„Viskas, ko mes norime, yra tai, ko esame ištreniruoti norėti“ (Chuck Palahniuk)

Atostogaujant „Nematomi monstrai” kiek apgraužė mano sąžinę, – išskridau taip ir nepabaigusi rašyti įspūdžių apie šį spektaklį. Bet, kaip liaudies išmintis sako, geriau vėliau, negu niekada. Laikas tarsi natūralus lakmusas, atmintyje palieka tik tai kas svarbiausia.

Po intensyvaus „Sirenų” maratono, prieš eidama į šį spektaklį nebuvau skaičiusi jokių išankstinių „pijarinių“ aprašų, nemačiau jokių reklaminių reportažų, neturėjau jokio supratimo apie ką bus tas spektaklis.
Jausmas įžengus į Teatro arenos salę (kurioje ir vyko premjera) buvo toks, lyg įžengtum į filmavimo aikštelę. Priekinė salės dalis podiumu buvo padalinta į kelias atskiras filmavimo vietas, šonuose įkurdintos grimerinės, po „aikštelę“ lakstė režisierius su operatoriais – derino paskutines technines detales. Režisierius Vidas Bareikis susirinkusiuosius informuoja, jog turėsime neeilinę galimybę gyvai stebėti, kaip „ekranizuojamas“ Chuck’o Palahniuko romanas „Nematomi monstrai“. Režisieriaus daugiau nebematysime, bet dar ne kartą jo balsą išgirsime už kadro. Kartais jis leis sau sustabdyti tam tikrą sceną, paprašys aktorių ją pakartoti, kartais tyliau, kartais aistringiau…

Kaip žinia, spektaklis buvo tiesiogiai transliuojamas internete, per šių dienų „dievo televiziją”. Spektaklio video režisierius – J.Tertelis. Jau ne pirmą kartą bendradarbiaujantys kūrėjai kelia sau naujus iššūkius ir šį kartą pabandė apjungti dvi meno sritis, teatrą ir kiną. Beje, mano nuomone, tiesioginė transliacija internautams nedarė tokio didelio įspūdžio kaip žiūrovams salėje, nes daugumos internetinių žiūrovų atsiliepimai buvo labai vidutiniški, o buvusiųjų Teatro arenoje – veik vien pozityvūs. Žiūrovai salėje turėjo progą ne tik stebėti didžiuliame ekrane gyvai kuriamą filmą, bet ir turėjo galimybę stebėti visą filmavimo aikštelės virtuvę, kurioje sukosi ne tik aktoriai, bet ir visa kūrybinė bei techninė komanda.

Vidas Bareikis šiam spektakliui  surinko gan spalvingą aktorių komandą. Įprastą „No Theatre“ trupės aktorių sąstatą (E.Latėnaitė, E.Špokaitė, E.Gudavičiūtė, A.Storpirštis, V.Sodeika, D.Tarutis, D. Stončius) papildo dainininkė ir aktorė Jurga Šeduikytė, baleto šokėja S. Pačiukonytė, aktoriai A.Vilutytė, D. Overaitė, V. Martinaitis. Dar vienas svarbus asmuo šio spektaklio komandoje – dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė, rašiusi scenarijų ir padėjusi režisieriui romaną adaptuoti teatro scenai. Manau būtent šis sprendimas – pasikviesti G. Labanauskaitę – padėjo Vidui Bareikiui išvengti pasiklydimo tarp dramaturginių akcentų, patirto statant „Kovos klubą“. O pasiklysti čia tikrai buvo kur. Bet, priešingai nei „Kovos klube“, šįkart Vidas Bareikis puikiai suvaldė medžiagą ir visą spektaklį.

„Nematomų monstrų“ siužetas primena painų žaidimą, kuriame veikėjai keičia ne tik gyvenamąją vietą, bet ir savo įsitikinimus, pavardes, išvaizdą bei lytį. Pagrindinė veikėja – populiari manekenė, kurios gyvenimą aukštyn kojom apverčia nelaimingas atsitikimas. Pistoleto šūvis gražuolę paverčia nematomu monstru, kalbėti negalinčia pabaisa, po vualiu slepiančia subjaurotą veidą. Netyčia sutikta grožio karalienė Brendi Aleksander, laukianti lyties keitimo operacijos, išmoko pabaisą, kaip ištrinant praeitį sukurti save iš naujo. Fantasmagoriška kraupių įvykių karuselė ima pašėlusiai suktis…

Spektaklis „Nematomi monstrai“ kalba apie netikrumo, apsimetinėjimo pilną pasaulį. Apie „šiuolaikiškus, liberalius“ tėvelius, apie draugus, kuriems tu esi įdomus ir reikalingas tik tol, kol esi „ant bangos“, apie „pedofilus“ pareigūnus, apie pačius save, meluojančius ne tik kitiems, bet sau. Taip pat šiame spektaklyje su nemaža ironijos doze pašiepiamas grožio industrijos, aukštosios mados, modelių agentūrų, plastinės chirurgijos pasaulis, kuris vis drastiškiau skatina šiuolaikines merginas, moteris nepasitikėti savo natūraliu grožiu. Šiandieniniame pasaulyje gali ne tik pakeisti plaukų, akių spalvą, krūtinės dydį, bet ir lytį.  Tiesiogine to žodžio prasme, gali save sukurti ar „surinkti“ iš naujo. O pagrindinis visų šių pokyčių tikslas – „kad tave mylėtų.”

Režisierius vėl kartoja panašų sprendimą kaip „Kovos klube“: pagrindinės herojės vaidmeniui priskiriant net dvi aktores („Kovos klube” pagrindinio herojaus vaidmenį atliko net trys aktoriai). Jurga Šeidukytė vaidina žymią manekenę iki nelaimės, o Elzė Gudavičiūtė – po. Ekrane matome dideles, ryškias Elzės akis ir likusią veido dalį paslėptą po vualiais, kurios mintis ekrane „įgarsina” melodingas Jurgos Šeidukytės balsas. Vieną iš pagrindinių vaidmenų atlikusi Jurga Šeidukytė pirmą kartą scenoje debiutavo ne kaip dainininkė, o kaip aktorė. Manau, pati Jurga puikiai suprato „kur lenda“ ir, kad jos šis bandymas bus vertinamas pro padidinimo stiklą (kaip kažkada teatromanai skalpavo A. Mamontovą). Tačiau visi skeptikai gali nurimti. Jurga puikiai įrodė, kad gali ne tik dainuoti, bet ir vaidinti, ir netgi kitokiame amplua, nei ją esame įpratę matyti bei girdėti. Būtent Jurga, iš visų šios komandos aktorių, tikriausiai geriausia žino, ką reiškia būti populiaria, geidžiama, gerai apmokama, būti mylima tiek, kiek tenkini publikos užgaidas. Būtent Jurga žino, ką reiškia gyventi susikurtų įvaizdžių pasaulyje,-  net ne viename, o keliuose pasauliuose – scenos, žiniasklaidos, šou. Blogiausia žinia yra ta, kad, net nulipus nuo scenos, imi nebeatskiri kur yra tikrasis „aš“, o kur tik dar vienas įvaizdis. Manau, Jurga visa tai patyrė dar iki šio spektaklio, todėl režisierius nusprendė, kad būtent ji tinkamiausia kandidatė įkūnyti įvaizdžių pasaulyje pasiklydusią heroję.

Apskritai, man šitame spektaklyje buvo labai įdomu stebėti visus „neaktorius”, režisieriaus įsodintus į šiems neįprastas vėžes. Ta pati baleto šokėja Simona Pačiukonytė spektaklio metu rodos tik svarelius ir savo ilgas kojas kilnojo, tobulą figūrą krypuodama podiumu demonstravo, bet šiandien, jau praėjus nemažai laiko po spektaklio, ryškiausiai prisimenu būtent ją – tą tobulą nematomų monstrių simbolį, pasidabinusį ryškiu makiažu ir liekna figūra. Mano nuomone, nė viena kita trupės aktorė nebūtų taip tobulai išpildžiusi šio įvaizdžio kaip Simona.

Kalbant apie kitus aktorius, dar labai patiko Eglės Špokaitės įkūnytas „seksulkos“, virtuvinių kombainų reklamos veido, vaidmuo – tikrai įtikinamai raivėsi prieš kameras, papūtusi savo „botoksines“ lūpytes, ypač ta scena, kur reikėjo keliasdešimt kartų TAI pakartoti. Manau, pati Eglė šiuo vaidmeniu iš naujo atrodo save naujame amplua (čia su šypsena).

Mažiausiai įtikinimas man šįkart atrodė E.Latėnaitės sukurtas transeksualės Brendi Aleksander vaidmuo. Tikra tiesa, kad šios aktorės veide ar balse galima įžvelgti interseksualumą, bet to neužtenka. Brendės vaidmens paskirtis, ryšys su kitais kūrinio veikėjais, kol kas atrodo labiau pritemptas, nei natūralus,  ne iki galo atskleistas.

Akivaizdu, kad šiuo spektakliu Vidas Bareikis leido atsiskleisti moterims, vyrai, vaidinantys transeksualus, su savo reklaminiais intarpais pasirodydavo labai trumpam (išskyrus Dovyda Stončių atlikusį vieną iš pagrindinių vaidmenų), tarsi kolegių merginų palaikymo komanda tarp spektaklio „kėlinių“.

Viena iš stipriausių „Nematomų monstrų” scenų – finalas, kurio metu vienas po kito visi aktoriai pradeda nusimetinėti savo drabužėlius, aksesuarus, madingus aukštakulnius ir panyra į ekstazės kupiną šokį. Panašų vaizdą gali pamatyti, patirti įvairiuose muzikiniuose festivaliuose, kur antroje, trečioje dienoje žmonės pagaliau atsipalaiduoja nuo namuose paliktų pareigų, atsakomybių, rūpesčių ir leidžia sau gerai išsišėlti kartu su visa minia. Tai jausmas, kai savo įvaizdžius sutrypi dumble ir purvuose, kai visas kaukes nuplauna muzika ir lietus, kai visus vienija tas pats – išsilaisvinimo ir lengvumo jausmas. Vidas Bareikis „išsitaškymo“ metodu leidžia savo spektaklio herojams sugrįžti į pirmapradę prigimtį. Stebint šią sceną kūnu bėgiojo šiurpuliai ir tai tiksliausias vertinimo matas, koks tik gali būti.

Bendrai kalbant apie šį darbą, manau, tai didelis žingsnis į priekį Vido Bareikio profesiniame kelyje. Pasirinkdamas savo darbams skirtingas erdves, naudodamas naujas media priemones, bendradarbiaudamas su skirtingų kartų ir skirtingų meno sričių atstovais, jis tarsi viešai deklaruoja, kad nenori eiti tais pačiais, jau paties ar kitų pramintais keliais. Kaskart jis rizikuoja naujais raiškos būdais, bet kartu plečia savo kaip menininko kūrybines erdves ir galias. Tai vienintelis jaunos kartos režisierius, kuris geba ne tik kaskart stebinti, bet ir nenuvilti.. Tai vienintelis mūsų kartos režisierius, paskui kurį norisi eiti, kad ir kur jis benuvestų…