„Patriotų“ triumfas arba įspūdžiai iš Auksinių scenos kryžių apdovanojimų ceremonijos.


Teatro dienos proga jau tapo tradicija kasmet Auksiniais scenos kryžiais apdovanoti komisijos atrinktus geriausius paskutinio sezono teatralus ir jų darbus. Šiais metais apdovanojimų iškilmės vyko Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, renginį režisavo Vytenis Pauliukaitis. Renginį vedė, neįprasta matyti scenoje pora – TV laidų vedėjas Rolandas Vilkončius ir aktorė Rimantė Valiukaitė. Jei televizijos vandenyse Rolandas jaučiasi užtiktrintai, tai šį kartą teatro scenoje šalia jam kompaniją palaikiusi aktorė jautėsi kur kas drąsiau ir užtikrinčiau. Vesdama renginį, R.Valiukaitė savo humoristiniu stiliumi ir lengvai ironiškomis replikomis gelbėjo ceremoniją nuo nuobodokos oficialios formos. Na, bet gana apie R.Valiukaitės ir V.Pauliukaičio kartu surengtus šou…

Užtikrintai šiais metais visus laurus „nunešė” Jono Vaitkaus spektaklis „Patriotai“ (pagal Petro Vaičiūno pjesę), kurio kūrybinės komandos nariai šiemet apdovanojimuose pelnė net penkis Auksinius scenos kryžius.

J. Vaitkus, kaip geriausias praeitų metų režisierius, buvo iškviestas apdovanoti šių metų tos pačios nominacijos nugalėtoją ir rodos nei pats, nei kiti labai nenustebo, kai atplėšęs voką, ten ir vėl rado savo pavardę. Režisierius šį kartą niekam nedėkojo, tik apgailestavo, kad šiais laikais teatruose nebeliko režisierių ir juos greit reiks įrašyti į raudonąją knygą. Iškilo natūralus klausimas – ar tik ne dėl tos pačios priežasties antri metai nėra kam daugiau teikti šios nominacijos, kaip tik J.Vaitkaus darbams ir pačiam režisieriui? Ar tikrai „Patriotai“ yra metų šedevras, geriausia kuo galima pasididžiuoti „teatro šalimi” vadinamoje Lietuvoje? O gal visgi reiktų apsvarstyti ir tokį atvejį, kad jei kažkuriais metais nėra stiprių režisūrinių darbų, tai gal iš vis šios nominacijos apdovanojimo niekam neteikti negu eiti į kompromisą renkant „geriausius iš blogiausių”? Nesakau, kad „Patriotai“ yra niekam vykęs spektaklis, bet tai tiesiog vidutinio lygio darbas ir jau tikrai ne režisūroje jo stiprybė, bet aktorių vaidyboje ir visuose likusiuose komponentuose už kuriuos šis spektakis ir buvo apdovanotas.

Antri metai iš eilės geriausio dramos aktoriaus apdovanojimą gavo Rolandas Kazlas. Šiemet – už Napoleono Šereikos vaidmenį Petro Vaičiūno komedijoje „Patriotai“ ir Andželo vaidmenį Williamo Shakespeare‘o komedijoje „Jei taip, tai šitaip“ (režisierius Paul Eugene Budraitis).

Atsitiktinumas ar ne, bet panašu jog fortūna nuo aktorių, nusprendusių sugrįžti iš televizijos atgal į teatrą ne tik, kad nenusisuko, bet net gi atvirkščiai – šiuos gausiai apdovanojo, tarsi patvirtindama šių pasirinkimo teisingumą. Už Liubos Šereikienės vaidmenį spektaklyje „Patriotai“ ir už Konšos vaidmenį Dea Loher dramoje „Ruzvelto aikštė“ (Kauno valstybinis dramos teatras, režisierius Gintaras Varnas), auksinį scenos kryžių pelnė ir kita mums labiau iš televizijos pažįstama aktorė – Asta Baukutė. Ši scenoje susijaudinusi dėkojo režisieriams, kurie ja tikėjo, kurie jai padėjo nusimesti „televizininkės“ šleifą ir leido atsiskleisti teatre. Kad ir kaip iki šiol buvau nusivylusi Astos Baukutės primityvia, vulgaria vaidyba TV projektuose, turiu pripažinti, kad teatre šį sezoną ji sužydėjo tiesiogine ta žodžio prasme ir tikrai buvo verta šio apdovanojimo.

Už tų pačių spektaklių (Petro Vaičiūno komedijai „Patriotai“ ir Dea Loher dramai „Ruzvelto aikštė“ ) scenografiją apdvanojimą pelnė Gintaras Makarevičius. O nugalėtoju Nacionalinės dramaturgijos pastatyme ir vėl tapo šiame rašinyje jau kelintą kartą minimi Petro Vaičiūno „Patriotai“.

Klaipėdos teatro atstovai nestokodami optimizmo džiaugėsi tuo, kad net ir neturint pastogės galima gyvuoti ir ne tik – dar ir sugebėti tokiom sudėtingom sąlygom dirbant, pelnyti apdovanojimus! Klaipėdos dramos aktorė Valentina Leonavičiūtė už Močiutės Frachlon vaidmenį Marinos Carr dramoje „Mėja“ (Klaipėdos dramos teatras, režisierius Gytis Padegimas) pelnė apdovanojimą kaip geriausia antraplanio vaidmens atlikėja . Pernai to paties Klaipėdos dramos teatro aktorė Nelė Savičenko pelnė apdovanojimą geriausios dramos aktorės nominacijoje.

Už spektaklių muziką šį kartą apdovanojimą pelnė Giedrius Puskunigis – už muziką Williamo Shakespeare‘o dramai „Audra“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, režisierius Etienne Glaser) ir Erico Emmanuelio Schmitto dramai „Dviejų pasaulių viešbutis“ (Lietuvos rusų dramos teatras, režisierius Sigitas Račkys).

Už choreografiją Christopho Willibaldo Glucko operai „Orfėjas ir Euridikė“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, režisierius Jonas Jurašas) ir Cole Porterio miuziklui „Bučiuok mane, Keit“ (Kauno valstybinis muzikinis teatras, režisierius Aidas Giniotis) apdovanojimą pelnė choreografė – Vesta Grabštaitė.

Aidas Giniotis parodė kilnų gestą atsisakydamas apdovanojimo geriausio darbo operetės srityje už Cole Porterio miuziklo „Bučiuok mane, Keit“ režisūrą (Kauno muzikinis teatras), teigdamas, kad jo nuomone, šio kryžiaus yra labiau nusipelnę aktoriai nei jis. Režisierius, jausdamas didžiulę pagarbą šiuo metu ne pačius geriausius laikus išgyvenančiam Šiaulių dramos aktoriui Pranui Piaulokui, (kuris pernai buvo tarp nominantų, bet nelaimėjo) perleido savo apdovanojimą jam. Salė atsistojusi plojimais palaikė ir pagerbė Aido Giniočio sprendimą.

Ceremonijos pradžią ir pabaigą vainikavo kultūros ministro J. Jučo pasveikinimo kalba, kurios pabaigoje šis apdovanojo teatrologę , profesorę Irena Aleksaitę už indėlį į Lietuvos teatro meno kultūrą.

Ką gi, sveikiname ir mes visus nominuotusius bei apdovanotuosius ir tikimės, kad ateinantį sezoną sulauksime brandesnių bei įdomesnių darbų, pateisinančių teatro šalies statusą!

Visą apdovanotųjų sąrašą rasite čia

fb-share-icon

6 komentarai apie “„Patriotų“ triumfas arba įspūdžiai iš Auksinių scenos kryžių apdovanojimų ceremonijos.

  1. Autorius kiek mažaraštis? Jau nekalbu apie kablelius, dėliojamus kur pakliūva – bet bent jau „pažįstamas” reiktų rašyti su nosine.
    Kultūros ekspertai, neišmanantys gramatikos. Žavu.

  2. Mažaraštis Jonai, mažaraštis. o gal žinoti kokį vieną kitą geriau rašantį? ir dar nemokamai? Pas mus konkurencijos didelės nėra, priimsim be konkurso ;)

    P.S. dėkui už pastabas! Mokomės, mokomės, mokomės ir dar kartą mokomės…

  3. Ypač laukiami nemokamai dirbantys redaktoriai :) O šiaip.. Kableliai, brūkšniai dažnu atveju yra kūrybinės išraiškos forma ir, jeigu tai nėra lietuvių kalbos vadovėlis, jų dėjimas yra nepalyginamai laisvesnis. O ir šiaip.. Koks ryšys tarp gaudymosi mene ir gramatikos?

  4. Pauliau pritariu tau, pastebėjau, kad blogeriams dažnai prikaišiojama dėl kablelių, brūkšnių ir t.t.lyg tai būtų Nacionalinio konkurso diktantas.

  5. Na, iš tiesų, aš manau, kad reikia stengtis rašyti lietuviškai, taisyklingai, bet.. Kai prieinama iki to, kad kableliai susiję su teksto autoriaus kompetencija turinio atžvilgiu, tai.. Komiška ir tiek.

  6. parašykite ką nors apie garsųjį Einikio kablį!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.