JANA VAGNER „Vongo ežeras“, „Likę gyvi“

Trisdešimt septynerių dar ne rašytoja sumintijo gana paprastą istoriją ir gabalais ją viešino internete. Po kiekvieno paleisto skyriaus ji neturėjo jokio supratimo, kas su jos herojais vyks toliau, kuo viskas baigsis, ar apskritai baigsis. Taip prasidėjo Janos Vagner romano „Vongo ežeras“ gimimas, kuris gana palankiai buvo sutiktas tiek skaitytojų, tiek kritikų.

Romanas skaitytoją pasitinka su Maskvą apėmusiu mirtinu gripu, karantinu ir visą šalį apėmusia epidemija. Sostinės priemiestyje, už karantino ribos gyvena paprasti žmonės, jauna šeima, kurie nusprendžia ilgiau nebelaukti ir bėgti nuo vis plintančios ligos į vasarnamį šiaurėje, kažkur netoli Suomijos sienos, Karelijoje, prie Vongo ežero. Tiesa, vykstančiųjų kompanija nėra tokia, kuri savo noru susimestų, pavyzdžiui, atostogauti ar švęsti vakarėlį. Ana ir jos paauglys sūnus (kurio gyvenime nepasitaikė didesnės bėdos už sugedusį žaidimų kompiuterį), jos vyras Serioža, kuris iš miesto sugeba ištraukti buvusią žmoną Irą su mažamečiu savo vaiku, Seriožos alkoholikas tėvas, Anos kaimynai – šeima su maža mergaite, o kelyje dar prisijungia buvęs Seriožos draugas ir darbdavys su žmona. Taip visi trimis automobiliais leidžiasi per ligos nusiaubtą šalį, kovodami už save ir artimuosius, stengdamiesi bet kokia kaina išlikti, rasti maisto, kuro, šilumos, nakvynę ir nuvažiuoti kuo daugiau kilometrų.

„Vongo ežeras“ yra lyg kelio romanas, kuriame kelio užkardos, pasalos, plėšikai, susidūrimas su sveikais ir ligotais, kelionė per sniego pusnis, ištuštėjusiais miestais ir išdegintais kaimais. Bet nėra čia daug veiksmo, nuotykių, ne visada epidemija groja pirmuoju smuiku, nors ji ir yra varomoji jėga. Istorija yra stipri jos pasakotojos, Anos, vidiniu pasauliu, virsmu, kai susitvarkiusi gyvenimą moteris, yra priversta palikti savo sukurtus namus, kuriuose brangi kiekviena kertelė, kiekvienas menkniekis, kurių visų į bagažinę nesudėsi; kai tenka būti įspraustai į nesibaigiančios kelionės automobilį su nemėgstamais pakeleiviais; kai tenka matyti, kaip jos vyras rūpinasi ne tik ja, bet ir buvusiąja bei savo sūnumi; kai tenka ankštai miegoti su kitais viename kambaryje; kai tenka matyti, kaip į žmones atstatomi šautuvai, kurie kartais ir iššauna; kai velniškas šaltis stingdo ir iš išorės ir iš vidaus.

Tai liūdnas, slogus, kartais žiaurus romanas, kuriame žmogus mokosi iš naujo išlikti pasikeitusiame pasaulyje, kuriame kinta vertybės, žmogiškumo samprata, kuriame kova už būvį nebeturi jokių teisinių suvaržymų, kuriame nebeveikia jokios valdiškos institucijos, kuriame nužmogėti yra lengviau, negu išlikti gyvam, kuriame kiekvienas sutiktasis homo homini lupus est.

– Tokiais laikais kaip šitie įprastos moralės normos nustoja galioti.
– Dėkui, jaunuoli, – nelinksmai šyptelėjęs tarė žmogus su paltu. – Nors, patikėkite, kaip tik tokiais laikais moralinės normos ypač reikalingos.

Persiritęs į antrą pusę „Vongo ežeras“ kiek išsikvepia, įvairūs herojų susidūrimai baigiasi neįtikėtinai jiems sėkmingai, ne kartą aplanko mintis, kad jau vardan intrigos būtų laikas paaukoti vieną antrą ekipažo narį, bet rašytoja saugo juos kaip savo akį. Matyt, todėl labiau patiko ir greičiau pavyko suryti „Vongo ežero“ tęsinį „Likę gyvi“, kuris tapo savotiška pandemijos apimto pasaulio robinzonada.

„Likę gyvi“ tęsia išsigelbėjusių ir atvykusių į Vongo ežero salą istoriją, kaip jiems sekasi pasirūpinti maistu, stogu virš galvos, šiluma, vienas kitu, kaip vyksta pažintys ir barteriniai mainai su kitais išsigelbėjusiais, įsikūrusiais ežero krante. Atmosfera čia tokia pati, balansuojanti ant pasidavimo likimui ir lengvo pamišimo ribos. Čia randame ir vieną stipriausią knygos sceną – moterų naktinį pasisėdėjimą prie laužo su buteliu spirito, pasakojant praeities prisiminimus. Ši scena savo kontrastiškumu tarp to, ką moterys turėjo, kuo gyveno, kokias svajas puoselėjo, ir to, kokį gyvenimą turi dabar, kelia skaitytojui gumulą gerklėje.

Jana Vagner puikiai jaučia ir pažįsta moterišką psichologiją, tad jų paveikslai čia daug labiau išplėtoti, atskleisti, o vyrai lieka labiau statistiniais veikėjais, kuriuos matome tik iš naratorės perspektyvos, vertiname tik iš jų veiksmų, bet į vidų įsibrauti nepavyksta.

Vagner tekstas sklandus, neįmantrus, nestokojantis nutylėjimų, neturintis tiek citatų, kaip Camus „Maras“, ar tokio mistinio apokaliaptiškumo auros kaip McCarthy „Kelias“ – Vagner kūriniai svyruoja kažkur tarp abiejų minėtųjų ir turi savito, tokio rusiškos dvasios originalumo. Ir tai jokiu būdu ne pramoginė literatūra,  tad lengvos tematikos ir veiksmo mėgėjai gali nusivilti.

Šaunu, kad jaunoji rašytoja nesugalvojo į savo kūrinį įpinti didesnių fantazijų, kaip kokių monstrų, zombių ar vampyrų, tad viskas dvelkia įtikinama realybe, kuri šiomis karantino dienomis kaip niekad tampa suprantama ir atpažįstama. Yra sakančių, kad tokia literatūra šiuo metu nėra visai tinkama, nes pakanka panašių situacijų realybėje, bet man atrodo, kad kaip tik pandeminės tematikos kūriniai leidžia lengviau susitapatinti, įtikėti skaitomu tekstu ir pasimokyti… Tik nežinau, tiksliai ko. Gal išlikti tokiose situacijose. Nepasiduoti. O gal pasidžiaugti, kad aplinkui dar nėra taip blogai, taip beviltiška, kaip tose knygose – tai savaip guodžia ir teikia viltį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.