JANE HARPER „Sausra”

Ir literatūros pasaulyje būna sėkmės istorijų. Tokiu pavyzdžiu gali būti rašytoja Jane Harper, sudalyvavusi internetiniuose kūrybinio rašymo kursuose, iš kurių ir gimė detektyvinis romanas „Sausra” (The Dry), sulaukęs daugybės apdovanojimų („Auksinio durklo“, „The British Book Awards“, „Ned Kelly Awards“ ir kt.) bei sudominęs kino pramonę – ekranizacijos teises jau įsigijo Reese Witherspoon kompanija „Pacific Standard”, o lietuviškai išleido „Baltos lankos”.

Ilgus metus dirbusi žurnaliste Harper sako, kad rašė tokią knygą, kurią būtų malonu skaityti pačiai. Ir „Sausrą” tikrai malonu skaityti, tekstas pagauna ir nepaleidžia iki pat pabaigos, fabula nėra per daug susukta, pakanka vidutinio koncentracijos lygio, tad puslapis gena puslapį ir po nepilnos paros aplanko liūdesys, kad ši pramoginė knyga jau perskaityta. Nors ne visada greitas knygos perskaitymas rodo jos kokybę, ką pamatysite kiek žemiau. 

„Sausra” prasideda scena, kai Aronas Falkas, Melburno federalinis policininkas, atvyksta į seno draugo Luko laidotuves, į gimtąjį miestelį, iš kurio buvo priverstas su tėvu prieš dvidešimt metų išsikelti. Laidotuvės trigubos – karste guli ne tik Lukas, bet ir jo žmona bei sūnus. Pradinė informacija tokia, kad vyras nušovė žmoną, sūnų ir nusišovė pats, bet Luko tėvai nemano, kad viskas taip paprasta, ir prašo Arono imtis tyrimo. Jis, žinoma, imasi, nors ir labai nenoriai, nes Luką ir Aroną su daugeliu miestelio gyventojų sieją seni įvykiai, kurie baigėsi jaunos merginos mirtimi. O knygos pirmieji puslapiai lyg leidžia suprasti, kad dėl tos mirties kaltas pats Aronas, ir dėl to jį kai kurie miestelio gyventojai mielai nulinčiuotų. Žodžiu, prasideda toks neoficialus kriminalinis tyrimas, kurio vienoje pusėje sąžiningas miestelio policininkas ir Aronas, o kitame – daug įtariamųjų ir dar daugiau senų miestelio paslapčių.

„Sausra” būtų eilinis detektyvas, bet Harper geba sukurti ypatingą mažo tvinpyksiško miestelio (na, tokio kaimško stiliaus, kur tik viena mokykla, viena aludė, viena vaistinė, vienas daktaras ir pan.) atmosferą, kur visi vienas kitą pažįsta, senbuvių bendruomenė atrodo lyg viena šeima, galinti nuo pašaliečio akių nuslėpti savo narių nuodėmes ir jas nusinešti į kapą, todėl skaitant knygą buvo ne vienas kartas, kai pagalvojau, jog čia bus pasinaudota klasikiniu Agatha’os Christie „Žmogžudystė Kalė traukinyje” receptu – kai prie aukų mirčių nagus prikišo visa bendruomenė. Nes buvo už ką. Lieka tik išsiaiškinti tą motyvą. Ar atspėjau? Neišduosiu.

Aronas Falkas, nors ir ištremtas prieš savo valią iš miestelio, tą bendruomeniškumą dar puikiai prisimena ir tai jo negąsdina. Daug sunkiau jam sekasi tvarkytis su jau du metus miestelį kamuojančia sausra, kurios anuomet nebuvo. Tai tokia nematoma knygos puslapių palydovė, kuri turėtų skaitytoją priversti pajausti girgždantį smėlį savo tarpdančiuose ir nenorėti pakelti rankos perversti puslapį, nes net gulint sūraus prakaito lašai bėga per kaktą ir grasina užgraužti akis. Taip, mano manymu, šitų sausringų akcentų „Sausroje” trūko. Jie pasirodydavo probėgšmais, po to lyg pasimiršdavo, kol vėl išlįsdavo. Įsivaizduoju, kokių vaizdelių tokiam sumanymui parinktų koks irgi mažus miestelius mėgstantis Stephen’as King’as. O, matyt, Harper reikėjo dar kartą peržiūrėti visą romaną, turint tik tikslą jį labiau pasausinti, tada efektas galėjo būti dar stipresnis.

Harper tekste netuščiažodžiauja, kiekvienas dialogas, aprašymas, veikėjo veiksmas turi paskirtį ir priežastį. Tačiau netrunki pastebėti, kad visuma per daug sukoncentruota į įvykį, į išorinį vyksmą, o ne į veikėjų vidų, charakterių atskleidimą. Imkime, kad ir patį pagrindinį herojų, Aroną Falką: viena vertus, jis toks paprastas, be jokių „nukrypimų” kaip dabar mėgstama detektyvuose – ne girtuoklis, ne narkomanas, ne nevala, negroja jokiu instrumentu, nerūko pypkės, neaugina orchidėjų, nesikeikia ir panašiai – jis net per daug normalus, gyvas ir žmogiškas, atrodo, tokių žmonių sutinki kasdien, ir tai daro Harper istoriją labiau įtikėtiną, tačiau, kita vertus, Falkas šiuolaikinei literatūrai yra per paprastas, neįsidėmėtinas, perskaičius knygą sunku pasakyti, kad jį pamilai, nes jo visai nepažinai kaip asmenybės. Jis turi tik praeitį, kurios įvykių kamuolys šioje knygoje visiškai išvyniojamas, ir nepaliekama jokios gijos, kuri tave skatintų imtis kitos knygos vien dėl veikėjo biografijos, nebuvo jokio Falko ypatingumo, kurį norėtum dar kartą patirtį, trūko ir jo emocijų, vidinės būsenos aprašymo.

„Sausroje” iš karto vyksta dviejų bylų tyrimas: įvykusios dabar ir prieš dvidešimt metų. Rašytoja į esamos bylos tyrimą vis įterpia senų įvykių scenas, taip iš lėto atskleisdama priežastis, kodėl miestelio bendruomenė yra nusiteikusi prieš Aroną Falką. Luko ir jo šeimos nužudymo bylą Harper puikiai išriša, tačiau nesuvaldo senųjų įvykių atomazgos – paskutiniuose knygos puslapiuose visai pritemptai, lyg iš dangaus nukritusiu paaiškinimu, sugriaudama savo pačios, visą knygą kurtą metodą, senuosius įvykius rekonstruoti Arono prisiminimais ar kursyvu Arono pašnekovų lūpomis. Verčiau jau būtų tos paslapties iš viso neatskleidusi iki galo – būtų likusi intrigai kitai knygai.

Bet tuos mažus trūkumus atsveria romano visuma, puikiai sudėliota struktūra, logiški siužeto vingiai, minėta atmosfera, gebėjimas kiekviename skyriuje pakurstyti detektyvinę intrigą, veikėjų gyvumas ir visai turtinga literatūrinė kalba (kuri su geresniu vertimu galėtų būti dar turtingesnė) – tokia ryški, gebanti skaitytojui dviem žodžiais pateikti netikėtą požiūrio kampą, akcentą, kuris geriau negu išsami situacijos analizė atskleidžia esmę.

Taigi, Jane Harper debiutas tikrai pavyko, vertas perskaityti ir parodė, kad ši moteriškė tikrai gali rašyti. Ir rašo – jau dienos šviesą išvydo ir antrasis jos romanas „Force of Nature” su tuo pačiu veikėju, Aronu Falku. Tikiuosi netrukus sulauksime ir jo vertimo lietuviškai ir šioje knygoje jau bus galima pažinti Falko vidinį pasaulį.

Apie lietuviškąjį tekstą, kurį vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Paprastai tokio žanro (detektyvai, trileriai) kūrinių vertimui dėmesio neskiriu, bet šįkart man jau iš pat pradžių skaitymas kiek strigo, sakinių konstrukcijos atrodė neįprastos, kai kurie išsireiškimai, žodžiai kėlė klausimų net nemačius originalaus teksto, bet tie klausimai nedingo ir palyginus su originalu. Antai, „from one Christmas to the next” išversta „nuo Kalėdų iki Kalėdų”, nors man prašosi „nuo vienų Kalėdų iki kitų”; „seats” išversta „kėdės”, o kai kalba eina apie bažnyčios vidų ir tame pačiame skyriuje vėliau patikslinama, kad tai suolai, reikėtų versti „vietomis atsisėsti”; „hems” išversta „sijonai”, nors rašoma eina apie skrybėlę ir greičiausiai rašytoja turėjo omenyje jos kraštus ar palankas; „two rows back” išversta „dvi eilės už Falko”, kai Falkas prieš kelis sakinius įsitaisė pasienyje ir už jo tebuvo tik siena. Žodžių, tiek vertimo liapsusų pastebėjau iš pirmojo skyriaus pirmojo lapo. O vėliau liapsusai arba dingo (kuo sunku patikėti), arba siužetas taip įtraukė, kad nebuvo kada begalvoti apie teksto detales.

fb-share-icon

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.