Įspūdžiai iš „Auksinė kaukė Lietuvoje”

suksino3Vienas ar kitas apdovanojimas, autoritetingos komisijos įvertinimas kartais būna pagrindinis „arkliukas“, kurių pagalba organizatoriai ir trupių vadybininkai siekia publikai parduoti tam tikrą meninį produktą. Auksinė kaukės“ įvertinimai tam tikrose nominacijoje lyg ir rimtas pretekstas nepagailėti pinigų ir laiko aplankyti rusų teatro kūrėjų darbus, atvežtus į Lietuvą. Spaudos konferencijos metu „Auksinės kaukės“ organizatoriai  prisipažino, kad ir jie džiaugiasi pagaliau užsimezgusiu ryšiu su Lietuva, kurios teatro publika, turėdama galimybę iš gana arti stebėti kelių garsiausių pasaulyje teatro režisierių kūrybinį kelią, matyt, yra ne tik  išprususi, bet ir išlepusi.
Organizatoriai prasitarė, kad pradinė festivalio programa buvo numatyta kur kas platesnė, bet ekonominio sunkmečio metu teko kai ką apkarpyti ir atvežti į Lietuvą tik mažą dalį Auksinės kaukės nominuotų spektaklių. Tad trumpai apie kiekvieną iš jų..

Alvio Hermanio režisuotos „Šukšino istorijos“ buvo pirmasis ir deja (bent jau man)  paskutinis spektaklis, kurį visgi vertėjo aplankyti šioje „auksinėje trilogijoje“. Svarstėm, kokie faktoriai galėjo nulemti tokį didelį publikos susidomėjimą šiuo spektakliu, nes, skirtingai nei likusieji, šis nebuvo pelnęs jokio apdovanojimo (buvo tik nominuotas) ir nutarėm, kad visas šis anšlagas dėl garsaus rusų aktoriaus J. Mironovo, kuris atliko vieną iš pagrindinių vaidmenų „parankėje“ su kita „žvaigžde“ Čulpan Chamatova. Likusi „Nacijų“ teatro aktorių grupė, rodos, buvo tik palaikanti komanda. Pats J. Mironovas nuo spaudos atstovų neslėpė, kad Chamatova jam scenoje puikiai tinka: tokio malonumo dirbti kartu, tokio partnerių vienas kito puikaus pajautimo su niekuo kitu jam neteko patirti.
Jau tą patį vakarą visi tuo galėjo įsitikinti, stebėdami juos scenoje. Tokios fantastiškos vaidybos seniai teatro scenoje neteko regėti. Aštuoni aktoriai vakaro metu suvaidino kone po 10 skirtingų vaidmenų. Didžiausias krūvis teko Mironovui ir Chamatovai. Suvaidinę epizodus po 15 – 20 min. jie po pusės minutės pertraukėlės (skirtos persikūnijimui naujam vaidmeniui, o ne poilsiui),  į sceną nešė kas kartą naujus personažus, naujas, vieną už kitą įdomesnes, komiškesnes, graudesnes istorijas.

Režisierius Alvis Hermanis su trupe Altajaus kaimo gilumoje atrado dramaturginį lobyną ir per savo, miestiečių pasaulio matymo prizmę, perkėlė šią patirtį į sceną.  Kiekviena istorija be galo paprasta ir rodos kažkur girdėta, nes paprasčiausia jų tokių, panašių pilna kiekviename kaime: Rusijos, Latvijos ar Lietuvos…  Nesvarbu, ar tai būtų istorija apie traktoristą, kuris nusprendė pradžiuginti savo pačią, nupirkdamas šiai ištaigingus batus už pusę atlyginimo, ar istorija apie sūnų palaidūną, sėdintį kelis metus kalėjime ir likus vos keliems mėnesiams iki laisvės, nusprendusio pabėgti – iš nenugalimo ilgesio savo gimtajam sodžiui, šeimai (vėliau jis prisipažins, kad jam pakako to vieno vakaro kartu su jais pabūti, kad toliau vėl galėtų metų metus trūnyti vienutėje). Labiausia kvatojom iš istorijos apie kaimo „išminčių“, kuris testuodavo į kaimą atvykusius svečius iš miesto: užduodavo begalę suktų klausimų kosmoso ar filosofijos tematikomis,- taip visus „kandidatus” suriesadamas į ragą, kad tik šie nepasijustų prieš Šukšino gyventojus pranašesni. Visi tie vaizduojami žmonės savotiški kaimo keistuoliai, idealistai, spindintys paprasta žmogiška šviesa.

38468

Pats spektaklis vertingas ne kokia stebuklinga režisūra, o pačia idėja, kuriai išpildyti buvo pasirinkta tinkama forma ir talentingi aktoriai. Visas veiksmas vyksta kone ant poros suolelių, stovinčių scenos viduryje.  Dekoracijas atstojo tikrųjų Šukšino kaimo gyventojų fotografijos, kurios kiekvieno epizodo metu buvo keičiamos scenos užnuguryje.
Po spektaklio publika dar ilgai aktorių nepaleido džiaugsmingais bisais ir bravo šūksniais, kurių jie tikrai buvo verti!

Antrą dieną lankėme spektaklį „Benykstanti giminė“. „Teatro meno studija” pasivadinęs teatras – vienas jauniausių ir sėkmingiausių Maskvoje. Jo pagrindu tapo Sergejaus Ženovačiaus dirbtuvių Rusijos teatro meno akademijoje (GITIS) kursas, 2005-aisiais baigęs mokslus. Per spaudos konferenciją, “Auksinės kaukės” organizatoriai akcentavo, jog tai vienintelis Rusijos teatras, kurį remia ne valstybė, o privatus asmuo, susižavėjęs trupės darbais ir padėjęs atrestauruoti teatro patalapas, įsigyti įrangą, dekoracijas ir pan. Šis faktas sulaukė didelio žurnalistų bei teatralų susidomėjimo bei prašymo atskleisti to gerojo dėdulės, mecenato, pavardę. Tačiau mecenatas liko paslaptyje, o mes, vedami didelio smalsumo, keliavom į menų spaustuvę, kurioje vyko vienas iš to “užburiančio” teatro pastatymų.
Jei atvirai, spektaklis “Benykstanti giminė”, sukurtas pagal N. Leskovo pjesę “Kunigaikščių Protozanovų šeimos kronika”, man pasirodė tikru kantrybės išbandymu ne tik todėl, kad truko kone 4 val., ir ne tik todėl, kad salėje žiauriai trūko oro, bet, pirmiausia, todėl, kad mes teatre atpratom nuo tokio lėto, žodis žodin atpilto pjesės teksto, šeimos kronikų detalaus išdėstymo: tai toli gražu prasilenkia su šiandieniniu menininkų kūrinių tempu ir tematikomis.

beisnykstanti-gimine

Gerbiu šią jaunų žmonių trupę, režisierių, kurie nesirinko lengviausią kelią, statant kokią n-tąją „shoping&fucking” stiliaus pjesę.  Gerbiu, jog nepasirinko kokio tai paviršutiniško flirto, koketavimo su žiūrovu, siekiant užkariauti jų simpatijas; kad įdėjo daug darbo, bet..  man visa tai pasirodė nenatūralu. Ta niūri spektaklio stilistika ir ilga kaip šimtmečiai pjesė liudijo apie jaunus žmones,  kurie savo jaunatvišką energiją nusprendė užmaskuoti ir pasišvęsti asketiškam, kankinančiam, vienuolyniškam meno statymo procesui. Tik blogiausia šiame spektaklyje yra ne tai, kad jie tam pasišventė. Tegul „švenčiasi“ . Blogiausia yra tai, kad žiūrovui iš tos jų kankynės „tolko“ mažai. Skelbiamos pjesėje tiesos – senos kaip karas, ir, nors niekam nepaslaptis, kad esminės  pasaulio vertybės yra amžinos, joms suskambėti šiame spektaklyje pritrūksta dramaturginės jėgos, jos nepadaromos aktualios šiandienai. Jei pagrindinės aktorės Marijos Šašlovos vaidyba neatsilieka nuo kur kas didesnės patirties turinčių aktorių, to tikrai negalime sakyti apie kitus aktorius. Pjesės kulminacioje, kai pagrindinė herojė susitinka su mokytoju Čiervievu,  turėtų vykti kone apogėjinė spektaklio scena, o išvystame aktorių, kuris savo aukštas materijas veblena tokia prasta vaidyba ir neartikuliuota kalba, kad baisu. Ir, kai svarbiausia spektaklio scena yra taip sumenkinama, tada jau galutinai atrodo, kad visas šitas jų vargas eina šuniui ant uodegos. Apskritai, tai buvo labiau panašu į pjesės skaitymą, nei į spektaklį. Kaip rašė viena teatro kritikė “radijo teatras”, bet ne daugiau.
Nesu dilplomuota teatro kritikė, bet ir nesu lengvo, paviršutiniško teatro mėgėja, tačiau šis darbas, mano nuomone, tikrai  stipriai pasiklydęs kažkur laike…

Trečiasis “Auksinės kaukės” atvežtas  spektaklis  – “Audra” (rež.  Lev Erenburg).  Vos pradėjus stebėti jį iš karto pajunti, kad jis turi būti rodomas ne šioje erdvėje, ne tokioje didelėje salėje, kur kiekvienas veiksmas, garsas kažkur paskęsta. Tai akivaizdžiai mažaformis spektaklis, į kurį galima įsijausti tik kelis kartus mažesnėje salėje. Kad pamatytum, kas vyksta ant scenos grindų, turi kartu su visais ištemti kaklą, kad išgirstum šnabždamus žodžius nepakanka įtempti klausą, tad po kelių tokių nepavykusių momentų toliau nesistengti. Lyg pats spektaklis žiūrimas, lyg įdomių scenų pažeriama, bet negali įsijausti į visa tai, nes iš ten, kur sėdi (o sėdi arčiau, nei per vidurį), vyksmas scenoje panašus į mėgėjų teatrą: jeigu ir  buvo neblogos vaidybos ar režisūros elementų, tai aš jų tikrai nepagavau. Tad neapsikentę po pirmojo veiksmo paliekame spektaklį. Tiesa, nemaža dalis salę paliko nesulaukę, net pirmos dalies pabaigos.  Gal ir ne spektaklis šį kartą buvo kaltas, o aplinka kalta…

fb-share-icon

12 komentarų apie “Įspūdžiai iš „Auksinė kaukė Lietuvoje”

  1. Alvis Helmanis – puikiai žinomas tarp teatralų. Galėjo ir jis pritraukti žinovų. Žinoma, jūsų versija teisingesnė…

    http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3173&kas=straipsnis&st_id=12067

    Keistokos pasirodė kabutės prie žvaigždės-Chulpan. Jeigu taip norėta pabrėžt, kad ji nėra dangaus kūnas – tada taip. Bet jei vertinant aktorių kotiraciją, tai ji – žvaigždė be kabučių…

  2. Aktorė nuotraukoj, vaidinanti traktoristo dukrą – ne ta..

  3. to pravda,
    manau kad Alvis Hermanis pritrauke teatrologus ar tiesiog stipriai menu besidominčias personas, o ne antšlagines mases ;) Daug iš tikro publikos jautėsi tokios šviežios ir rusakalbės, kurių daugelis Mironovą atpazysta kur kas labiau negu Hermanį.

    Del Chulpan kabutes dejau tikrai tik del to, kad ji ne dangaus kunas ;)

  4. to vicko,
    man jos ten visos kitos aktores tokios vienodos, kad tikrai nežinau kaip yra iš tikro. Atpažystu tik Chulpan :)

  5. Tada kabučių tikrai nereikėjo. Ji – ryški žvaigždė.

  6. Gerai, matau, kad be citatos apie žodžio ŽVAIGŽDĖ reikšmes iš Lietuvių kalbos žodyno neišsisuksim:

    7. scom. Mrj prk. įžymybė, garsenybė: Siuvėja, zakristijonas, vargonininkas – parapijos žvaĩgždės buvo Sk. Kaip pati ryškiausia repertuarinės dramaturgijos žvaigždė anuo laikotarpiu suspindėjo Petras Vaičiūnas sp. Kino žvaigždė sp. Arklys grakščiai, kaip baleto žvaigždė, statė savo dailias kojas, žvilgėjo akimis rš.”

  7. Gerai Rymeiki, perduosiu g-tasko redaktoriui, kad kita karta atidžiau redaguotų ;)

  8. aš sutikčiau, kad buvo ilgas ILGAS o ne didelis šūdas.

  9. offca, o tu cia apie ka? ar nesumaisei temu kartais? :))

Komentuoti: paulius.rymeikis Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.