Įspūdžiai po premjeros „10 DIALOGŲ APIE MEILĘ” (Rež. Yana Ross)

Praeitą savaitgalį sostinėje renginių tikrai nestigo. R.Tuminas šventė savo ištaigingo teatro 20-metį, tuo pačiu rinktinei publikai pristatydamas pirmąją ilgai laukto „Mistro“ (pagal M. Ivaškevičiau pjesę) dalį. Tą patį vakarą, tik kitame prospekto gale ir kitame teatre (LNDT), vyko dar vienas pristatymas – režisierės Yanos Ross spektaklio „10 dialogų apie meilę“ premjera.

Manau, pačios režisierės jau nereikia pristatinėti: Lietuvoje ji jau pateikia penktą savo režisūrinį darbą, tad kiekvienas, bent kiek besidomintis teatru, tikrai yra kažką matę arba bent jau girdėję apie spektaklius „Liučė čiuožia”, “Bembilendas”, “Juodoji našlė” (“Laisvės kaina”) ar “Meistras Solnesas”. Vieni spektakliai labiau vykę, kiti – itin smarkiai kritikų išpliekti, kas pusmetį gula į LNDT repertuarus. Kiek žinau, tai viena šiuo metu produktyviausių ir aktyviausių šio teatro režisierių. Turiu pripažinti, kad po spektaklių “Liučė čiuožia” ir “Laisvės kainos” pati buvau stipriai paveikta ir vadinau Ross darbus “gaiviu gurkšniu” teatro žiūrovams. Naujas braižas, naujas požiūris, kitoks stilius, gal dar ne visada iki galo išbaigtas, bet tikrai daug žadantis. Tad Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuaruose aptikusi šios režisierės naują premjerą, nusprendžiau daugiapremjerinio savaitgalio vakarą paskirti būtent šiam spektakliui.

Jau anonsuose buvo akcentuojama, kad Yana Ross pasirinko skandalingą XIX a. pabaigos – XX a. I pusės austrų rašytojo Arthuro Schnitzlerio pjesę „Ratelis“ (vok. “Liebensreigen“). Šio rašytojo kūryba vertinta prieštaringai – ypač dėl atvirai ryškinamos seksualumo temos. Pasirodžius pjesei „Ratelis“ Schnitzleris buvo apšauktas pornografijos kūrėju, Adolfas Hitleris pjesę pavadino „žydiška nešvankybe“ (mat rašytojas turėjo vengriško ir žydiško kraujo), bet ji tapo pagrindu ne vienam garsiam teatro spektakliui ir kino filmui. Pjesės pavadinimas, susijęs su šokio ratu pavadinimu, taip pat atspindi tuo metu itin dažną venerinių ligų, perduodamų iš vieno visuomenės sluoksnio į kitą, plitimą. Veiksmas vyksta XIX a. paskutiniame dešimtmetyje, Vienoje. Siužetas sudarytas iš dešimties viena su kita susijusių scenų, kuriose veikia meilužių poros. Kiekvienas iš dešimties personažų pasirodo dviejose, viena paskui kitą einančiose, scenose, o ratą uždaro Prostitutė, dalyvaujanti pirmoje ir paskutinėje scenoje.

Yana Ross pasirinkdama šią pjesę teigė, jog “man ir aktoriams svarbiausia surasti žaidybinius būdus, kaip atvaizduoti lytinius santykius. Įdomus ir labai sunkus uždavinys pasipriešinti pjesės cinizmui ir per muzikinę partitūrą išreikšti, kaip mes sakome, personažų fantazijas, jų tyros, idealios meilės suvokimą.” Visgi, man atrodo, kad gyvenant XXI amžiuje ši tema yra tapusi kasdienė: kas antroje TV laidoje, žurnaluose, interneto portaluose yra be jokio skrupulų aptarinėjami “Olialia pupyčių” papukai, aptarinėjama kaip pseudožvaidždės kas mėnesį keičia vis kitus savo gyvenimo (tiksliau lovos) partnerius,- čia gyvenimas sukasi tokiame pačiame ratelyje, tik skirtumas tas, kad jis šiais laikais jau nebeslepiamas, viskas daroma atvirai ir be jokio gėdos jausmo. Ir jei pati Virginia Woolf kažkada skundėsi, kad “aktoriai spektaklio (pagal šią pjesę), metu taip realistiškai aimanuoja, vaizduodami seksą, kad žiūrovai ima visu balsu kalbėti, norėdami nustelbti tuos garsus”, tai šiandien galiu drąsiai sakyti, kad prieš dešimt metų gal dar kažką “Shoping&fucking” sekso scenos ir priversdavo pasijausti nejaukiai, bet šiandien tai užkliūva nebent 70-metėms močiutėms. Taigi, „Ratelis“, mano manymu, šiandien nebėra aktualus, nes ji nei stebina, nei glumina, nei pasako kažką naujo. Na, o iš to seka visa kita…

Veiksmas vyksta viešbutyje. Čia matome barą su barmenais, kambarines, su lagaminais prasilenkiančius viešbučio gyventojus, tikrą fortepijoną, gyvai grojantį pianistą, kuris spektaklio metu akompanuoja „muzikinį takelį“ – kaip įprasta gerų viešbučių restoranuose. Čia vyksta ir tie garsieji susitikimai, garsieji meilės dialogai. Tarp apsauginio darbuotojo ir prostitutės, tarp apsauginio darbuotojo ir kambarinės, tarp kambarinės ir fotografo, tarp fotografo ir viešbučio savininko, tarp viešbučio savininko ir savininkės, tarp viešbučio savininko ir žavios būtybės, tarp žavios būtybės ir rašytojo, tarp garsaus rašytojo ir garsios aktorės, tarp garsios aktorės ir turtingo vyro, tarp turtingo vyro ir prostitutės. Visi šie dialogai baigiasi, kaip ir minėjo Yana Ross, žaismingai ir kūrybingai perteiktomis sekso scenomis.

Visų dialogų pradžios tikrai „kabinančios“, bet faktiškai nė viena iš jų neišlaiko tokio pat užduoto gero tono iki galo. Meilės dialogai išsisemia po poros, trejeto minučių, o likusias septynias, aktoriai tiesiog tempia laiką kažkokiais primityviais pirmakursių etiudais.  Kalbant apie vaidybą, manau šiame pastatyme labiau įtikinamai atskleisti moteriški tipažai nei vyriški. Kaip įdomesnį išskirčiau Monikos Bičiūnaitės ir Rimanto Bagdzevičiaus šeimyninį dialogą, kurie sarkastišku tonu šnekėdami apie savo vedybinę laimę priverčia nusišypsoti ne vieną. Gan stiprus jaunosios aktorės Tomos Vaiškevičiūtės išstojimas, čia ji iš pilkos pelytės kambarinės virsta seksualiu fotomodeliu, partnere scenos vilkui A. Gradauskui, kuris atliko fotografo vaidmenį. Tomos sceninis gyvybingumas galiausia atsiskleidė scenoje, kurioje atliko dainininkės Emiliana Torrini kūrinį “Jungle Drum” – tikrai užkrečianti, energinga scena, pažadinusi ne vieną iš snaudulio. Dar išskirčiau Dalios Michelevičiūtės pasirodymą: jos vaidinama Prostitutė tarsi jungia visą spektaklį, pradžią su pabaiga, ir ne tik tiesiogiai, bet ir metaforiškai. Rodos ji viena šiame Arthuro Schnitzlerio kūrinyje, išsaugojusi tikrąjį padorumą, kad ir kaip tai keistai skambėtų kalbant apie prostitutę. Ji vienintelė niekam nemeluoja, ilgisi įprasto visiems gyvenimo, namų, mylimo vyro. Ir ne tik ilgisi, bet ir bando juos susikurti, pranešdama apie tai, kad dirbanti prostitute paskutinę dieną, nes pagaliau susitaupė namui užmiestyje ir nuo šiol jai jau nebereikės dirbti. Visi kiti personažai, be jokių didesnių skrupulų meluoja ne tik vieni kitiems, bet ir patys sau, vėliau visi choru uždainuodami savotiškai perdarytą Tears For Fears hitą “Mad world”.

Kalbant apie režisūrinę spektaklio pusę, tai buvo keletą scenų, kurios krito į akį. Turiu omenyje ir tas kūrybingai iliustruotas sekso scenas, ir, pavyzdžiui, vieta kai visos moterys tiesiogine prasme krito gražuoliui E. Jarui po kojomis – tikrai ironiškas ir įdomus sprendimas. Na, buvo ir dar keletas scenų, kurios išsiskyrė šiek tiek sarkastišku požiūriu į esminę šio kūrinio temą. Tačiau bendrai: jei „Laisvės kaina“ man pasirodė ypatingai nugludinta, su vieninga režisūrine linija, be jokių užkliuvimų, tai čia – viskas atvirkščiai. „10 dialogų apie meilę“ man pasirodė visiškai neišbaigtas spektaklis ir neaišku dėl kokios priežasties – ar dėl to, kad pačiai režisierei šis kūrinys buvo neįdomus, ar dėl to, kad ji nerado tinkamo priėjimo prie jo, ar dėl to, kad laiko pritrūko ar dar dėl ko… Dialoguose apstu nejaukių ir tuščių pauzių, kurių apskritai teatre neturėtų būti, kai kurios scenos neišieškotos iki galo, o patys dialogai taip ir neįgavę jokios gilesnės prasmės šiandienio gyvenimo kontekste. Nežinau kaip kitiems, bet mano verdiktas – kūrinys nenešantis jokios žinutės, nesukeliantis jokios gilesnės emocijos nei nuobodulys. Intelektualiam žiūrovui šis spektaklis pernelyg lėkštas, tuščias. Atlaidesniam – per mažai juokingas. Tai kam jis tada skirtas? Na gal ir teisingas patarimas, jog nereikia vaikščioti į premjeras, palaukti kol spektaklis susigulės, kūrėjai pajaus žiūrovų reakcijas į tam tikras scenas ir pan.  Bet šiuo atveju, manau, kad pati pjesė nebeįdomi  ir nežinau ką reiktų su ja padaryti, kad ji taptų aktualesnė šiandienai.

fb-share-icon

8 komentarai apie “Įspūdžiai po premjeros „10 DIALOGŲ APIE MEILĘ” (Rež. Yana Ross)

  1. Spektaklis lėkštas… vulgarus… iki begalybės banalus… patiko drąsi Tomos Vaiškevičiūtės vaidyba… daugiau nieko…

  2. Siužetas nuvalkiotas. Dialogai klišiniai ir lėkšti. Humoras banalus. Scenos kartojasi ir viduryje jau norisi bėgti kur akys neša. Nesuprantu, kaip tokį produktą leidžia rodyti nacionaliniam dramos teatre.

  3. Man labai patiko, spektaklis labai linksmas, puikiai pabrėžiantis šiandieninį mūsų gyvenimą. Šmaikštūs dialogai, puiki vaidyba… Ko daugiau reikia puikiai praleist vakarą spektaklyje su draugais :)

  4. Saule, jei nori gerai praleisti laiką teatre su juokinga (bet ne vulgaria) komedija, NDT tai padaryti tikrai neišeis.
    Na, gal pasikeitus vadovui ir bus įmanoma pasijuokti iš širdies, bet iki šiol visos mano matytos ten komedijos – kaip komentaruose ir rašė – lėkštos ir banalios.
    Kauno valstybinis dramos teatras taip pat stato komedijas, ir apie meilę, bet iki tokio „lovos” lygio nesižemina…

    1. Čia ne vieta komentarams komentuoti, Viktorija. Čia reikia rašyti savo asmeninius įspūdžius po spektaklio. Mano komentaras neturėtų Jūsų dominti.

  5. Mano komentaras nebuvo vien atsakas į Jūsiškį, Saule :)
    Kaip Jūs parašėte savo įspūdžius apie spektaklį, taip ir aš išsakiau savo nuomonę, tiesiog ne vien apie šį spektaklį, bet apie bendrą NDT komedijų repertuarą :)

  6. Man atrodo, kad butina pasiziureti, kad suprastum, kas yra kas…

Komentuoti: Viktorija Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.