Iš esmės ėjau dėl Abudu, todėl jiems bus daugiau dėmesio. Jų „Pavasaris“ yra kažkas tokio. Norėjosi pamatyti/išgirsti gyvai. Jaunų grupių konkurse „Garažas“ Abudu liko įvertinti trečiąja vieta. Aš būčiau skyręs antrąją už muziką. Ir niekam nebūčiau skyręs pirmosios – vien dėl aprėdų ir akivaizdaus siekio tapti kitais „Garbanotais bosistais“. Bet čia ne apie tai.

Smagu, jog Abudu, jaunas kolektyvas, turi jau visos valandos programą. Be jokių koverių, tik lietuviškais tekstais. Tikėjausi per pus mažiau. Bet tikėjausi ir kiek kitokio garso. Apie vaizdą sunku spręsti, nes Kablio scenos apšvietėjai yra pagavę kablį daryti šešėlių teatrą – už atlikėjų nugarų mirgantys led‘ai sukuria kontūrų vaizdą, kuris po kelių minučių verčia nusukti akis bet kur kitur, tik ne į sceną. Gal todėl tiek daug buvo maigančių telefonus? Ar čia jau visuotinė problema, su kuria atlikėjai nesugeba kovoti?

Bet tapšnojant per tapšnoklius galima neatjungti ausų ir mėgautis ar šlykštėtis garsu. Gaila, jog Abudu gyvai nepataikė nė į vieną iš dviejų paminėtų apibūdinimų. Nei tai norėjosi eiti į kitą patalpą maukti alkoholį, nei tai norėjosi užsimerkti ir leisti garsui tave užvaldyti.

Grupės jaunumas ir jautimasis ant scenos „so fun and cool“, ir tas noras tiek daug kažko pasakyti kyšojo kaip žvirblių baidyklė nukastų bulvių lauke. Gaila, kad buvo stengiamasi sakyti ir be muzikos. Visi tie dainų pristatymai su ala juokingais/žaismingais pakikenimais kolektyvo grojamo stiliaus muzikai visai netinka. Kai dainuojamosios poezijos bardas aplink ratu susėdusiems klausytojams porina „dabar bus romantiškas kūrinėlis mano kaimynei” tai  – viena, bet kai elektrinėmis gitaromis garsą skleidžianti grupė taip elgiasi, tai priimi kaip nebrandumą ir blogiausia – provincialumą. Taip, Abudu yra iš Šakių. Ir tai yra super, kad tokiame miestelyje gimsta tokia muzika, bet nereikia to užkampiškumo akcentuoti. Ne vietinis folkloras atstovaujamas.

Bet ne man mokyti, kaip elgtis ant scenos. Gal kitiems atrodė kitaip. Gal Abudu bendravimas tarp dainų kažkam tikrai atrodė čiki. Žinoma, didelę dalį žavesio galėjo atimti tai, jog vokalai buvo įgarsinti taip, jog suprasti kas kalbama buvo veik neįmanoma.

Apie Abudu muziką – vaikinai dar ieško. Ir tegu. Nieko tame blogo. Pusiausvyros nėra nei atskirų gabalų tekstuose (kiek juos ėjo suprasti), nei muzikoje. Paimkime „Pavasarį“ ir „Kamilę“. Pastaroji gali būti muzikavimo studentų barake palikimas, o „Pavasaris“ yra – jau rašiau – kažkas tokio. Muzika taip pat tebekrypuoja išsigryninimo keliu. Man labiausiai patiko ir atrodė, kad grupei tiko tas, labai retai naudojamas, akustinio intro ir tūžmingų postmetalinių kulminacijų vystymas, taip pat patiko pasirodymo pabaiga, kur jau nebereikėjo nei vokalo, nes žymiai pasunkėjusi muzika ėmė įgauti svorio ir prasmės.

Vienok, potencialo Abudu turi ir norisi tikėti, kad niekas jo nesugadins.

*****

Po Abudu buvo vakaro žvaigždė – suomis tramvajininkas. Jaakko Eino Kalevi, ritmo ir tembro mašinos, gyvas būgnininkas ir rutina. Ok, Jaakko namų darbai padaryti gerai, bet stebėti buvo nykoka. Čia vėl prisimenu užnugarines šviesas ir Jaakko – tokį kiek labiau statišką, per retai imituojantį grojimą ukulele, bandantį būti ir vyru, ir moterimi viename. Tą vokalinį ir manierinį dvilypiškumą jam visai sekėsi perteikti. Jeigu pradėjo kaip David Bowie, tai baigė suomis kaip Alexander Veljanov. Bet vokalas, kas Jaakko pasirodyme buvo svarbu ir po Abudu pasirodymo nepagerėjo – įgarsintas buvo prastai, t.y. per tyliai. Kas buvo sakoma tarp dainų visiškai nepavyko suprasti. Organizatoriai sako, jog pats Jaakko norėjo tylesnio garso. Galbūt. Bet kai nedidukėje Kablio salėje pagrindinio vakaro atlikėjo pasirodymo metu gali aiškiau nei atlikėją girdėti greta stovinčių mergaičių čiauškėjimą, tai neveda į euforiją.

O Jaakko muzika ir ja kuriama atmosfera buvo visai gerai. Toks 80-ųjų synthpop su kiek gotiška ir tuo pačiu kabaretiška dvasia priminė ir Soft Cell, ir Chinawoman, ir Ariel Pink. Dar – kai kuriose kompozicijose buvo superinis bosas. Gaila, kad bosisto ant scenos nebuvo. Ir, mergaitė nebūtų dar pamaišiusi.

Pačios pabaigos nelaukiau – kai nepavyko suvokti kokia proga Jaakko purto šampės butelį, palikau Kablį niūniuodamas pavasaryyys.