Įspūdžiai iš Oskaro Koršunovo spektaklio „Miranda” premjeros

Įėjus į salę, scenoje išvystam tipišką 80-ųjų tarybinio buto kopiją: lentynose ir ant grindų prikrauta krūvos knygų, šachmatų lenta ant stalo byloja, kad šeimininkas bus koks pagyvenęs profesorius, intelektualas, kambario interjeras, baldai, nespalvotas televizorius, visa iš tų laikų. Tarybinės scenografinės detalės ne vienam žiūrovui kelia šypseną. Panašų vaizdelį, net tas pačias knygų nugarėles ar balerinų skulptūrėles dar visai neseniai buvo galima išvysti savo tėvų, senelių, vyresnės kartos giminaičių namuose.

Spektaklyje tik du veikėjai: tėvas Prosperas (vaidina Povilas Budrys) ir neįgali dukra Miranda (vaidina Airida Gintautaitė). Tėvas vaikščioja su antena po kambarį, vis bando pagauti radijo bangas, dukra miega fotelyje, televizoriuje „šniokščia“ Čaikovskio baletas „Gulbių ežeras“.
Koršunovo Prosperas — vienišas tėvas, gyvenantis politinėje tremtyje, nevengiantis išlenkti taurelę, auginantis neįgalią dukrą, kuriai vienintelis gyvenimo malonumas yra klausytis tėvo skaitomos Šekspyro pjesės „Audra“. Neįgalioji Miranda sunkiai artikuliuoja, negali vaikščioti, bet svajojanti būti balerina ir šokti „Gulbių ežere“. Visas tėvo gyvenimas bėga besirūpinant dukra, gaminant jai valgį, skaitant knygas, mokant žaisti šachmatais ir kažko laukiant (tai išduoda nesėkmingi bandymai kažkam prisiskambinti). Visas Mirandos gyvenimas apsiriboja fotelio teritorija, bet ji dėl to labai neliūdi, nes vaizduotė jos pasaulį daro daug platesnį ir spalvotesnį.

Teatro kūrėjai vis naujai studijuoja Šekspyrą ir polemizuodami su jo kūrinių idėjiniu turiniu bei teatrinėmis formomis atranda naujų kūrybinių impulsų. Prieš einant į spektaklį nebuvom prisiskaitę visokių išankstinių interperatcijos versijų, todėl klausimų stebint spektaklį kilo ne vienas. Kodėl tas šekspyriškosios „Audros“ veiksmas vyksta būtent sovietiniu laikmečiu ir tokioje aplinkoje? Kodėl su prasigėrusiu profesoriumi Prosperu ir neįgaliąja Miranda? Gal mes per jauni perkąsti tokią režisieriaus interpretaciją, o gal tai viena iš šiuolaikinio teatro sąlygų – kūrinio idėja, kurios iš anksto nežinant, sunkiai pats susigaudysi jo filosofiniuose, psichologiniuose interpretacijų vingiuose. Manau ne kiekvienam pavyks vien iš scenovaizdžio detalės, jog veiksmas vyksta tarybiniame bute, išspausti esminę režisieriaus mintį, jog šie du žmonės „sėdi“ politinėje tremtyje, jog tai ir yra savotiška negyvenamoji sala, į kurią buvo nublokštas teisėtas Milano hercogas Prosperas su dukra. Bet menininkas visada teisus (priešingai nei versle, kur visada teisus būna klientas), tad pereikime prie to, kas tikrai neginčijama ir akivaizdu.
Jau žinojau, kad Povilas Budrys ir Airida Gintautaitė yra geri aktoriai, bet kad TOKIE GERI, sužinojau tik „Mirandos“ metu. Jiems tenka nemenka aktorinė užduotis — be minėtų Prospero ir Mirandos personažų, jie dar turi perteikti Kalibano, Ferdinando ir Arielio charakterius. Kiekvienas jų yra labai skirtingas, tačiau turi preciziškai išvystytas vaidmens linijas, atliekamas su tokia ekspresija, profesionalumu, jog, atrodo, kiekvieną personažą vaidina skirtingi aktoriai. P. Budrys, kurio dar nebuvau mačiusi komiškame amplua, šįkart atsiskleidė kaip neribotų galimybių aktorius. Nė sekunde nesuabejoji ir A. Gintautaitės atliekama Miranda, kalinčia neįgaliame kūne, tai ir savotiška sala, savotiška tremtis, kurioje vienintelis išsigelbėjimas svajonės ir vaizduotė. Suvaidinti neįgalumą, kūnu, gestais, artikuliacija, tikrai nemenkas uždavinys, bet ji susitvarko su šia užduotimi meistriškai, tobulai. Visai kitokia, berianti greitakalbe Šekspyro tekstą, Gintautaitė atgyja Arielio vaidmenyje.
„Mirandoje“ aktorių pavyzdinis meistriškumas pasiekia apogėjų, kurį, mano manymu, privalo pamatyti ne tik aktorinio fakulteto studentai, bet ir jau ne vienerius metus scenoje besitrinantys kiti Lietuvos aktoriai.

Apibendrinant galima pasakyti, kad viskas kaip visada pas Oskarą Koršunovą — groteskiška, ritminga, efektinga, tikslu, preciziška, ciniška, techniškai tobula. Žiūrovui nėra laiko kada snausti, nes kuo toliau, tuo labiau veiksmas intensyvėja, tuo dažniau keičiasi personažai: iš tėtušio Prospero į gašlųjį Kalibaną, iš šio į homoseksualų ir komišką Ferdinandą ir t.t… Į salą ima ristis audros debesys iš virtuvėje prisvilusių puodų, ima žaibuoti elektros tikdžiai.
Spektaklio pabaigoje sceną užlieja Mirandos vaizduotės banga, čia ji išsvajotajam Ferdinandui išpažįstą meilę, čia lyg baleto primadona didingai šoka „Gulbių ežerą“. Tik šią finalinę Mirandos sceną žiūrovas gali stebėti per virtuvės durų stiklą, lyg per filtrą, skiriantį žiūrovą nuo fantazijų ir realybės.

„Miranda“ — dar vienas šedevras O.Koršunovo kolekcijoje, bet manau, kad šįkart jis turės (gal jau net ir turi) didesnę reikšmę aktoriams, nei statytojui. Galima vadinti šį spektaklį komunistinio režimo portretu, galima teigti jog jis atskleidžia politines ir psichologines tremties temas, būties kiautus, apie išlaisvinančią vaizduotės galią, tačiau niekas nesiginčija jog tai daugiasluoksnis kūrinys, turėsiantis tiek interpretacijos versijų kiek žmonių jį stebės.

Rekomenduojame!

Artimiausi „Mirandos“ spektakliai numatyti rugsėjo 29 ir 30d. Teatro arenoje.

Foto  D. Matvejevo

fb-share-icon

14 komentarų apie “Įspūdžiai iš Oskaro Koršunovo spektaklio „Miranda” premjeros

  1. Aiste, gerai, kad tau tiek nedaug užtenka :) Aš Koršunovo, Nekrošiaus spektaklius žiūriu (net ne skaitau) po kelis kartus ir tai nesijaučiu iki galo „pažiūrėjus”.

  2. Juk tai buvo SPOIL!

    Gerai, kad spektaklyje buvau prieš perskaitydama.

    1. tai, kaip suprantu, pjesių prieš spektaklį irgi neskaitot?:))

  3. viena is protingesniu Aruno minciu kitoje dalyje:

    „absurdas yra BŪTINYBĖ skaityti knygą, kad suprastum spektaklio GELMES. žinoma ir neabejotina – tai BAISIAI GERAI. Pasikaustymas gaunasi kietas. Bet yra šie laikai ir reikalauti iš žiūrovo tokių pasiruošimų… – nonsensas. Be abejo, tai veda į paviršutiniškesnį meno vartojimą, bet taip jau yra šiam pasaulyje…”

    1. mano klausimas buvo ne dėl būtina ar ne skaityti, o dėl spoilinimo. tarkim, jei aš žinau, pavyzdžiui, „Hamleto” siužetą ir skaičiau šią pjesę kelis kartus, tai ar nebeįdomu ir neverta eiti į spektaklį, pastatytą pagal šią dramą?

  4. Surimtėkit, a.p., ir nusileiskit ant žemės, prilyginat įspūdžių atpasakojimą pjesei. TAIP, skaitau pjesę visada kai tik įmanoma. Spektaklis yra kūrėjų darbas, skaitydama Šekspyrą aš nenutuokiu, ką pamatysiu scenoj, o paskaičius tokį straipsniuką ir lieki „beveik pažiūrėjus„.
    Išvis aš čia patekau via Melpomene.lt, žinosiu, kur negrįžt…

  5. Nieko nepagaunu, ką čia tauškiat – geras gi spektaklio pristatymas.
    Tik jis, o ne kiti parašymai, man nurodė, kad reikia pamatyti spektaklį!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.