Įspūdžiai iš trimis Auksiniais scenos kryžiais apdovanoto spektaklio „Mergaitė kurios bijojo Dievas”

Palankiai susiklosčiusių aplinkybių dėka pagaliau pamatėme Klaipėdos dramos teatro pažibą – net trimis auksiniais scenos kryžiais apdovanotą spektaklį „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“.

Kai gerai pagalvoji, tai tikras paradoksas, jog teatras, šiuo metu neturintis nuolatinių namų, sugeba ne tik kažkaip išgyventi, bet dar ir nušluostyti nosis sostinės teatrams. Aišku, tai vyksta su kviestinių režisierių pagalba, bet vis tik apdovanojimai pelnyti už vietinių aktorių vaidybą. Džiugu, kad Lietuvoje vis ryškesnis šiuolaikinių dramaturgų ir teatrų, režisierių bendradarbiavimas. Drąsesni kūrėjai po truputį imasi statyti lietuvišką dramaturgiją. Pirmasis ledus pralaužė Marius Ivaškevičius: pradėjo bendradarbiavimu su R. Tuminu „Madagaskare“, toliau sekė „Mistras“, o šiuo metu dramaturgas bendrauja su Oskaru Koršunovu (ruošiamasis pjesės apie lietuvių emigrantų gyvenimą Londone pristatymui rudenį) ir, niekam jau nebe paslaptis, su pačiu Eimantu Nekrošiumi. Rodos, visų teatrų repertuaruose greitu laiku turėtų šmėžuoti vien Mariaus Ivaškevičiaus inicialai.

Gintaro Grajausko pjesės teatre statomos gan retai. Dažniausia apsiribojama sceniniais skaitymais dramos akcijose ar teatro festivaliuose, bet iki spektaklių (išskyrus „Komiksas, arba Žmogus su geležiniu dančiu“; Pilies teatras) veik niekas ir neišaugo. Na, bet nesiskundėm, nes tuo pat metu mėgavomės šio rašytojo kita sėkminga kūrybos sfera – romanais, esė, straipsniais, poezija ir netgi dainomis. Kai prieš keletą metų G.G. pjesė „Mergaitė kurios bijojo Dievas“ dramaturgijos festivalyje „Versmė“ pelnė laurus, o vėliau ir Auksinį scenos kryžių už nacionalinę dramaturgiją, į ją dėmesį atkreipė režisierius J. Vaitkus. Jis ir išdrįso (po kelerių metų) šią pjesę perkelti į sceną su Klaipėdos dramos teatro trupe.

Ne veltui lyginu šiuos du dramaturgus – Marių Ivaškevičių ir Gintarą Grajauską. Skaitant ir stebint jų abiejų kūrybą negalima nepastebėti tam tikrų bendrumų. Abu jie šmaikštūs, ironiški, nevengiantys ieškoti ir naudoti savo kūryboje istorinių kontekstų, realių istorinių asmenybių. Abu savotiški lietuvių tapatybės tyrinėtojai, archeologai, rašytojo plunksna bandantys pavaizduoti, kaip kinta mūsų pačių vertybės istorinėje perspektyvoje, kuo skiriasi šio ir praėjusio amžiaus tautos herojai, kaip keičiasi mūsų pačių požiūris į juos. Tačiau tuo pačiu jie skirtingi: Ivaškevičius rašydamas pjeses dažnai remiasi realiais įvykiais, tikromis istorijomis ir asmenybėmis (dažnai jau tapusiomis istorinėmis), o Grajausko pjesių personažai – šių laikų žmonės, šių dienų realijos su kai kuriomis išimtimis, ką jau kalbėti apie abiejų dramaturgų visiškai skirtingą literatūrinę kalbą ir braižą.

G. Grajausko pjesė „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ – apie merginą, įstumtą į jai nepriimtino gyvenimo rėmus, kuriuose ji jaučiasi svetima, nesuprasta, vieniša ir kuriai visomis išgalėmis priešinasi. Istorinė atmintis jai primena daug patrauklesnį gyvenimą, kur kas mielesnį širdžiai mylimąjį, bet katras jos gyvenimas yra tikrasis – taip ir lieka klausimu psichiatrijos palatos jaunojo gydytojo asistento lūpose. Žiūrovas nejučiomis perkėlinėjamas iš vieno laikmečio į kitą. Čia ką tik sukiojomės senelių kieme ir klausėmės močiutės bei garsiojo lakūno A. Gustaičio gyvenimo istorijų, mėgavomės močiutės virtiniais su varške ir braškių uogiene bei pačios mergaitės gyvybingumu ir nerūpestingumu. Kitoje scenoje ta pati mergaitė virsta negyva prašmatnių namų lėle – zombe, namų, kuriuose pinigų, daiktų ir vienatvės kur kas daugiau nei meilės, artumo bei tarpusavio supratimo. Viename iš pjesės dialogų ji ironiškai paklausia vyro „o ar tu kada nors pasidomėjai, „kiek viso šito“ man iš tikrųjų reikia?“.
Antroji pjesės pusė man stipriai priminė H. Ibseno dramą “Heda Gabler”. Ibseno Heda Gabler dievina pistoletus ir negali pakęsti supančio buržuazinio gyvenimo, nemylimo ir jai abejingo vyro, o galiausia su vienu iš savo “žaisliukų” nusišauna pati save. Grajausko šiuolaikinė lietuviškoji Heda supama šaltos prabangos kasdien žaidžia kompiuterinį žaidimą, kuriame ji – snaiperė, o realybėje neapsikentusi galiausia nušauna savo vyrą Vincą bei Generalinį. Tuo metu kompiuterio ekranas rodo ironišką užrašą Game over.


Ši daugiasluoksnė pjesė, tai nėra praeities ar ateities vaizdavimas, tai – belaikė drama apie nusivylimą dėl prarastos vilties ir sudužusio gyvenimo, apie tą siaurą ribą tarp normalumo ir beprotybės, tarp praeities ir dabarties, realybės ir fikcijos, meilės ir neapykantos.

Spektaklio režisūra kažkuo stipriai nenustebino, bet aktoriai tikrai turėjo erdvės pasireiškimui. J. Vaitkus sugeba aktoriuose pažadinti kūrybinį azartą, tas labai matosi spektaliuose.  Gaila, kad pagrindiniame vaidmenyje nepavyko išvysti Monikos Vaičiulytės, kaip tik už šį vaidmenį gavusios Auksinį scenos kryžių, bet negaliu sakyti, kad labai nusivyliau dublerės Simonos Šakinytės vaidyba. Ji gan puikiai susitvarkė su šiuo vaidmeniu, nors protarpiais jautėsi repeticijų stoka. Manau, su laiku įsivažiuos ir abi aktorės galės lygiavertiškai dalintis tuo pačiu vaidmeniu. Apskritai smagu tai, kad režisierius davė pasireikšti jauniems aktoriams, manau jiems patiems tai tikrai neeilinė patirtis.

Didžiausias šio spektaklio atradimas – fantastiška Vytauto Anužio vaidyba, jo gebėjimas persikūnyti net į kelis visiškai skirtingus vaidmenis viename spektaklyje. O, kad jis persikūnijo ir į pirmoje dalyje pasirodžiusį piršlį, supratau tik po ilgo laiko tarpo. Anužis puikiai jaučiasi komedijiniame amplua, kai kuriuose epizoduose net priminė aktorių R. Kazlą. Gal čia J. Vaitkus nuopelnas, jog paskutiniu metu būtent jo, auksine burtų lazdele paliesti spektakliai ir juose vaidinantys, aktoriai pelno aukščiausius Lietuvos teatro apdovanojimus.

Norisi stipriai pagirti ir Artūro Šimonio kurtą scenografiją. Fone lašantis vanduo, scenoje marmurinės figūros, melsvas apšvietimas ir žvarbus minimalizmas – detalės, kuriančios sielos šalčiu dvelkiančią atmosferą. Tik retkarčiais scenos viduryje ant marmuro sušvis ugnies atšvaitai – lyg vilties ir meilės gyvenimui simbolis.

G.Grajausko pjesės forma ir struktūra priminė Milorado Pavičiaus romaną „Vidinė vėjo pusė“, kuriame Hera ir Leandras, du magiški meilužiai, skiriami ne tik Helesponto sąsiaurio, bet ir dviejų šimtmečių, tiesiogine šio žodžio prasme susitinka knygos viduryje. Grajausko mergaitė Marija su savo herojumi, lakūnu Gustaičiu (beje, tai tikrai egzistavusi istorinė asmenybė), susitinka pjesės pabaigoje, bet niekas nežino kur tai įvyksta – sapne, vizijoje, haliucinacijoje, svajonėje ar tikrovėje. Gustaičio lūpomis išsakytą mintį galima laikyti pjesės kulminacija ir esmine kūrinio idėja: „Panele Marija, jūs taip vaikiškai ilgitės heroizmo, kad nematote, atsiprašau už posakį, po nosia. Įsižiūrėkite, atidžiai įsižiūrėkite į tas dienas kuomet nieko nevyksta. Į tą nesiliaujantį „ diena iš dienos“ ratą, į tą nesibaigiančia „sekmadienio popietę“; „Kiekviena diena, kiekvienas banalus pasikartojimas yra iš tiesų ruošimasis didžiajam egzaminui. Vieninteliam iš tiesų svarbiam veiksmui – kai bus liepta pasirinkti. Ir tai kaip pasirinksi, priklausys ne nuo tavo valios ar proto, o nuo to kaip leidai tas savo įprastas, vienodas, niekuo neišsiskiriančias dienas“.

Spektaklio pertraukos metu girdėjau, kaip dvi panelės aptarinėjo spektaklį: „nu, žinai, kažkokia labai jau paviršutiniška tema, o man taip norėtųsi, kad paliestų kokias tai gilesnes, svarbesnes temas“. Pritariu, kad pjesės tekste apstu nuvalkiotų klišių, sterereotipų, bet G.Grajauskas tuo ir talentingas, kad pas jį kūryboje „Dievai“ figūruoja tik pavadinimuose, o jo kuriami personažai – žmonės iš kasdienybės, iš dabarties, iš to kas mus supa čia ir dabar. Pjesės kūrėjas leidžia suprasti, pajausti, kokia absurdiška, juokinga, o tuo pačiu ir graži yra mūsų “eilinė diena rojuje”, kad ir kokia ji bebūtų, kad ir kas joje benutiktų. Tik taip jau yra, kad žiūrovai kažkodėl mano, kad jei jau išsiruošiau į teatrą (kartą per metus) tai būkit malonūs ir rodykite scenoje iškraipytai pagražintą pasaulį, tobulą meilę, dramatiškas aistras, tik jokiu būdu ne tai kas vyksta mano kaimynystėje. Žmonės nori būti maitinami iliuzijomis, nori būti apgaudinėjami apie kažkur kitur esantį gražesnį pasaulį, vietoj to, jog pagaliau suprastų, kad kartais kasdienis vanduo iš krano kur kas vertingesnis negu prašmatnus šampanas iš naktipuodžio. Tokia grajauskiška groteskiška paralelė norėtųsi užbaigti savo įspūdžius.

Spektaklis tikrai rekomenduotinas. Prieš tai pravartu įsigyti ir perskaityti G.Grajausko pjesių rinkinį tuo pačiu pavadinimu kaip ir spektaklis (išleido Lietuvos rašytojų sąjunga).

fb-share-icon

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.