Italijos kino istorija: Federico Fellini ir Roberto Benigni

Italija. Tai šalis garsėjanti ne vien spagečiais ar kapučino kava. Ir net ne tiramisu desertu. Na, bet tikriausiai dauguma, prisiminę Italiją ir jos apylinkes, visada pirmiausia pagalvoja apie maistą. Bet štai jums dar vienas puikus Italijos bruožas įsidėti atmintin – kinas. Nepasakosiu apie Monica Belluci ir net ne apie Silvio Berlusconi ( jis, nors ir nesusijęs su kinu, gyvena lyg kine). Taigi, pristatau jums porą itališkų filmų genijų – Federico Fellini ir Roberto Benigni.

Pirmiausia – Federico. Režisierius, įkvėpęs daugumą XXa. kūrėjų. Išsiskyręs savo tuo metu keista kūryba. Žinoma, kaip gi jo kūryba nebuvo keista, kai 1945 metais visuomenė tik spėjo atsigauti po II pasaulinio karo, o jis jau kūrė remdamasis neorealizmo idėjomis. Ir ne vienas, o kartu su senojo itališko kino genijumi – Roberto Rossellini. Jų draugystės pradžioje Federico atliko scenaristo ir režisieriaus asistento vaidmenį keliuose Roberto filmų. O vėliau Federico atsidūrė ir aktoriaus kailyje – filme L’Amore (1948) jis vaidino išdykėlį bastūną. Ir dėl šio vaidmens jis trumpam atsisveikino su tamsiais itališkais plaukais – jis juos tiesiog išsibalino.

Taigi Federico filmai: visi buvo nominuoti vieniems ar kitiems apdovanojimams. Laimėjo jų daug. Oskarų – net aštuonis. Pats Fellini išskyrė vienintelį filmą, kaip jam tikrai brangų – tai Amarcord (1975). Filmas pusiau biografinis, kaip pats režisierius jį apibūdino: „vidutinio amžiaus vyro gyvenimo komedija“. Žinoma, ir šis darbas neliko neįvertintas – laimėtas Oskaras už geriausią filmą užsienio kalba.

Režisieriaus darbai yra unikalūs. To niekas nepaneigs. Tai tobula troškimų, prisiminimų, svajonių, fantazijos kombinacija. Būdvardžiai „felliniškas“ ar „fellinietiškas“, puikiai galėtų būti ekstravagancijos ar net bendros kino meno sąvokos sinonimai. Kaip jau minėjau pradžioje, Fellini įkvėpė daug įvairiausių kūrėjų, tokių kaip Woody Allen, Pedro Almodovar, Tim Burton, Emir Kusturica ar David Lynch. Šių režisierių darbuose tikrai galima išvysti neįkainojamą Federico Fellini įtaką.

Dar vienas, tik jau šių laikų, režisierius – Roberto Benigni. Tikriausiai labiausiai žinomas dėl filmo Life is beautiful (La vita e bella). Filmas visiems puikiai žinomas: holokausto aukomis tapę tėvas ir sūnus stengiasi išgyventi. Life is beautiful nėra tragedija, kurioje reiktų ašaras lieti upeliais, bet tikrai ir ne komedija, mat filme ne per daugiausia komiškų situacijų. Su šia satyriška tragikomedija Benigni įsiveržė į populiariųjų kino režisierių pasaulį, laimėdamas Oskarą už geriausią filmą užsienio kalba. Bet režisierius ne veltui vadinamas nenuspėjamu, tiesiog gyvu energijos užtaisu: sužinojęs, kad jo filmas laimėjo, jis staiga užšoko ant kėdės ir pradėjo garsiai ploti bei šaukti publikai. O publika plojo jam. Pirmą kartą Benigni ekranuose pasirodė dar 1976 televizijos seriale. Jo pirmasis režisuotas filmas You upset me (Tu mi turbi) dienos šviesą išvydo 1983. Asmeniškai man, Roberto Benigni yra lyg itališkasis Woody Allen. Jie abu savo režisuotuose filmuose dažniausiai atlieka pagrindinio herojaus rolę. Abu vyrukai mėgsta pasišaipyti pirmiausia iš savęs, o vėliau ir iš kitų. Abu nedidelio ūgio, pašiauštais plaukais. Na, bet čia tik menkas pastebėjimas.

Roberto Benigni moka ir stebinti, ir šokiruoti. Ir kartais net ne savo kūriniais, o drastiškais poelgiais. Štai 2005 metais jis, per labiausiai žiūrimas vakaro žinias Italijoje, netikėtai sušoko striptizą. Na, žinoma, nenusirengė nuogai, tik atsikratė jį varžiusių marškinių ir sviedė juos ant žinių pranešėjo pečių. Šitokį režisieriaus akibrokštą paskatino jau pradžioje minėto populiariojo Italijos Ministro Pirmininko Silvio Berlusconi apsisprendimas palikti savo šiltą kėdę. Deja, vėliau jis vėl grįžo. Benigni yra aršus Berlusconi kritikas, net organizavęs keletą mitingų, nukreiptų prieš jį.

Kaip ir kiekvienas režisierius ar aktorius, taip ir Roberto yra gavęs daugybę įvairių apdovanojimų. Bet populiariausiais jo filmais galima vadinti vos porą: Life is beautiful, už kurį gavo daugybę apdovanojimų ir The tiger and the snow, kuris taip pat puikiai įvertintas. Roberto galima išvysti ir filme Coffee and cigaretes, kuriame jis vaidina save. Na, net nevaidina, o tiesiog kalba, rūko, geria kavą. Tiesiog yra.

Šių abiejų režisierių gyvenimai visiškai skirtingi. Federico atsidavė tik savo kuriamam menui, vis ieškojo naujų mūzų, o štai Roberto pasižymi ir kaip visuomenininkas, ir kaip režisuojantis aktorius. Vyrų kūryba visiškai skirtinga: Federico mėgdavo įkvėpimo ieškoti svajonėse, fantazijoje, taip pat remdavosi ir baroku, o Roberto rėmėsi tikrove, jau išgyventais jausmais. Tad linkiu peržiūrėti bent jau po keletą šių režisierių darbų. Dėmesio jie tikrai verti.

3 komentarai apie “Italijos kino istorija: Federico Fellini ir Roberto Benigni

  1. beninis tai gal sudukas yra, kad ir pries s.leone ziurint. tai ka cia su ff lygint

  2. Kas sieja šiuos du kūrėjus be to, kad jie yra italai? Niekada nelyginkite amatininkų su meistrais.

  3. Monika tiksli. Keistokas duetas. Ypač, kad tame neorealizme būta Fellini vardo vertų kolegų-tėvynainių.
    Roberto meistriškai manipuliavo žiūrovo lūkesčiais ir emocijomis. Bet nelabai kuo daugiau. Ir tai tik viename filme. Nėra kūrybos tęstinumo, didesnio įprasminimo…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.