Įspūdžiai iš Eimunto Nekrošiaus premjeros „DIEVIŠKOJI KOMEDIJA”

Dar studijuodama lankiausi visų spektaklių premjerose, išskyrus E. Nekrošiaus: taip stipriai jį gerbiau, kad kelerius metus neleidau sau prabangos įžengti į jo teatro šventovę, siekiau tinkamai save parengti, troškau pakankamai subręsti tai stebuklingajai meistro teatro kalbai, pripildytai simbolių ir metaforų. Kai pagaliau išdrįsau tai padaryti, šiurpuliai bėgo nugara ir ašaros tekėjo kone visą spektaklį – „Faustas“ man buvo magiškai hipnotizuojantis, jog nepajutau nei ilgos spektaklio trukmės, nei nepatogių (dar senųjų) teatro kėdžių, nei kaip ir kokiu būdu apskritai tą vakarą grįžau namo. Ne, tai nebuvo mano pačios vaizduotės hiperbolizuotas įspūdis, tai buvo stebuklas, po kurio nublanko visa kita, ką buvau iki tol mačiusi ir patyrusi teatro salėse. O. Koršunovas, R.Tuminas – jie buvo savaip geri, bet jie buvo kitokie, savyje neturėjo tokio galingo paveikaus emocinio užtaiso, kuris E. Nekrošiaus darbuose tiesiog sklandė ore. Visiškai pritariau tuomet rašiusiai R.Vasinauskaitei apie minėto spektaklio „nuotaiką“: „Ji kažkokia nečionykštė, atkeliavusi iš visatos ervių, kartkartėmis nugaudžianti dangaus šviesulių skrydžiais“. Būtent toks, atkeliavęs iš kosmoso erdvių man pasirodė E. Nekrošiaus kuriamas teatras. Vėliau, keliaujant per kitus šio režisieriaus spektaklius, buvau patyrusi ir įvairesnę emocijų, įspūdžių paletę, tačiau kiekvienas jo naujas darbas buvo tikrai nuoširdžiai laukiamas. Bet šįkart būsiu kategoriška: sulaukiau dienos, kai E. Nekrošiaus spektaklis mane išvargino visomis prasmėmis: fizine, moraline, psichologine ir t.t.. Taip išvargino, kad bisą praleidus skubėjau namo. Na, bet apie viską iš pradžių.

Prisipažinsiu, jog Dantės „Dieviškąją komediją“ skaičiau (kaip matyt ir daugelis kitų mirtingųjų) tik mokyklos suole. Žinau, kad šio kūrinio turinys sukasi apie pagrindinio herojaus kelionę per pragarą ir skaistyklą į rojų, pas savo mylimąją, ir, kad galiausiai keliautoją iš nuodėmingo kelio išgelbsti romėnų rašytojas Vergilijus, kurio dėka jaunajam poetui atsiveria Dangaus vartai.
„Dieviškosios komedijos“ premjera masino pirmiausia tuo, jog buvo smalsu pamatyti, kaip tokį kūrinį apskritai galima perkelti į sceną. Prieš keletą metų stebėta R. Castellucci interpretacija Dantės „Pragaro“ tema tikrai buvo įspūdinga, nors ir sukėlusi daug karštų diskusijų, kad to negalima vadinti teatru, kad Dantė čia apskritai neturėtų būti minimas. Bet nepaisant vieno ar kito, negali nesutikti, kad po spektaklio atmintyje išlieka stiprūs, paveikūs vaizdiniai, drauge su muzika sukūrę klampią pragaro asociacijų atmosferą, privertę pajusti laiko tėkmę.


Įdomiausia, kad kaip tik tą patį 2009 metų vasario savaitgalį, kai visi Lietuvos teatralai skalambijo ir aptarinėjo italo R. Castellucci vardą Dantės „Pragaro“ fone, sostinės „Lėlės“ teatro kuklioje salytėje, R. Kazlas tyliai, be didelės pompastikos pristatinėjo pirmąjį savo režisūrinį debiutą – monospektaklį pagal poeto V. Šimkaus eiles „Geležis ir sidabras“. Žvelgiant iš laiko perspektyvos, šiandien atrodo tai kiek simboliška. Dar net pats to nežinodamas, nenujausdamas, tądien R.Kazlas teatro scenoje matavosi poeto drabužius, kol kas tik kuklaus lietuvių poeto drabužius, bet kas žinojo, kad po trijų metų jis pats vaidins Dantės Pragare, tik ne pas R.Castellucci, o pas E. Nekrošių, ir – ne poetą Šimkų, o – patį Alighierį Dantę. Kodėl tai prisiminiau? Stebėdama Kazlą „Dieviškoje komedijoje“, nesilioviau matyti, girdėti scenoje sklandančią V. Šimkaus dvasią (ar šmėklą), kuri stipriai prisidėjo prie Dantės vaidmens kūrimo, kuri buvo neatsiejama aktoriaus kelio į poeto Dantės pažinimą dalis. Atvirai pasakysiu, R. Kazlu man prasidėjo šis spektaklis ir juo baigėsi. Man atrodo, kad šį spektaklį sukūrė net pats R. Kazlas, o ne E. Nekrošius. Tiksliau net jei kažką ir sukūrė E.Nekrošius, tai buvo ne taip įdomu ir paveiku, palyginus su tuo, kaip R. Kazlas susitvarkė su savo užduotimi vadinti garsiausią viduramžių poetą. Dantė yra vienintelis aiškus, neginčytinas, konkretus ir profesionaliai atliekamas personažas, prie kurio nėra ko prisikabinti. Jis – šio spektaklio šeimininkas ir karalius.

Na, dar kažkiek žavėjo Vaido Viliaus atliekamas Vergilijus, simpatiškas žuvėdra krykštaujančios Beatričės siluetas, o visa kita E. Nekrošius tarsi paleido savieigai, improvizacijai. Visa kita priminė studentiško lygio etiudus, kurie pristatomi per aktorių studijų peržiūras. Kad ir kaip taktiškai kritikai bandys išsukti uodegas rašydami apie šį spektaklį, mano nuomonė vienareikšmiška – E.Nekrošius šį kartą nesuvaldė kūrinio. Ne jis „padarė“ Dantę, o Dantė „padarė“ E. Nekrošių. Jei anksčiau per E.Nekrošiaus spektaklius prasėdėdavau be jokio vargo po penkias valandas, tai šį kartą man vis vaidenosi, kad jie suka tuos pragaro ratus vis apie tą patį, nieko naujo nepasakydami, vis giliau ir giliau gramzdindami save ir žiūrovus į monotonišką melancholijos liūną.

Stebėdama pirmą veiksmą dar galvojau, kad spektaklis įsivažiuos, po antro mačiau, kad situacija nesikeičia ir nesiruošia keistis, o aš niekaip negalėjau patikėti, kad stebiu E.Nekrošiaus darbą. Šį kartą jis nei magiškas, nei alchemiškas, gal truputį ironiškas, bet niekuo neypatingas nei režisūrine, nei dramaturgine prasme. Buvo kelios gražios, įdomios scenos, bet visumoje, keturių su pusę valandos perspektyvoje, tai buvo lašai plačioje ir skandinančioje Dantės poemos jūroje. Pateisinčiau šį spektaklį, jeigu tai būtų monospektaklis vien su R. Kazlu, ir jeigu jis truktų ne ilgiau kaip dvi valandas, bet šiuo atveju jis lieka visiškai neišteisintas, nesuvaldytas, neatrakintas. Nelabai gelbėjo ir Andriaus Mamontovo muzika, kuri nebuvo ypatingesnė už kitų teatrui kuriančiųjų kompozitorių skambesį: neįkyrios, kai kada gyvai atliekamos muzikinės intonacijos labiau sustiprindavo tam tikrą scenos nuotaiką, bet tikrai nepavertė šio spektaklio muzikiniu. Ir tikrai tai nebus spektaklis, kurio muzikinį takelį norėčiau turėti savo muzikos įrašų kolekcijoje.

Aš gerbiu režisierių, kompozitorių, aktorius, prisidėjusius prie nelengvos užduoties perprasti, įminti dieviškąją Dantės mįslę, bet šįsyk reikšiu tik kuklią pagarbą, bisus atidėdama kitiems kartams…

fb-share-icon

2 komentarai apie “Įspūdžiai iš Eimunto Nekrošiaus premjeros „DIEVIŠKOJI KOMEDIJA”

  1. Labai jau gražiai, o svarbiausia netuščiažodžiaudama rašai, Jurga, turėtum persimesti į didesnę spaudą, kad perskaitytų daugiau žmonių. Sėkmės.

  2. Nuoširdžiai pritariu. Jau praėjo nemažai laiko po premjeros, bet nuomonė nepasikeitė. Nesulaukiau ne tik bisų, bet ir trečiosios dalies. Pasirodo, nieko ir nebučiau sulaukusi… Tiesiog tobula rezenzija, labai dėkoju. Dar būčiau parašiusi apie nepavykusius režisieriaus bandymus būti originaliam kaip Koršunovas ir pigų „Žvaigždučių” iš TV įterpimą. Mano nuomone, R. Kazlas per geras šitam scenos kūriniui.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.