Pasaulio ritmas – nebesuvaldomas. Viskas prasidėjo nuo to, kad ėmėme skaityti tik straipsnių antraštes. Dabar įvykių ir renginių gausoje žinome tik – pavadinimus (kas?). Kur, kaip ir kodėl – nelabai svarbu. Nebent pavadinimą pamini daugiau kaip tūkstantis draugų. Tarptautinio kino festivalio „Berlinale“ pavadinimas – laviruoja. Kino profesionalams aiškinti, kas tai – nereikia. Tačiau yra auganti kino kūrėjų karta, sėdinti mokyklos suoluose, arba kinomanai, lietuviškame kino tematikos žurnale praleidžiantys straipsnius apie festivalius, nes „juk apie festivalio filmus rašys“… Šį kartą, pirmuoju kartu su „Berlinale“, savo įspūdžiais sutiko pasidalinti naujo Manto Kvedaravičiaus filmo „Mariupolis“ režisieriaus asistentė – Severija Paukštytė. Scena ir užkulisiai – ko tikėtis, ką išvysite, o svarbiausia – kur, kaip ir kodėl?

foto: Olivia Walsh

– Sveiki, Severija. Pirmiausia norisi pakalbėti apie „Mariupolį“, prie kurio dirbote. Tai buvo pasaulinė filmo premjera, tiesa?

„Berlinalėje“ tikrai įvyko pasaulinė Manto Kvedaravičiaus „Mariupolio“ premjera. Buvo smagu pamatyti vėl kartu susibūrusią didžiąją dalį tarptautinės filmavimo grupės. Atvyko filmo herojai, operatoriai, prodiuseriai.

– Ar premjeros metu „Mariupolį“ pirmą kartą matė ir filmo herojai? Kaip atrodė pati premjera?

Taip, filmo herojai kino juostą matė pirmą kartą. Po seanso filmo režisierius, Mantas Kvedaravičius, pristatė kūrybinę grupę, dalyvavusią premjeroje. Trumpai pakomentavus filmą, žiūrovai liko aptarimui su režisieriumi, pagrindiniais filmo personažais ir prodiuseriais. Žiūrovai uždavinėjo klausimus. Auditorijai buvo įdomu išgirsti karo reporterės ir filmo herojės Albina Havrikova – Lvutina komentarus apie Mariupolio situaciją.

– Ar lankėtės kitose pasaulinėse premjerose?

Taip. Beveik visi pilnametražių filmų seansai, kuriose lankiausi, buvo pasaulinės premjeros. Tiesa, pirmą kartą išgyvenau, ką reiškia raudonasis kilimas, – juokiasi prisimindama. – Nemaniau, kad tai pamatysiu savo akimis. Viskas vyko „Berlinalės“ rūmuose. Įsivaizduokite: raudonas kilimas, filmo „Midnight Special“ premjera, kuriame vaidino Kirsten Dunst, Michael Shannon bei kiti pasaulinio garso aktoriai. Jie eina raudonu kilimu. Paparaciai fotografuoja kiekvieną jų krustelėjimą iki kino teatro užuovėjos. Dėl salių, tiesa, likau priblokšta. „Midnight Special“ premjera vyko milžiniškoje auditorijoje. Sėdėjau paskutinėje aukščiausio balkono eilėje ir vis tiek viską mačiau be menkiausių trikdžių. Tarp kita ko, ir pats filmas neblogas, – juokiasi. 

– „Berlinalės“ festivalyje yra aibė kategorijų, kuriose filmai varžosi atsižvelgiant į žanrą, trukmę, formatą ir kitus aspektus. Kokioje kategorijoje pristatytas „Mariupolis“?

„Mariupolis“ buvo dokumentinių filmų programoje, kuri vadinasi „Panorama“.

– Kokiose programose lankėtės kaip svečias?

Daug laiko praleidau trumpametražių filmų programoje. Ji man patiko bene labiausiai. Patys filmai yra skirtingi, neorientuoti į vieną žanrą. Trumpukų programoje yra ir animacija, ir vaidybinių dramų, ir dokumentikos. Negali nutuokti, kada būsi nustebintas. Labai patiko Joanna Rytel filmas „Moms On Fire“. Tai stop-motion (aut.past. – kadrinės animacijos) juosta, kurioje viskas padaryta iš plastilino. Filmo siužetas apie dvi nėščias moteris, kurios užvaldytos kūniškų geidulių. Problemos sprendimas šokiruojantis. Bet nors tema rimta ir stipri, pavaizduota per animaciją lengviau adaptuojasi mintyse.

– Ką pirmiausia pastebėjote atvykusi į festivalį?

Pirmiausia į akis krito, didžiulė žmonių minia, susirinkusi būtent dėl kino. Bet vos atsitokėjus nuo šio įspūdžio, dar labiau pritrenkia suvokimas, kad „Berlinalė“ nėra tik renginio dalyvių ir svečių įvykis. Neapleidžia jausmas, kad  renginyje dalyvauja visas Berlynas.

– „Berlinale“ buvo tai,  ko tikėjotės?

Važiuojant į Berlyną nenutuokiau, ko tikėtis. Žinojau, kad festivalyje rodys daug filmų ir tai buvo maždaug viskas, ko tikėjausi. Šokiravo daugelis dalykų. Berods, pirmąją dieną, ėjau gatve pro viešbutį, kurio teritorija apstatyta metalinėmis tvorelėmis. Stabtelėjau iškart nesupratusi, kas vyksta. Priešais pastato fasadą išsirikiavusi milžiniška minia – žmonės su plakatais, fotografai. Kitoje barikadų pusėje – apsauga. Pasimečiau, kas vyksta. Vien smalsumo vedina patirti naujų įspūdžių atsistojau prie tvoros tarp žmonių. Stovėjau gal pusvalandį nežinodama ko laukiu, kai žmonės pradėjo rėkti. Pasipylė fotografų blykstės. Iš viešbučio išėjo kažkokia garsenybė, – juokiasi Severija. – O kalbant rimtai, be filmų žiūrėjimo „Berlinalėje“ vyksta kino produkcijos mugė. O po filmų seansų vyksta diskusijos, spaudos konferencijos. Net trumpametražių filmų programoje seansai suskirsti dalimis, kuriose rodomi nuo penkių iki šešių filmų. Tačiau po kiekvieno trumpuko vyksta Q&A (aut.past. klausimų-atsakymų sesija), kūrybinė grupė pristato filmus ir gal apie 15 minučių vyksta jų aptarimas.

– Festivalio auditorija. Į kokį pasimatymą žmogus turėtų ruoštis vykdamas į „Berlinale“? Tai snobiška ar vartotojiška publika?

Auditorija nėra vientisa. Ji – mišri. Abi pusės reiškiasi aktyviai.

– Teko girdėti, kad kasmet siūloma „Berlinalės“ programa kintanti. Kartais populiaresni žinomų pavardžių koliažai, kartais pirmą kartą girdimi ir nelengvai įsimenami vardai. Jūsų nuomone, šiais metais, filmai buvo labiau komerciniai ar autoriniai?

Būtent šiais metais ir spręsdama iš filmų, kuriuos žiūrėti rinkausi intuityviai, atrodo, kad tai daugiau autoriniai filmai. Nors patys dalyviai programose dalyvavo ne pirmą kartą, neaprėpiama gausybė pavardžių tikrai nežinomos plačiajai auditorijai. Dėl pačių filmų norėčiau atkreipti dėmesį, kad bent šiais metais, tai nebuvo tik naujų filmų seansai. Galėjai išvysti Martin Scorsese „Gangs of New York“. O Tilda Swinton iš naujo pristatė 1976 m. filmą su David Bowie „The Man Who Fell To Earth“, jo atminimui pagerbti. Salės buvo sausakimšos. 

-Atsižvelgiant į galutinį bendrą vaizdą, jums atrodo, „Berlinalės“ filmuose svarbiau meninė išraiška ar filmų temos?

Manyčiau filmų temos. Meninė išraiška daugeliu atveju taip pat turi reikšmę. Jos įvairovė „Berlinalės“ ekranuose milžiniška. Tačiau tikrai nemažai filmų sukurti nesinaudojant profesionalia įranga. O net jei ir naudojantis paviršiuje išlaikoma turinio esmė. Ji neužglaistoma gražiais vaizdais.

– Kokį klausimą jums iškėlė „Berlinalė“ po visų filmų peržiūrų? Kino kaip meno prasme. Festivalis jus pradžiugino ar nuliūdino savo pasiūla?

Pasiūla labiau nei pradžiugino. Užaugo mano pačios kokybės reikalavimų filmams kartelė. Visi rodyti filmai atrinkti kvalifikuotos komisijos. Žiuri nariai filmu tiki nemažiau nei jo kūrėjai. Jauti, kad filmas buvo kruopščiai išnagrinėtas ir objektyviai įvertintas prieš parodant juostą viešumoje. Visumoje man kilo ne klausimas, o suvokimas, kad viltis –  yra. Talentingi žmonės, režisieriai, yra tikrai pastebimi, suprantami ir įvertinami. Parodomi didžiuosiuose ekranuose. Jeigu idėja gera, nebūtina turėti brangiausios kino įrangos ar žymiausių aktorių. „Berlinalė“ yra ta vieta, kuri tikrai įvertins filmo poodinį sluoksnį.   

– Ar yra dalykų, profesine prasme, įvykusių festivalio metu, kuriems būtumėte norėjusi pasiruošti prieš renginį? Ar dabar galėtumėte perduoti gerąją patirtį kolegoms prieš pirmąjį kartą su „Berlinale“?

Ne iš savo, bet kitų žmonių patirties, galiu perspėti ir nuraminti – vykstant į „Berlinale“ persistengti nereikia. Priimkite viską lengvai. Tai profesionalus renginys, kuris nereikalauja vardinių rūbų, ar blizgančių suknelių, kad šviestumėte iš pirmos ložės. Ne. Būkite profesionalūs. Vilkėkite oficialią tvarkinga aprangą ir mėgaukitės laiku, kurį ten praleidžiate.

– Tai, ką spėjome aptarti, apibūdinčiau kaip „Berlinalės“ sceną. Visgi smalsu, kas festivalyje vyksta už uždarų durų? Nekaltybės su „Berlinale“ praradimas – į kokius vakarėlius kviečiami renginio dalyviai?

Vakarėliai „Berlinalėje“ oficialūs. Į juos gali patekti tik su kvietimais. Ten neveikia sistema „su manim draugas, prašau įleiskite mus abu“. Ne. Turi kvietimą, prašau – užeik. Neturi – su tavimi mandagiai atsisveikina. Taip yra todėl, kad vakarėliuose, žmonės yra konkrečios kino srities atstovai, laisvoje atmosferoje užmezgantys naujas pažintis, aptarinėjantys filmus iš savo profesinės pusės. Taip, ten yra alkoholio, vyksta šokiai, žmonės atsipalaiduoja. Tačiau vakarėlyje tęsiasi darbas. Tiesiog laisvesne forma.

– Kas renginyje paliko didžiausią įspūdį?

Kadangi tai buvo pirmas kartas su „Berlinale“, didžiulį įspūdį paliko daugybė dalykų. Vienas iš jų, kurio nespėjau paminėti anksčiau – renginio organizacinės komandos pozityvi nuotaika. Kiekvienas žmogus, su kuriuo teko bendrauti, buvo labai profesionalus ir žinodamas, kad viską atlieką gerai, galėjo jaustis laisvai. Nuo savanorio iki pagrindinių renginio kuratorių. Man jie buvo patys įdomiausi sutikti žmonės.

– Pabaigai, labai paprastai norėtųsi paklausti. Koks filmas paliko didžiausia įspūdį?

Labai patiko Salomé Lamas dokumentinis filmas „Eldorado XXI“. Tai pasakojimas apie Andų kalnuose gyvenančius žmones, kurie kasa auksą, tačiau gyvena tragiškomis sąlygomis. Jų namai – lūšnos. Tai viskas, ką jie turi. Pačios gyvenimo sąlygos – pavojingas. Filmas visumoje nuostabus nuo idėjos iki vizualaus išpildymo. Labai gražiai nufilmuotas. Taip pat norėčiau pabrėžti filmą iš „Shorts“ programos. Šis turbūt apskritai patiko labiausiai. Režisierių Maximilien Van Aertryck, Axel Danielson filmas „Ten meter tower“. Tai dokumentinis filmas, vaizduojantis daugybės savanorių akistatą su vienu ir tuo pačiu klausimu bei fiksuojantis apsisprendimo tarp „Taip“ ir „Ne“ momentą. Išgyvenimai yra nuo juokingiausių iki dramatiškiausių. Tikrai labai puikus filmas, jausmu artimas žiūrovui.

Nuotraukos (išskyrus pažymėtą) S.Paukštytės.