Ar žinojote, kad 2013 metai yra ypatingi? Na patys pagalvokite – sugrįžo į sceną „Foje“, „Naktinės personos“, po dešimt metų pertraukos Davidas Bowie išleido albumą, po kiek mažesnės – Nick Cave. Manau, gerai pagalvoję, surasime dar šimtus, tūkstančius priežasčių, kuo kiekvienam šie metai buvo ypatingi, ne tik melomanams. Aš ir nebūčiau susimąsčiusi apie TAI, jei ne ypatingieji „No theatre“, kuriems šie metai tai jau tikrai buvo neeiliniai, ir ne tik produktyvumo prasme… Tokius kūrybingus metus teatras nusprendė ypatingai įprasminti, įsteigdami sau ypatingas nominacijas neegzistuojančiuojų apdovanojimų renginyje „NO AWARDS”.
Renginį pradėjo aktoriai su benzopjūklais bandydami panaikinti visas „stop juostas“, trukdančias jų judėjimui veržtis pirmyn, šiuo ironišku gestu deklaruodami, kad niekas jų nesustabdys…
Apdovanojimų kalbas pradėjo Vainius Sodeika – apie jo ir vienos merginos pažinties istoriją internete, kurios finale paaiškėja, kad naujoji bičiulė virtualiame pasaulyje buvo susikūrusi svajonių tapatybę, visai nepanašią į realiąją. Mergina galiausia palūžo nuo menkumo, kurį jautė savyje prieš susikurtąją tobulą iliuzinę monstrę. Vainius, iškeikęs visas virtualias bendravimo priemones (facebookus, skypus, twiterius, chatus, googlus, gmailus ir t.t.), vainikavo savo kalbą mintimi, „kad ir koks būtum geras bėgikas, bet nuo savęs nepabėgsi“
Dovydas Stončius nuo vaikystės svajojo būti aktoriumi, kuris kada nors suvaidins Betmeną. Per stojamuosius, aišku, gėda buvo prisipažinti apie tokią svajonę, tad pamelavo, kad jo svajonių vaidmuo yra Faustas. Šiandien jis drąsina mus, kad gyvenime nereikia bijoti kompromisų su savimi. Tuometinis melas galbūt buvo vienintelis kelias suvaidinti Faustą būnant Betmenu. O pats T. Waitso balsu per megafoną „pasekė“ Glorijos Gaynor „I Will Survive“ „pasakojamą“ versiją.
Vieną iš įsimintiniausių kalbų išrėžė balerina Simona Pačiukonytė, scenoje labiau pratusi šokti, nei kalbėti. Mergina papasakojo savo gyvenimo svajonę – suvaidinti „Mirštančiąją gulbę“. Deja, svajai nebuvo lemta išsipildyti, nes neatitiko „gulbiškos” balerinos standartus. Svajonė galėjo būti palaidota, bet ji kai ką sugalvojo… Puiki istorija, gilus moralas. „Nori būti juoku – juokis. Nori būti erdve – gyvenki, nori sušokti „mirštančia gulbę“ – tiesiog imk ir sušok, nesvarbu kur, nesvarbu kam.
Šokti pasirodo svajoja ir dainininkė Jurga Šeidukytė, scenoje atlikusi šiuolaikinio šokio kompoziciją pagal savo kurtą muziką. Ir, nors savo kalboje padėkojo už tariamą pirmąjį teatro apdovanojimą, žiūrovai galėjo suprasti, jog kalba eina apie jos pirmąjį aktorės vaidmenį spektaklyje „Nematomi monstrai“. Jurga savo plačiu asmenybės spektru ir toliau stebina bei žavi.
Elžbieta Latėnaitė rėžė kalbą apie stereotipus, kurie suteikia pasauliui lengvumo. Juk taip lengva gyventi, kai gauni instrukcijas, kokia turi būti „teisinga“ moteris, šeima, santuoka ir pan. Aktorė skambant Lietuvos himnui padovanojo Lietuvai (žiūrovams) 1,5 min. buvimo po vandeniu asmeninį „rekordą“. Pasirodo net ir TAI galima įgyvendinti teatro scenoje.
Ainis Storpirštis be padėkos Dievui rėžė kalbą apie šimtus sugalvotų nesąmoningų taisyklių, kurias nori primesti pasaulis jaunam žmogui, ir kaip jis šimtus kartų tas taisykles jau sulaužė, įrodydamas jų absurdiškumą. Dar aktorius piktinosi, kad gyvenam šunėkų, pacakų, snarglėčių, kurie drįsta ėsti iš liūtų lėkščių, amžiuje. Bet ateis laikas ir liūtai prisimins, kad jie yra LIŪTAI, ir parodys vietą visiems šitiems „pisšuniams“…
Vienas iš linksmiausių ir, drįsčiau įvardinti, kulminaciniu šio „renginio“ numerių buvo Ainio Storpirščio ir Elzės Gudavičiūtės duetas – vokiečių muzikos pasaulio žvaigždžių Nena ir Udo Lindenberg dueto atliekamos meilės dainos „Jetzt bist du weg“ parodija. Čia įdedu originalą, bet tikrai sunkiai atskirčiau tobulą „dublerių“ darbą :) Numeris buvo nerealus!!!
httpv://youtu.be/2Zq7qmaSHsk
Renginys buvo užbaigtas įspūdingu Vainiaus Sodeikos kopūstų kapojimo numeriu, kurį tikrai verta išvysti gyvai.
Visa „Neegzistuojančių apdovanojimų” ceremonija man priminė fragmentišką, neformalų talentų šou su tarpusavyje nesusietomis nuoširdžiomis išpažintimis, istorijomis. Paprastai juk aktoriai teatre atlieka režisierių sumanytus vaidmenis, kalba ne savo, o „pjesių“ žodžiais, o šis sumanymas – parodyti žiūrovui aktorių kaip žmogų, turintį savo tapatybę, požiūrį, pomėgius, svajones – yra labai įdomus ir šviežias. Aktoriai vienas po kito pristatė savo viešai nedemonstruojamas asmenybės puses, savo pasaulėžiūrą, netradicinius talentus.
„NO AWARDS“ tikrai sunku pavadinti spektakliu, greičiau tai apšildantis aktorių bonusas – dovana žiūrovams prieš spektaklį „Nematomi monstrai“. Kad tai tikrai „bonusas“ – net neabejokite. Tokio laisvumo, neapibrėžtumo, o kartu nuoširdumo ir jaukumo teatre nesu niekur kitur patyrusi. Teatras buvo taip arti žiūrovo (tiek fiziniu, tiek emociniu atžvilgiu), kad jaučiausi lyg savos chebros vakarėlyje, kur jautrios istorijos persipina su dainomis, juokeliais ir linksmybėmis.
Man tikrai patinka stebėti, kaip „No Theatre“ džiazuoja teatre, kaip ši chebra kaifuoja nuo to, ką ir kaip jie daro. Galima kabinėtis prie daug „teatro standartus“ neatitinkančių dalykų šiame pasirodyme, bet, kaip Ainis sakė, „velniop tas taisykles!“, jei tai yra teatras, kuriame man nesinori žvilgčioti į laikrodį sekmadienio vakarą. „Velniop tuos standartus“, jei tai teatras kuris žiūrovui suteikia tikras emocijas. „Velniop tradicinį teatrą“, jei po jo neišsineši nieko daugiau, nei „teisingą, bet nuobodų teatrą“. „No theatre“ – laisvas, gyvas, pulsuojantis, aktualus, jautrus, nuoširdus, linksmas ir galėčiau taip vardinti be galo…
Jau kartosiuosi, bet šis teatras mane juodai veža. Ir kuo toliau, tuo labiau!
Artimiausi V.Bareikio režisuoti spektakliai:
Grudžio 5 d. (Lietuvos nacionalinis dramos teatras) :kartu su Lietuvos muzikos ir teatro akademija pristatomas , teatro, muzikos ir vaizdo spektaklis
“Įstabusis ir graudusis Planas –B”- Premjera!
Gruodžio 7d. kartu su “Urbanistinio šokio teatru „Low air“ sukurtas spektaklis „Kelionė namo“-Premjera! (Menų spaustuvė, Juodoji salė)
Gruodžio 17d „No theatre“ aukštosios mados spektaklis „Nematomi monstrai“- Premjera! . (Teatro arena)
Gruodžio 21d. “No theatre” spektaklis „Kovos klubas. (Valstybiniame jaunimo teatre)
Gruodžio 31d. „atviros erdvės“ projektas „BRONSON“.Premjera! (Menų spaustuvė, Juodoji salė)
O ka turi bendro „No awards” su „Nematomais monstrais”? Ar rekomenduoji ziureti pastaraji, nemacius „bonusinio” pirmojo? Nes kaip tik planuoju eiti gruodi i „Nematomus monstrus”.
Taip išėjo, kad aš ir pirma pažiūrėjau „Nematomus monstrus” ir tik po mėnesio – „NO AWARDS”. Tikrai nemanau, kad kažką praradau. Manau esminis bendrumas tarp abiejų darbų yra ta „posluoksninė” tema apie pačių aktorių ir jų kuriamų personažų pasikapstymus po tikruosius „Aš”. Kaip sakė pats režisierius, kad „Ne apdovanojimai” gimė repetuojant Monstrus, bet šie abu spektakliai-renginiai tikrai gali puikiai egzistuoti ir vienas be kito. Čia panašiai kaip perki kvepalus ir matai, kad šalia yra ir kūno losjonas ar dušo žele iš tos pačios linijos. Gali iš jų išsirinkti vieną, o gali pasiimt visus ir derinti pagal poreikį skirtingiems tikslams :)
Drąsiai žygiuok į „Nematomu monstrus” dar ir dėl to, kad tai projektiniai spektakliai, nežinant kuris bus paskutinį kartą ;)
Jurga, dekui tau labai uz issamu atsakyma. Po tavo apzvalgos, tiesiog labai uzsinorejau ir i „No awards” nueiti, bet ziuriu artimiausiu metu nereklamuoja sito renginuko :(