Praeitą savaitgalį, kai visi aplink stebėjo ir aptarinėjo įvykius Ukrainoje, atrodė, jog „Barikadų“ premjera specialiai užsakyta – prieš 21 metus mūsų tauta išgyveno panašų laikotarpį kaip šiandien Ukraina. „Barikados“ — spektaklis apie mūsų šalies istorinę atmintį, apie atgimimo laikotarpį Baltijos šalyse ir tragiškus 1991-ųjų sausio įvykius Lietuvoje. Tik viskas šviežiu kampu, arba – iš trisdešimtmečių požiūrio taško.

Spektaklio kūrėjų komanda – latvių režisierius Valteris Sīlis ir dramaturgas Jānis Balodis su teatrologe ir pradedančia dramaturge Goda Dapšyte susipažino per Baltijos ir Šiaurės šalių šiuolaikinių scenos menų tinklą „BaNd“. Lietuvos nacionalinis dramos teatras pakvietė visus juos kartu sukurti spektaklį juos dominančia tema. Valteris Sīlis ir Jānis Balodis jau ne vienerius metus scenoje tyrinėja naujausias Latvijos politinio, ekonominio, socialinio gyvenimo aktualijas ir nesenus istorinius įvykius, nušviesdamas mažai žinomus ar net nežinomus faktus bei atskleisdamas paradoksalias jų savybes. Panašaus žanro spektaklio kūrėjai ėmėsi ir šį kartą, tik apie Lietuvą.
Režisierius ir dramaturgai savo komandą papildė aštuoniais bendraamžiais aktoriais: Tadu Gryn, Elze Gudavičiūte, Martynu Nedzinsku, Mariumi Repšiu, Ainiu Storpirščiu, Monika Vaičiulyte, Toma Vaškevičiūte, Vainiumi Sodeika ir, remdamiesi dokumentine medžiaga, kurią karts nuo karto papildydavo savo improvizacijomis ir nuomonėmis, sukūrė spektaklį „Barikadas“.

Kūrėjai jau nuo pat pirmųjų spektaklio akimirkų davė žiūrovui suprast, kad leis sau šiek tiek su humoru pažvelgti į mūsų tėvams ir seneliams labai svarbų ir jautrų istorinį šalies laikotarpį. Bet visus jautruolius iš karto nuraminu – padorumo ribos nebuvo peržengtos, istorinė atmintis nebuvo išniekinta. Atvirkščiai, jaunimas leido sau paimprovizuoti, pajuokauti, bet kartu išlaikė pagarbų atstumą su tuo, kame jie patys nedalyvavo arba dalyvavo tik kaip mažamečiai stebėtojai.

Spektaklis prasideda jaunuolių grupine savižudybės imitacija euro įvedimo proga. Kas daugiau belieka tautai, šioje srityje pasiekiančių pasaulio rekordų? Staiga aktoriai nustoja vaidinti, tiksliau, susėdę prie pilkos barikadų sienos vaidina patys save, diskutuodami tarpusavyje apie tai, ko jie nekenčia Lietuvoje. Kažkas – cepelinų, kažkas – gedulo švenčių, kažkas – lenkų ir rusų..

Istorinių metraščių interpretacijos pradedamos nuo komiškos scenos su Nobelio premijos teikimo komiteto narių susirinkimu 1990-aisiais. Vienas narys įnirtingai pila faktus apie Gorbočiovą, apie jo „taikius“ veiksmus, pasireiškiančius karinių pajėgų nukreipimu į tas šalis, kurios parodo bent mažiausią iniciatyvą atsijungti nuo TSRS. Nobelio premijos komitetui rodomos nuotraukas, dokumentai, cituojami skaičiai – sužeistų, žuvusių neginkluotų žmonių. Visa tai, deja, nesustabdo taikos premijos paskyrimo Gorbočiovui. Panašiu principu spektaklyje šaržuojami ir Lietuvoje vykusių politinių peripetijų užkulisiai. Į kūrėjų akiratį papuola visos to meto pagrindinės politinės figūros, pradedant Vytautu Landsbergiu (Tadas Gryn), Kazimiera Prunskiene (Toma Vaškevičiūtė), Romualdu Ozolu (Ainis Storpirštis), Gediminu Vagnoriumi (Marius Repšys) ir baigiant Algirdu Šimėnu (Martynas Nedzinskas arba Jaunius Sodeika). Pastarajam skiriama daugiausiai dėmesio. Kūrėjų interpretacija apie tuometinio Seimo pirmininko sunkiausiu valstybei metu netikėtą dingimą salėje sukelia daug juoko. Nors kaip vėliau spektaklį komentavo jį stebėjęs V.Landsbergis, tomis dienomis patiems politikams nebuvo labai linksma.

Be juoko ir ironijos scenoje vaizduojamos dokumentinės ištraukos iš sausio 13-osios nakties. Liūdniausia spektaklio akimirka – prisiminimai apie Loretos Asanavičiūtės tanko vikšrais sutraiškytą kūną.

„Barikadose“ prisimenama ir rusiško kanalo „PBK“ laida „Žmogus ir įstatymas“, kurioje po reportažo apie „savų šaudymą į savus“ Lietuvoje trims mėnesiams buvo uždraustos „PBK“ transliacijos. Jaunieji aktoriai nutarė duoti atsaką Rusijai – „nufilmavo“ laidą apie rusų žurnalisto sunkias ir graudžias pastangas atrasti Vilniuje liudininkų, mačiusių lietuvių tarpe „snaiperių“, kurie šaudė į savus.

Galiausiai, skambant Sovietų Sąjungos himnui, scenoje vaizduojama didinga skulptūra Rusijos kareiviams. Tačiau tai tik graži, bet, deja, netiksli to laikmečio iliuzija, kuri kūrėjų „patikslinta“ pavirsta į seksualinę orgiją.

Kalbant apskritai apie spektaklį, man visko buvo kiek per daug. Ir tas bandyta užgriebti, ir anas, ir trečias… o kur dar pačių aktorių nuomonės, įspūdžiai ir pasisakymai, dar „Lietuvos kelias“ iš žiūrovų rankų ir pan. Taip spektaklis išsitęsė iki trijų su puse valandos, per kurias žiūrovas nuo to gausybės rago ima pavargti. Štai ir dabar – rašau apžvalgą ir galvoju, kaip viską aprėpti?!
Pats pastatymo principas man labiau panašus į kokį tai pradėtą, bet nepabaigtą tarptautinio teatro workshopą-labaratoriją. Rašau „nepabaigtą“ nes bent man atrodė, kad kūrėjai pririnko daug medžiagos, prikūrė daug etiudų, o paskui niekaip negebėjo nuspręsti, ką atsijoti, tad nusprendė palikti viską, nors, mano akimis, spektaklio vertė tikrai nebūtų sumažėjusi, jei būtų kai kurių scenų atsisakyta ar jos būtų sutrumpintos.

Pagirtina, jog kūrėjai sugebėjo į Lietuvai svarbius istorinius įvykius pažvelgti iš šiandieninio žmogaus perspektyvos, be didelių sentimentų ir idealizavimo šleifo. Ką mums, trisdešimtmečiams, reiškia Lietuvos nepriklausomybė? Ar mes šiandien būtume tokie vieningi, jeigu reiktų ginti tėvynę? Aktorius Martynas Nedzinskas sako, kad – ne. Šiandien jaunam žmogui tėvynė yra visas platus ir gražus pasaulis. Lietuva jam – tik gimimo vieta pase.

Spektaklis žiūrisi smagiai. Nors „Barikadose“ yra nemažai stiprių, jautrių momentų (nuostabi scena apie rusę kaimynę, kuri sausio 13-osios naktį vienintelė atskuba į pagalbą veik nepažįstamai gimdyvei lietuvei), vis gi manau, kad komandai labiau sekėsi kurti komiškąsias scenas. Jos tikrai yra spektaklio stiprioji pusė. Kone kulminacine spektaklio vieta galima vadinti Prunskienės  (Toma Vaškevičiūtė) pareiškimus ant Landsbergio stalo, puikios Repšio humoristinės mizanscenos ir, be abejonės, viskas, ką scenoje kuria Martynas Nedzinskas (jo dublerio V.Sodeikos nemačiau, tad nekomentuosiu).

Šiuolaikiniame teatre (ir šiame spektaklyje) vis mažiau pastebima režisieriaus diktatūra, vis daugiau kūrybinės laisvės, improvizacijos atiduodama į aktorių rankas, proteguojamas komandinis darbas. Toks principas yra patrauklus dėl galimybės jauniems aktoriams pademonstruoti savą požiūrio tašką į šių dienų teatrą ir kasdienes aktualijas, tačiau kartu yra pavojus „užsižaisti“ su forma, medžiaga, žanrais ir nesuvaldyti visumos.
Dar labai džiaugiuosi tuo, kad LNDT stengiasi būti aktualiu teatru, bendradarbiavimui kviečiasi režisierius iš kitų šalių, nebijo eksperimentinių pastatymų. Su tuom ir sveikinu tiek patį teatrą, tiek visą kūrybinę spektaklio „Barikados“ trupę.