ITALO CALVINO „Nematomi miestai”

Šiandien, kol gatvių alėjos, vedančios į gražiausias miesto vietas, užsnigtos kaštonų žiedais, degu noru pasidalint įspūdžiais apie nuostabią knygą, perskaitytą pastaruoju metu – Italo Calvino „Nematomi miestai”. Taip taip, žinau, kad ši knyga nėra jokia karšta naujiena, jos jau nebeaptiksi knygynų lentynose ir, nors ji išversta į lietuvių kalbą (gerbiamos vertėjos Violetos Tauragienės) ir išleista beveik prieš dešimtmetį, nutariau, jog niekada nėra per vėlu pasidalinti gerais dalykais. Juolab, kad knygos nesensta, sensta tik žmonės, nespėjantys arba nerandantys laiko jas skaityti.

I. Calvino „Nematomi miestai” – poetinė proza apie miestus, gimusius rašytojo vaizduotėje. Autorius prisipažino, kad šią knygą rašė daugelį metų savo užrašinėje rinkdamas po mažą trupinėlį. „Nematomų miestų” siužetas – filosofiniai pašnekesiai apie išgalvotus miestus egzotiškais pavadinimais, tarp totorių vado Kubla Chano ir jo pasiuntinio, keliautojo Marko Polo.

Calvino miestai nėra pastatyti iš pilkų plytų ar cementų skiedinio. Jo miestai pakibę virš tuštumos, surišti tinklais, lynais, grandinėmis ir lieptais, suręsti ant polių, su verandomis, lipančiomis viena ant kitos, su aukštų gatvių baliustradomis, stūksančiomis virš vandens, besipuikuojančiais amerikietiškais kalneliais, su peršviečiamais priešais saulę alebrasto vartais, koralų kolonadomis, prilaikančiomis serpentinu inkrustuotus frontonus, su vilomis iš stiklo – lyg akvariumais, kuriuose po medūzos pavidalo žibintais plauko sidabro žvynais apsidengusių šokėjų šmėklos, stūksantys virš debesų ir žemę remiantys vien ilgomis flamingų kojomis…

Miestų aprašai konceptualūs, suskirstyti į kategorijas pagal tematikas. Miestų ir atminties istorijos – filosofinės minties eksperimentai apie nostalgiją, istoriją, senėjimą ir nuosmukius „… sustoti jis nebegali; turi keliauti iki kito miesto, kur laukia kita jo praeitis arba kažkas, galbūt galėjęs tapti jo ateitimi, tačiau dabar esąs kažkieno kito dabartimi. Neįvykusios ateitys tėra praeities šakos, nudžiūvusios.”. 

Miestai ir troškimai pasakoja apie miestus, jų gyventojus, pakliuvusius į savų troškimų, idealų vergoves ir niekaip negalinčius iš jų ištrūkti. „… bergždžia būtų mėginti nustatyti, ar Zenobija priklauso laimingiems, ar nelaimingiems miestams. Miestus vertėtų skirstyti ne į šias, o į kitas dvi kategorijas; į tuos, kur, metams bėgant ir viskam keičiantis, vis dar suteikia savo pavidalą troškimams, ir tuos, kuriuose troškimams arba pavyksta sunaikinti miestą, arba jie patys būna jo sunaikinti.”
Pasakojimai apie miestus ir ženklus spėlioja apie tai, kaip pastatai apibrėžia jų funkcijas, kaip miesto ženklai atkartoja save.

Tai, jog visi I. Calvino aprašyti miestai – moteriškos giminės (Olivija, Melanija, Fedora, Pira, Kubla ir t.t..), manau, nėra atsitiktinumas, kiekvienas jų – tarsi kadaise sutiktos, daugiau ar mažiau pažintos moterys, kiekviena su savo istorija, kartais primenančia kažką labai brangaus, kartais – kelianti vien abejingumą, bet visos kartu sudarančios nedalomą visumą tavo gyvenimiškos patirties.

„Tam, kas pro jį praeina neužsukdamas, miestas yra vienoks, ir jau visai kitoks tam, kas įkalintas jame ir niekad neišeina; vienoks jis, kai atvyksti į jį pirmąsyk, kitoks, kai jį palieki, kad nebesugrįžtum; abu jie nusipelno skirtingo vardo; galbūt aš jau kalbėjau apie Ireną, kai pasakojau apie miestus kitais vardais; o gal tik apie ją ir tekalbėjau.”

„Nematomų miestų” ašis – lėtos, intelektualios interliudijos tarp Kubla Chano ir Marco Polo, diskusijos apie būtas ir nebūtas imperijas, civilizacijos padarinius, būties slėpinius, vaizduotės ir proto ežerus. Jų pokalbiai lyg žaidimas šachmatais, pypkės dūmo dvelksmas, išknykstantis nuo vėjo gūsio, kelionė beribiame laike ir erdvėje. Iš juodviejų pašnekesių imi vis labiau tikėti, kad, galbūt, visi šitie keliautojo pasakojimai tėra apie vieną, gimtąjį jo miestą – Veneciją, turintį daugybę veidų, reikia tik gebėjimo juos pastebėti, atrasti.

„- Keliaudamas suvoki, jog skirtumai išnyksta: miestai supanašėja, vietovės pakeičia pavidalą, išdėstymą ir nuotolius, beformės dulkės užplūsta kontinentus. Tavasis atlasas išsaugo skirtumus jų nepaliesdamas: asortimentą tų savybių, kurios yra tarytum vardo raidės.”

Knygos stilius lengvas, o kartu labai elegantiškas, kalba – turtinga metaforomis, alegorijomis, atmosfera – magiška. Calvino į vieną sujungė rytietišką filosofiją, poeziją, fantastiką ir kelionių aprašymus. Knygą vertė Violeta Tauragienė. Žinau, kad vertėja pati nebuvo labai patenkinta savo darbu, bet ją galima suprasti. Italo Calvino literatūrinėje kalboje gausu retų išsireiškimų, kuriuos išversti, rasti jiems lietuviškus atitikmenis nėra lengva, o dar reikėjo išlaikyti poetinę dermę, kuri Calvino kūryboje yra vienas esminių bruožų. Kritikuoti vertimą palieku tiems, kas galį jį palyginti su originalu, o pati džiaugiuosi, kad visgi vertimas, toks koks yra, leido pajausti poetinį knygos žavesį, magiškąsias Calvino stiliaus ypatybes.

„Nematomi miestai”  – nedidelės apimties, stebuklingo turinio knygutė, kurią rekomenduoju skaityti tarsi kelionių gidą, vartomą gurkšnojant kavą vienoje iš tų jaukių lauko kavinių, stebint pro šalį zujančius svetimo, dar nepažinto miesto praeivius. Calvino miestų gidas skiriasi nuo lonely planet tuo, kad rašytojo dėka skaitytojas regi vaizdinius, peizažus ne akimis, o gimstančius kiekvieno mūsų galvoje; skiriasi tuo, ką šie miestai atveria, primena mumyse.
Po rašytojo vaizduotės miestus malonu vaikščiot neskubant, nebūtinai tuo griežtu maršrutu, kurį rasite nurodytą knygoje – kartais daug maloniau grįžti į jau aplankytus miestus ar praleidžiant tuos, kurie šiandien nepakeliui: Atvykęs į kiekvieną naują miestą, keliauninkas vėl randa tą dalį savo praeities, kurios nebežinojo turįs: keistumas to, kuo nebesi ar ko nebeturi, užklumpa netikėtai svetimose, dar neužvaldytose vietovėse.”

Pažadu, kad Italo Calvino „Nematomi miestai” padovanos, nukels Jus į vieną iš gražiausių, magiškiausių gyvenimo kelionių.

„Miestuose – kaip sapnuose: visą įsivaizduojama gali būti ir susapnuota, bet net ir pats netikėčiausias sapnas tai – rebusas, slepiantis geismą, arba jo išvirkščiąją pusę – baimę. Miestai, lygiai kaip sapnas, sukurti iš geismų ir baimių, nors jų diskusijų gija – paslaptinga, taisyklės kvailos, o perspektyvos apgaulingos, ir viskas juose slepia savyje kitus dalykus.

fb-share-icon

7 komentarai apie “ITALO CALVINO „Nematomi miestai”

  1. Gal būsiu kiek kategoriškas, bet esu tik už tai, kad šį rašytoją reikia skaityt originalo kalba. Tiek lietuviški, tiek angliški vertimai (nebūtinai šio I.Calvino kūrinio) yra gan skurdūs, netskleidžia to tikrojo Calvino neoavangardizmo, magiškojo realizmo…
    „Nematomi miestai” labai graži knygutė, kaip tu išsireiškei „magiška”, bet visgi jo šedevru laikau – „If on a winter’s night a traveller”. Jei neskaitei, labai rekomenduoju išmokt italų kalbą ir tada paskaityt :).

    1. Nu ir snobas tu :) Ne visi gi gimėm poliglotais.. ;)

    2. Geras veikėjas. Rašo apie itališką originalą, o naudoja anglišką verstą pavadinimą. Turbūt nebrendyla paauglys. Šlykštu.

    3. Rašau angliškus pavadinimus, nes suprantu, kad „ne visi poliglotai” ir originalia kalba pavadinimo gali nesuprasti. Lietuviškų vertinių tingėjau ieškot.

      O dėl snobizmo… Nu gal truputį. Bet nemanau, kad didesnis nei tu :).

  2. Puiki knyga, nors angliškai man skaitėsi lengviau nei lietuviškai (kad versti sudėtinga – visiška teisybė). Knyga įkvėpė ne vieną meninį projektą – ir operą ir pvz.:
    http://blog.dinukwijeratne.com/2013/06/10/invisible-cities-music-inspired-by-the-imagination-of-italo-calvino/
    nors man lig šiol atminty įsirėžęs Moss’o „Language linkage” įrašas:
    http://www.allmusic.com/song/language-linkage-mt0010984997

    Iš I.Calvino kūrinių man mieliausia buvo „Baronas medyje” – gal, kad lengvai parašyta, be kalbinių užraitymų.

  3. Atvykus į Genują, apsistojus tiesiog per airbnb, pas knygų mylėtoją, ant kambario sienos virš savo lovos radau išpieštą citatą „L’inferno della vita non è qualcosa che lo farà; se ce n’è uno, questo è ciò che è qui, l’inferno, che viviamo ogni giorno che formiamo insieme. Ci sono due modi in cui non puoi essere danneggiato. Il primo è facile per molti: accettare e diventare parte dell’inferno in modo che non possa più essere visto. Il secondo è rischioso e richiede costante attenzione e apprendimento: cercare e sapere come riconoscere chi all’inferno non è l’inferno nel mezzo dell’inferno, e lo farà diventare l’ultimo e dargli spazio.”

    Pasigūglinu, išsiverčiu tiksliau, apie kokį pragarą čia kalbama ir prašau- knyga Italo Calvino. Dar mano neskaityta neskaityta, tad pirmoj vietoj google meta- tavo, Jurga, apžvalgą „Nematomi miestai” :)

    Tos knygos, atrodo stebuklingos. Jos sujungia. Šalis, miestus, žmones.

    1. Rūta, labai rekomenduoju. Labai myliu šią knygelę, esu tikra, kad tau patiks ;) jei nerasi niekur iš kur jos paimti, nes prekyboje nėra, prašyki ir paskolinsiu savąjį brangų egzempliorių :)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.