. Tai buvo sąlygota tiek materialinių dalykų, tiek…atsikračiau pagrindinio stabdžio – alkoholio, kuris buvo pavirtęs ne pačiu geriausiu laiko praleidimo būdu, atitraukiančiu nuo esminių dalykų. Tad dabar prieš tuštybę ir bukumą kovosime optimizmu ir ironija. Juk jei seriale kas iš karto pasakytų Don Pedrui, kad Marija yra Chuano dukra, juk viskas iš karto išsispręstų. O dabar gyvename tarsi seriale – mele ir stokodami sąžiningumo, ypač sau. Norisi rėkti apie tai. Gyvenimas eina, reikia žengti su juo koja kojon.

Mes abu atsidūstam. Žvilgteriu į kavos su pienu likučius, gesinu nuorūką, o Šaras sako, –  Išsikroviau. Jau seniai taip. Stoja lengva tyla ir tik dabar pamatau, kad aplinkui miestas pilnas žmonių. Įdienojęs trečiadienis verčia skubėti. Tik nedrįsiu vertinti šio kiek pavargusio nuo gyvenimo žmogaus asmens ir kūrybos, jo indėlio į lietuviško roko istoriją. Žinau tik viena, kai pasidarys liūdna, ir toliau švilpausiu „Medžiai be lapų“ epizodą. Nelygu, kaip sako Šaras, daina tai apie meilę, pinigus ar laisvę. O ar teks mokytis naujas „Poliarizuotų Stiklų“ dainas, parodys laikas ir visa Šaro kompanija.

fb-share-icon

7 komentarai apie “Interviu: ŠARŪNAS MAČIULIS apie sugrįžimą, muziką ir demoną – alkoholį.

  1. Ačiū už intervą – patiko forma, tokia lengvai srūvanti.
    O kaip ten bebūtų prie krūvos žadamų Šaro pastangų, man smagu, kad jis ėmėsi „sugrįžimo“. Dabar net gailiuosi, kad kažkam padovanojau nupirktą PS cd, o sau nepasilikau, bet tikiuosi dar rast ;)

  2. Labai geras interviu. Jaučiu, kaip srūva Šaro kalba :)

  3. Labai fainas interviu. Gal kas matė, kaip jiems „Tamsta Music“ sekėsi? Nes po visų tų straipsnių apie geriantį Šarą, aš irgi pagalvojau – ką jis scenoje veiks… Labai džiaugiuosi, kad žmogus išlipo ir „keičia stiklus“ :)

  4. o sekesi jiems puikiai! buvo labai siltai sutikti, kelis kurinius kartojo ir labai nenoriai buvo nuo scenos paleisti:)

  5. Welkome bek:

    Šį mėnesį sukanka lygiai dvidešimt metų, kai rokenrolo grupė „Poliarizuoti Stiklai“ išleido savo pirmąjį albumą, tuomet dar vinilo plokštelės pavidalu. Greta griežtai hard rock kompozicijų komfortiškai jautėsi žaismingos, nenusakomo stiliaus dainelės, kurios kūrė visą bendrą grupės įvaizdį. Štai tokia nenustygstanti ir nepripažįstanti jokių tabu grupė dar 1986 metais įsiveržė į Lietuvos muzikinį elitą ir gerą dešimtmetį siautėjo didžiausiose koncertinėse aikštelėse bei jų užkulisiuose.

    Taip jau nutiko, kad kaip ir daugelio kitų kolektyvų, “Poliarizuotų Stiklų” laukė ilgas ir vingiuotas kelias, kupinas pakilimų ir nuopuolių, populiarumo ir užmaršties. Visa tai reikėjo išgyventi, ištverti, atlaikyti ir surasti savyje jėgų atsikelti, pakilti ir žengti pirmyn, nepaisant visų sunkmečio teikiamų išgyvenimų. Vieną dieną grupę paliko ir pagrindinis vokalistas Šarūnas Mačiulis, be kurio „Poliarizuoti Stiklai“ virto grupe „OK“. Atrodė, viskas taip ir pasibaigs, tačiau visi laukė „stiklų“ sugrįžimo…

    Ir štai jau metai grupė žingsnis po žingsnio nuosekliai vykdo atgimimo akciją ir siekia susigrąžinti savo pozicijas lietuviškajame pramogų versle. Tą grupė jau įrodė puikiais pasirodymais „Tamstos muzikos“ festivalyje Varėnoje, Dainų šventės ir Lietuvos vardo tūkstantmečio renginiuose Vilniuje, soliniais koncertais Varėnoje, Alytuje. Atėjus pavasariui, pagaliau sulaukėme ir naujausių rokerių dainų rinkinio – albumo „Stasė“. „Albumą pradėjome kurti prieš metus, kai tik vėl nusprendėme susieiti, kai prie grupės vėl prisijungė Šarūnas, ir nors mūsų muzika mažai pasikeitus – tie patys instrumentai, tie patys žmonės, tačiau esame dvasiškai užaugę, įgiję patirties, todėl ir patobulėję techniškai“ – apie pokyčius kalba kolektyvo senbuvis gitaristas Arvydas Skernevičius. Jis taip pat tikisi, jog prie senų grupės fanų prisidės ir gausus jaunimo būrys, kurio jau šiandien nemažai trypia pagal naujas „Poliarizuotų Stiklų“ dainas.

    Jau šį šeštadienį, kovo 20d. Vilniaus gyvosios muzikos klube „Tamsta“ visi susirinkusieji galės išgirsti, dainuoti ir šokti pagal naujausio grupės albumo „Stasė“ dainas. Vakaras susidės iš dviejų dalių: pirmoji bus skirta naujiesiems kūriniams, o antroji – patikrintiems šlageriams, taigi, girdėsite ir senuosius, ir naujuosius „Poliarizuotus Stiklus“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.