Trumpai atsikvėpus po ką tik praūžusio “Sirenų” festivalio, susigulėjus įspūdžiams, manau, pats tinkamiausias laikas padiskutuoti apie naująja teatro realybę, kurią šiais metais mums pasiūlė festivalio organizatoriai ir spektaklių kūrėjai. Pasak „Sirenų“ meno vadovės Audros Žukaitytės, naująją teatro realybę kuria spektakliai, kurių statytojai „vaikšto teatro paribiais, kartais netgi pavojingomis jo briaunomis“, trindami ribas tarp teatro ir kitų meno rūšių. Šiųmetis festivalio devizas buvo: „Nauja realybė – naujas teatras – kokiai auditorijai?“ Pirmame festivalio etape buvo pristatyti įdomesni lietuvių režisierių darbai, antrąjį sudarė trys užsienio trupių spektakliai, kaip teigė organizatoriai, „atspindintys naujausias Europos teatro tendencijas ir novatoriškiausius pastarųjų metų meninius ieškojimus“.

Norėčiau trumpai priminti, kad iki šiol “Sirenos” jau atvežė į Lietuvą krūvą žvaigždžių iš visos Europos: italą Romeo Catelluci, latvį Alvį Hermanį, Vengrijos teatro trupę „Krétakör“, prancūzą Jan Fabre, lenką Krystian Lupa, “The Tiger Lillies”, vokietį Michael Thalheimer ir kt. Prisimindama minėtųjų kūrėjų spektaklius, galiu drąsiai pasakyti, kad “Sirenų” organizatoriai savo pažadą tęsi. Aišku, negali būti taip, kad visi spektakliai vienodai visiems paliktų identišką įspūdį ar keltų vienodas emocijas. Bet, kad “Sirenų” dėka prasiplėtė mūsų visų akiratis ir supratimas apie teatrą, manau, nekyla abejonių nė vienam.
Festivalio “Sirenos” organizatoriai visada pabrėžė esminį savo atrankos “ką atvežti?” kriterijų – svarbiausia, kad tai būtų kitoks teatras, nei mes esame įpratę matyti teatro scenose, kad jis keltų diskusijas, provokuotų žiūrovą, padėtų išsamiau pristatyti šiuolaikinio europinio teatro kontekstą.
Organizatoriai antri metai guodžiasi, jog finansavimas vis dar smarkiai apkarpytas, tad turi organizuoti festivalį su labai ribotu biudžetu, kuris lemia tiek spektaklių iš užsienio gausą, tiek žvaigždžių lygį, tiek bilietų kainas.
Šiais metais pavyko pamatyti visus tris, gana skirtingus, užsienio programos spektaklius, tad brūkštelsiu trumpai apie kiekvieną.

“Koriolanas”

Išankstiniai “Sirenų” pranešimai spaudai skelbė atvešiantys į festivalį Eimunto Nekrošiaus Maskvos Nacijų teatre režisuotą spektaklį „Kaligula”, tačiau vietoj jo (dėl pagrindinio vaidmens atlikėjo Jevgenijaus Mironovo kojos operacijos) „Sirenų“ publikai buvo skubiai surasta pamaina – sparčiai populiarėjančios nepriklausomos vengrų trupės HOPPart spektaklis „Koriolanas“, sukurtas pagal Lietuvoje dar mažai kam žinomą Williamo Shakespeare‘o tragediją. HOPPart įsikūrė vos prieš ketverius metus, tačiau jau spėjo susilaukti pripažinimo ne tik namie, bet ir patraukti garsių tarptautinių festivalių rengėjų dėmesį. „Koriolaną“ režisavęs Csaba Polgáras spektaklyje analizuoja nuo posovietinių demonų išsivaduoti negalinčią Vengrijos visuomenę, akcentuoja minios ir asmenybės, minios ir herojaus konfliktą, kelia klausimą, ar demokratiška visuomenė apskritai gali pakęsti tikruosius herojus ir heroizmą? Organizatoriai pasakojo, kad HOPPart kaip įdomiausią ir perspektyviausią šiandienos Vengrijos trupę rekomendavo veik visi vengrų teatrologai. Norą juos pamatyti dar pakurstė prieš keletą savaičių šiems Vengrijoje įteiktas apdovanojimas už “geriausią nepriklausomos teatro trupės sukurtą spektaklį”.

Tiesą pasakius, daugiausia vilčių ir dėjau į šį spektaklį, bet gavau iš jo perpus mažiau, nei tikėjausi. Man “Koriolanas“ nepasirodė toks blogas kaip mano kompanijonams, su kuriais kartu stebėjome šią Šekspyro interpretaciją ir kurie komentavo, kad panašias klasikų interpretacijas-parodijas šie kurdavo mokyklos “LIK’uose”. Man patiko HOPPart pasirinktas požiūrio į šią pjesę taškas, suaktualinimas šių dienų žiūrovui. Patiko jų laisva, kiek pašiepianti, bet nieko nesmerkianti, nė vienos pusės nepalaikanti laikysena. Patiko kai kurių aktorių (ypač aktorės, kuri vaidino Koriolano motinėlę) vaidyba. Tačiau visumoje jaučiau nepasitenkinimą iš tos pusės, kad ”Sirenos” per šiuos aštuonerius metus užsikėlė sau gan aukštą kartelę, kurios su tokiais spektakliais kaip šis, mano manymu tikrai nepasiekė. ”Koriolanas” nėra blogas spektaklis, bet tikrai ne geresnis, nei, tarkime, G.Varno vadovaujamos trupės ”Utopija” spektakliai. ”Koriolonas” pasimiršo vos išėjus iš jo ir labai smarkiai nepraplėtė mano, kaip teatro mylėtojos, akiračio, nepamalonino jokiomis naujomis, originaliomis ”teatro realybėmis”. Galiu pateisint tai kaip sprendimą „iš bėdos” vietoje Nekrošiaus ”Kaligulos”, bet tik tiek.

„Displace #1. Raudonasis įtūžis“

Italų trupė „Muta Imago“ seka savo kraštiečio Romeo Castellucci pėdomis ir kuria vizualinį teatrą. Šiame spektaklyje akivaizdžiai sugriaunama tradicinė spektaklio struktūros elementų, tokių kaip tekstas, aktorius, scenografija, veiksmas, muzika, hierarchija. Panašiuose spektakliuose sunku atskirti dailininko/šviesų dailininko ir režisieriaus vaizdines fantazijos ribas, abiejų sukurti elementai persipina ir kuria vizualų daugiasluoksnį teatrą, kuriame žiūrovo sąmonė veikiama iš karto keliais lygmenimis.

Šiuolaikiniai režisieriai siekia atsisakyti teksto diktato bei sukurti atvirą spektaklio struktūrą, kurią galima vadinti priatėjimu prie postmodernistinės vizualiosios dramaturgijos.

Perfrazuojant dramaturgą M. Von Mayenburgą: „Didžiausias menas – sukurti erdvę žiūrovo galvoje, o ne realistiškai ją vaizduoti scenoje.“ Manau, kad būtent to ir siekia „Muto Imago“ savo darbais.
„Sirenos“ jau yra skyrusios nemenką dėmesį šiuolaikiniam italų teatrui (Romeo Castellucci, „Ortographe“, Teatro del Carretto), todėl man kiek keistokas pasirodė organizatorių sprendimas kviestis italų kūrėjų trupę „Muta Imago“, kuri, pasak pačios festivalio vadovės A. Žukaitytės, dirba įtakingojo R. Castellucci stiliumi. Nors vizualus judesio spektaklis „Displace #1. Raudonasis įtūžis“ man visai patiko, bet galvoje vis kirbėjo klausimas, ar verta net po dviejų parodytų Lietuvos žiūrovams R. Castellucci spektaklių vežti vėl tokio paties pobūdžio kūrinį? Ar organizatoriai tikėjosi, kad šis darbas daugumą stipriai nustebins, o juo labiau – pranoks savo mokytojo kūrinius? Jei jau užsibrėžta misija plėsti žiūrovo akiratį, tai gal galima kasmet paieškoti kažko stilistiškai, idėjiškai skirtingo?

„Super night shot“

Bene garsiausia pasaulyje performanso atlikėjų grupė „Gob Squad“, kurią „Sirenų“ rengėjams pagaliau pavyko prisikviesti į Vilnių, atliko performansą „Super night shot“. Jis du vakarus vyko ir scenoje, ir gatvėje, ir net keturiuose TV ekranuose. Daugiau nei 15 metų performansus, hepeningus ir instaliacijas kuriantys britų ir vokiečių menininkai meninio „stebuklo“ ieško banaliose kasdienybės situacijose. Šįsyk, pasitelkę vaizdo kameras, keistus personažus ir vaizduotę, menininkai šturmavo Vilniaus gatves. Vyksmas „Super night shot“ kiekviename mieste, į kurį atvyksta “Gob Squad”, atliekamas skirtingai. Ką pavyko nufilmuoti Vilniaus gatvėse nepavyko rasti internete, bet apie ką eina kalba, galima suprasti iš šio video:

httpv://www.youtube.com/watch?v=3AZ11odVyp8&feature=related

Publika turi galimybę foje pasitikti “gyvus” aktorius ir bene vienintelį kartą juos pamatyti gyvai, vėliau juos matys tik keturiuose pakabintuose ekranuose, valandą prieš renginį mieste nufilmuotoje medžiagoje. Pažiūrėjus šiuos “filmukus”, matyt, ne man vienai kyla vienas klausimas – ar galima tai vadinti teatru?
Viena pagrindinių postmodernaus meno charakteristikų, pasireiškiančių visuose menuose, – tai perėjimas nuo stabilaus meno kūrinio prie proceso, atlikimo, performanso. Akivaizdu, kad šiuolaikinis teatras atsisako ribų tarp įvairių žanrų ir raiškos būdų, tarp meno ir gyvenimo, įvairių meno formų ir kultūrinių praktikų. Performansas „Super night shot“ – puikus to pavyzdys. Kūrėjai iš anksto paruošia savo kūriniui „drobę“, „rėmą“, „dažus“, bet koks gausis paveikslas nulems mieste sutikti žmonės, jų reakcijos, atsakymai. Padedami menininkų kiekvienas miestas, jo žmonės, vietos „nupiešia“ savą kraštovaizdį, savus portretus.  Tai gyvas, čia ir dabar, gatvėje vykstantis teatras, kurio veikėju gali tapti kiekvienas iš mūsų, net nebūtina domėtis teatru. „Super night shot“ man liks įdomiausias šių metų „Sirenų“ renginys, prie kurio gal ir galima kibti dėl smulkmenų, detalių, bet pati idėja, sumanymas tikrai neturėjo palikti abejingų.

O kokie jūsų įspūdžiai?