IRVIN D. YALOM „Kai Nyčė verkė“

„Atrasti aušras ir auksines galimybes, pamilti turtingą drąsią sielą – kiekvienam to reikia bent kartą gyvenime“

Ar patyrėte kada nors tokį jausmą, kai atrodo lyg ir viską gyvenime turite, lyg ir sėkmingai klostosi karjera, šeimyninis gyvenimas, esate gerbiamas ir vertinamas savo aplinkoje, turite pakankamai pinigų, kad dėl jų nesuktumėte galvos, bet jums neduoda ramybės mintis, jog gyvenimą, kurį gyvenate, pasirinkote ne jūs pats, o gyvenimas pasirinko jus, kad kažkur kitur yra kitas gyvenimas, kurį galėjote nugyventi, jei nebūtumėt plaukęs pasroviui, jei būtumėt daugiau rizikavę ir labiau įsiklausę į savo vidinius troškimus, o ne į tai, ką primetė to laiko kultūra, mados, šeimyninis ar giminės „komitetas“. Akistatoms su savimi reikia ne tik laiko, bet ir drąsos. Kai išdrįsti pažvelgti tiesai į akis, belieka du keliai: pirmasis – susitaikyti su tuo ką turi ir stengtis pamilti savo pasirinktą likimą, arba sudėtingesnis variantas – užsidėti kuprinę ant pečių ir nesigręžiojant atgal išeiti į niekur, kad sužinotum, kur veda kiti keliai. Tik nepaskubėkit…

Pradėdama apžvelgti šią knygą noriu užbėgti už akių visiems skeptikams, teigiantiems, kad Irvino Yalomo visos knygos yra paviršutiniškas populistinis masalas masėms. „Vagos“ leidykla šiuo metu yra išleidusi bene devynias I.Yalomo knygas, kurios užėjus į knygynus jau net kelia koktumą, nes skaito jas visi, kas netingi, tiksliau atvirkščiai – skaito tie, kurie tingi imtis rimtesnės psichologinės, filosofinės literatūros. Iš tiesų ir Yalomas gali būti priskiriamas prie rimtųjų, gi pats praktikuoja individualiąją ir grupinę psichoterapiją, yra pripažintas JAV Stanfordo universiteto psichiatrijos profesorių, ir turi talentą rašymui. Tad naudodamas savo ilgametę psichoterapijos patirtį, leidžia vieną knygą po kitos. Iš viso tunto jo knygų, išimtimi laikau keletą knygų, kurios labiau primena grožinius kūrinius, nei rimtą psichologinę literatūrą. Pirmoji – „Kai verkė Nyčė“ ir toliau sekusios „Gydymas Šopenhaueriu“, „Spinozos problema“. Minėtos knygos skiriasi nuo likusių tuo, kad jose autorius „gydymui“ pasitelkia ne tik psichoterapiją, bet ir minėtų filosofų esmines idėjas, koncepcijas ir bando atrasti sąlyčio taškus tarp šių dviejų skirtingų sričių, kurios padėtų žmogui pagyti nuo egzistencinių negalavimų.

Pati esu didelė Nyčės filosofijos gerbėja, išstudijavusi didžiumą dalį Nyčės kūrybos ir tebemananti, kad tai visų laikų didžiausias filosofas, rašęs apie „žmogišką, pernelyg žmogišką tiesą“, kurią ne kiekvienas pajėgus priimti, suprasti ir ja vadovautis gyvenime. O kaip tokia filosofija galima gydyti? Tai buvo esminis klausimas ir faktorius, nulėmęs mano pasirinkimą paskaityt šią knygą ir tikrai nesuklydau – Yalomas „parklupdęs ant kelių“ garsųjį psichiatrą Brojerį ir „pravirkdęs Nyčę“ viršijo mano lūkesčius su kaupu.

Knygoje „Kai verkė Nyčė“ susitinka realios, kadaise egzistavusios asmenybės: vienas iš psichiatrijos atradėjų Džozefas Brojeris, dar visai jaunutis studentas Zigmundas Froidas, kuris ilgą laiką buvo Brojerio asistentu, bei tuo metu dar ne itin plačiai žinomas filosofas Frydrichas Nyčė. Tiek biografinėse kronikose, tiek šioje knygoje aprašomos dar dvi moteriškos lyties atstovės, kurios suvaidino didelį vaidmenį minėtų vyrų gyvenimuose, tai – charizmatiškoji Lou Salomė (Nyčės mūza bei Froido gera draugė) ir realiai egzistavusi Brojerio pacientė – Ana O. (vadinta psichoanalizės mūza).

Lou Salomė paprašo Brojerio, kad šis imtųsi gydyti Nyčę nuo minčių apie savižudybę, taikydamas savo eksperimentinį gydymą pokalbiais, bet taip, kad pats filosofas nesuprastų nuo ko iš tiesų yra gydomas. Brojeris – neeilinis gydytojas, jam patinka iššūkiai, o perprasti ir išgydyti Nyčės ypatingąją ligą, kurios iki šiol neįveikė nė vienas gydytojas, atrodė beveik tas pats, kas laimėti šachmatų partiją prieš patį Dievą. Ar du vieni iš protingiausių to laikmečio vyrų, apjungę pajėgas, ras kelią į išsilaisvinimą iš savo dvasinių kančių, įprasmintų per nelaimingai įsimylėtas, bet šiems nepriklausančias moteris?

Romano stiprybės – ne tik netikėta kūrinio fabula, bet ir įdomūs, intelektualūs pokalbiai, kuriuose psichologinė praktika su filosofiniais samprotavimais taip stipriai persipynę, kad net nebesistengi atsekti, kur viena iš jų prasideda, o kita baigiasi. Skaitai ir tiesiog mėgaujiesi rašytojo fantazija, puikiu tekstu. Kaip jau minėjau, man buvo smalsu, kaip „pasiteisins“ gydymas Nyčės filosofija, kuri yra gan kategoriška, iš serijos: „kai draugui reikia poilsio vietos, geriausia jam pasiūlyti kietą gultą“. Nyčė gydydamas Brojerį naudoja ir kitas gana plačiai cituojamas filosofijos idėjas, tokias kaip „ kas nenužudo, tas sustiprina“, „tapk tuo kas esi“, „kiekvienas žmogus turi pasirinkti, kiek tiesos jis gali ištverti“, „mylėti moterį – tai nekęsti gyvenimo!” ir t.t. Knygoje naudojamos citatos iš Nyčės iki 1882-ųjų parašytų veikalų, daugiausia iš „Žmogiška pernelyg žmogiška“, „Pirmalaikiai apmąstymai“, „Ryto žara“ ir „Linksmasis mokslas“. Brojeris šį papildo „kaminų krėtimo“, hipnozės ir kitomis psichoterapijos praktikomis. Knygoje naudojamos ne tik autentiškos citatos, bet ir realūs biografiniai faktai (pvz., Nyčė tikrai kone visą gyvenimą sunkiai sirgo ir tikrai buvo įsimylėjęs rusų kilmės Lou Salome, realūs pasakojimai apie savo šeimą, atsisakymą profesūros, realios laiškų ištraukos ir t.t.).

„Kai verkė Nyčė“ man primena šachmatų partiją, tik čia žaidžiama ne juodais ir baltais, o filosofija ir psichologija. Abu žaidėjai labai stiprūs, todėl neaišku, kuris kurį nugalės, intriga išlaikoma iki pat pabaigos. O jos tikrai verta sulaukti, vien dėl to, kad sužinot – ko galiausia pravirksta didžiausias visų laikų nihilistas Nyčė..

Beje bandžiau žiūrėti ir šios knygos ekranizaciją, tuo pačiu pavadinimu kaip ir knyga „When Nietzsche Wept“ (rež. Pinchas Perry), bet knyga nepalyginamai geresnė nei filmas. Gal esminės mintys, idėjos ir perteiktos, bet kai veiksmas vyksta labiau dvasinėj plotmėj, filmas gaunasi toks truputį statiškas, spektakliškas, kuriame visa esmė ne kažkokioj ypatingoje vaidyboje ar režisūroje, o dialoguose.. Knyga vis tiek išliko labiau išsamesnė ir daugiau davė peno fantazijai..

Keletas dėmesio vertų citatų iš knygos:

Amžinas pasikartojimas reiškia, kad kaskart, rinkdamasis veiksmą, turi norėti pasirinkti jį amžiams. Tas pats tinka ir neatliktam veiksmui, kiekvienai negimusiai minčiai, kiekvienam nepriimtam sprendimui. Ir visas nenugyventas gyvenimas nuolatos kunkuliuos tavyje, nenugyventas per visą amžinybę. Neišgirstas sąžinės balsas tau amžiais šauks.

***

Vien būdamas vyru vyras moteryje atskleidžia moterį.

***

Nenorėk vaikų, kol nebūsi pasirengęs tapti kūrėju ir gimdyti kūrėjų. Klaida gimdyti vaikus iš poreikio, klaida naudotis vaikais norint išsklaidyti savo vienatvę, klaida suteikti gyvenimui tikslą padarant dar vieną savo kopiją.

***

Pareiga,padorumas, ištikimybė, pasiaukojimas, geruma – tai narkotikai, kurie užliūliuoja visam gyvenimui ir tas miegas toks gilus, kad žmogus pabunda – jei apskritai pabunda – tik pačioje gyvenimo pabaigoje. Ir tada supranta, jog niekada iš tikrųjų negyveno.

***

Jei negalime ištverti savo vienatvės, tuomet tik naudojamės kitu kaip skydu nuo vienišumo. Tik tada, kai žmogus gali gyventi kaip erelis – be žiūrovų, jis gali su meile gręžtis į kitą; tik tada jis gali rūpintis, kaip praturtinti kito būtį..

 ***

Raktas į gerą gyvenimą – tai pirmiausia norėti to, kad neišvengiama, o paskui mylėti tai, ko norėjai. Amor fati – mylėk savo likimą.

P.S. Šios knygos apžvalgą dedikuoju savo geram draugui, filosofui Mantui, kuris niekaip negali pripažinti, kad psichologija su filosofija gali turėti nemažai sąlyčio taškų ir gydyti žmones ;)

 

fb-share-icon

20 komentarų apie “IRVIN D. YALOM „Kai Nyčė verkė“

  1. Šis romanas vienas geriausių mano skaitytų. Yalom’as yra talentingas. Jei dar neskaitėte, rekomenduoju „Spinozos problemą” :)

  2. Sita tai tikrai nebloga, ta prasme , idomi, bet visumoj man tokios knygos nepatinka, nes cia neimanoma atskirti fikcijos nuo tikroves.

  3. O man kaip tik tas aspektas labai patinka, kai romanuose naudojamos realiai egzistavusios asmenybės ir remiantis jų biografinėmis detalėmis yra fantazuojama KAIP galėjo įvykti. Esminį faktą žinojau nuo pačių pradžių – Nyčė su Brojeriu niekada nebuvo susitikę.. Todėl labiau gilintis kiek visame tame buvo tikrovės, o kiek fikcijos – nebuvo didelės prasmės. Tiesiog mėgaujiesi puikiu tekstu, fabula ir tiek :) Apie Nyčę kadangi žinojau daug ir iki šio romano, tai tikrai nesunkiai atpažinau realius faktus iliustruojančius jo asmenybę ir jo gyvenimą.

  4. Na nepatikimo aspektas manyje yra del ne tik situaciju isgalvojimo,bet ir del paciu faktu prifantazavimo. Tokiose knygose negali zinoti,kas tikra,kas ne,tad lieka viska priskirti pramanui ir informacines naudos apciuopiamos nelieka.

  5. Aplink falocentrizma besisukancio autoriaus vargana mentaline ideja, kaip save identifikuot, aplink falo skirstomybe;) Jeigu ideja by*** com. egzistuoja, tai jis save tapatina ir su ja;) Netgi iki nuogumo akcentu savyje jis ;D infatiliosios medicinos studentas;D net ir paranojiskas, nes izvelgia tai, ko kiti nesugebejo, o jeigu reiktu kazkam pasiguost, tai pirmas turbut ir butu tas nyche. tenkina?

    1. pilnatis dabar..? ar šiaip nusprendėt savo žvėris (seksualines neurozes) išvesti pasivaikščiot?

  6. seksualines neurozes
    seksualines neurozes, tik projekcija, o tu isivaizduok frigidiskumo instintka, kuriuo cia bandaj dengti savo paranojisa filija, ir ta seksizma, kuris aprasytas Deleuze. ak;[ koks gylus atodusis;) net isryskejo falinio centriskumo raida;D neuroze tu itari tik del liguistos patevio frikcijos i isorine?:) ar tik dengi savo iliuzija?:) paranoja netik tavyje, tu apimta panikos sau;) toks seksizmo-machizmo vaidmuo, ir yra neigiamas, del savyje esancio to paties infantilaus tub.

    1. Nū nier net ka bepridūrtį.. Tyk gylūs atodūsys..
      :)))

  7. Nū nier net ka bepridūrtį.. Tyk gylūs atodūsys..
    :)))
    tai is tiesu, kodel?:) pagryndus pagrindine frenija ir baime mirti;)itariu ne susidvejinusia, o susitrejinusia asmenybe;) ar zigmnundelis butu argumentas?:) is tos pacios serijos, kaip neigimas neigima keite?:) tu prisimink, tai ka bandaj isstumti, ir neneik;) nes pati prasme ir yra amzinybe;) ar heidegelio prisiskaicius rimtaj ziuri i pesimizma ir niurias melancholijos apraiskas savo pavydale?[………., cha cha cha, nevilties akimirka, tu butum niekas. :P
    is serijos anapus gerio ir blogio, irgi raoma, jog frenija keicia ne baime mirti, o baime egzistuot;) kodel nepaklausus ?

  8. Labaj aiskus irodymaj;) Neturiu daugiau mirties instinkto;p savyje.., ;D isivaizduok, kodel tas zveris;) ar tai vadinama neuroze;) tave kankina?:)

  9. bet butent fabula ir irodo ta dinamiskos pasamones shauksma;
    o, jeigu nera tobulu kuno gyklynhyyyyyyyyyyju’, tai netobulas anap’.

  10. Nors organyyyyyyyyyyka ir kunas pasiduoda nebuciaj/…, mirtis egzistuoja]. ir ta fabula teikia prigimtyy; sakykim, jog objektyviai isneigtas, bet koks racionalumas;). o kas gydo muzika, jeigu ne anapus/.?

  11. Paskutinis besisukancio rozinio vienaragio tango=neimanoma misija laike;}.
    Del tikslumo sito atomo, ?. sustabdyti euristini koda nera laiko;). O anatomijos kursas studijuotas, pas Grey!.

  12. Logikos grandine, kurioje besisuka laikas, turejo atsirasto, o kas isnyko?:) Mes netik, jog neskubam gyventi, bet ir tikimes… Meile?:) yra gyvenimas, kuris turi rysi;) Apie situos perkelimus, ir santeras sakoma, jog gyventi, ir myleti ir yra amor fati!:).

  13. Del tikslo determinuoti savo paties likima!.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.