Japonų teatro trupės SCOT gastrolės Lietuvoje: T.Suzuki spektaklis „DIONISAS“

Vos pasirodę bilietai į japonų režisieriaus T.Suzuki spektaklį „Dionisas“ buvo iššluoti per pusantros savaitės. Dėl tos pačios priežasties organizatoriai turėjo labai pasistengti, kad tą patį vakarą būtų suorganizuotas papildomas šio spektaklio seansas. Tikrai būta priežasties, nes salė per abu seansus buvo sausakimša nuo margaspalvės publikos, norinčios išvysti japonų režisieriaus darbą. Tiek „Sirenų“ festivalio organizatoriai, tiek Japonijos ambasados atstovai džiaugėsi, kad lietuviams nusišypsojo didelė garbė šio režisieriaus darbą išvysti Lietuvoje, nes net pačioje Japonijoje gauti bilietus į šiuolaikinio teatro kūrėjo T. Suzuki spektaklius nėra lengva. Apie jo gastrolių biurokratines problemas režisierius pareiškė: nei politika, nei biurokratija negali sutrukdyti menininkų susitikimų.
Šio pasaulinio garso režisieriaus vadovaujamos trupės SCOT (Suzuki Company of Toga) gastrolės – ne pirmas Lietuvos teatro mėgėjų susitikimas su japonų teatrine kultūra. Beveik prieš penkerius metus „Sirenų“ ir OKT iniciatyva sostinėje viešėjo ir du spektaklius parodė No teatrų asociacijai atstovaujantis kolektyvas, suburtas iš pačių geriausių, skirtingų No mokyklų atlikėjų. O pagal T. Suzuki darbo su aktoriais metodiką dar 1999 m. buvo sukurtas bene labiausiai Lietuvos ir užsienio žiūrovų pamėgtas Oskaro Koršunovo spektaklis „Vasarvidžio nakties sapnas“, kuriam choreografiją kūrė Vesta Grabštaitė.

Daugelį pasaulio šalių apkeliavęs „Vasarvidžio nakties sapnas“ prieš trejetą metų buvo parodytas ir Japonijoje, Šizuokos pavasario menų festivalyje, kurio vienas organizatorių – T. Suzuki. Jo trupėje, įsikūrusioje Japonijos kalnynuose esančiame Togos kaimelyje, kurį laiką dirbo ir aktorių rengimo metodą studijavo V. Grabštaitė.

Pirmajai pažinčiai su Lietuvos teatro publika T. Suzuki pasirinko vieną žymiausių savo kūrinių – spektaklį „Dionisas“: originalią antikinės Graikijos tragiko Euripido dramos „Bakchantės“ interpretaciją.

Apie T.Suzuki ir šiandieninį Japonijos teatrą

T.Suzuki (g. 1939) – žymiausias šiuolaikinio japonų teatro kūrėjas. 1966 m. Tokijuje jis įkūrė vieną svarbiausių Japonijos avangardo trupių „Waseda ShoGekijo“ (Mažasis „Waseda“ teatras). Besišypsantis režisierius Japonijoje su aktoriais dirba ne kokiame didmiestyje, bet kalnų kaimelyje. „Mano teatrai yra atokiau didžiųjų miestų, nes didmiesčiai, tokie kaip Tokijas ar Paryžius, yra kūrybai, kultūrinei veiklai netinkančios vietos. Miestai yra vitrina, suteikianti galimybę daugybei žmonių pasižiūrėti kūrinį, bet gamybai jie netinka, – tikino režisierius, kalnuose randantis ramybę kurti. T.Suzuki yra sukūręs jį ne mažiau išgarsinusį aktorių rengimo metodą, kuriuo pasinaudojus buvo pastatytas mūsasis „Vasarvidžio nakties sapnas“.
„Mūsų gyvenime dabar yra labai daug negyvos energijos, bendraujame įvairių prietaisų pagalba. Dėl aplinkoje esančio didelio kiekio negyvos energijos žmogaus viduje esanti energija yra sugadinama, todėl vyksta visokie nusikaltimai ir nelaimės. Reikėtų vertinti ir saugoti viduje esančią energiją – tai ir pabrėžia mano metodas“, – aiškino T.Suzuki. Anot jo, teatras yra žmonių bendravimą paįvairinantis dalykas, o Japonijos kultūroje teatras turi jėgą, kuri gali pasipriešinti bendruomenės skaldymui, kurį sukelia kapitalizmas.

„Viena svarbiausių japonų kultūros ypatybių – grupinis bendravimas ir teatras yra viena iš priemonių, kuri stiprina ir turtina bendravimą grupėje. Todėl aš daugiausia koncentruojuosi į grupę, bendruomenę, mūsų bendrą darbą“, – aiškino pripažintas teatro režisierius.

Paprašytas trumpai apibūdinti šiandienę Japonijos teatro kultūrą, kuo ji skiriasi nuo europietiškosios, jis atsako – be abejo, teatro kultūra Japonijoje gerokai konservatyvesnė nei čia. Alternatyviojo teatro tradicija ten sunkiai prigyja. Tačiau pats T.Suzuki daug dirba svetur, jo spektakliuose neretai vaidina aktoriai iš užsienio, tad jo teatre neišvengiamai susiduria skirtingos mokyklos ir pasaulėžiūros.
Anot japonų teatro novatoriaus T.Suzuki, japonų publika menkai susipažinusi su Vakarų teatro šedevrais. Šia prasme yra ne itin raštingi daugelis teatro kūrėjų, tad iš esmės šiandienį japonų teatrą galima pavadinti provincialiu, priešingai nei lietuvių teatrą, kur scenos menas yra gan atviras naujovėms ir eksperimentams.

Įspūdžiai iš spektaklio „Dionisas“

Prieš spektaklį su kompanija juokavome apie tai, ar gali azijiečiai ką nors išmanyti apie antikinę literatūra, mitologiją, nes rytų kultūrai tai itin tolima ir svetima. Po tikrai įtikinamos T.Suzuki graikų dramos interpretacijos, vėliau ieškodama informacijos apie šį režisierių, aptikau, kad jis dažnai stato spektaklius remdamasis antikiniais kūriniais, nes, anot jo, antikinėse dramose aprašomos temos yra artimos ir atpažįstamos įvairioms kultūroms. Iš tiesų, T.Suzuki kuria universalų teatrą, griaunantį bet kokias kultūrines ir politines užkardas bei kalbinius skirtumus.

Manau galima išskirti kelis dalykus kalbant apie T.Suzuki “Dionisą” . Pirmiausia verta pagirti tikrai labai išraiškingą vaidybą. Galima teigti, jog, jei žinai Euripido “Bakchančių” turinį ar bent esminę mintį, į titrus galima ir nežiūrėti. Net nejauti, kaip vis rečiau imi žvilgčioti į vertimą virš scenos, kai nejučiomis imi nebejausti kalbos barjero ir imi kūrinio esmę skaityti tiesiog iš aktorių kūnų kalbos, balsų išraiškingumo, ekspresyvios veidų mimikos ir t.t… Net jei ta vaidyba visos trupės  ypatingai tiksli ir vieninga,  rodos vienu kartu visi karta įkvepia ir iškvepia.

Stebint japonų aktorių trupę, net nekyla abejonių, kad jie labai puikiai jaučia ir perteikia atėniškosios kultūros dvasią. Aktorių, vaidinančių šventikus, lūpomis prabyla kone tikrasis Dionisas ir nors Euripido tekste Dionisas pasirodo ir kalba kaip įprastas draminis personažas, T.Suzuki pastatyme bakchanalijų dievas išlieka tik kaip simbolis. „Šioje interpretacijoje, jis – grupuotės, sumaniusios dvasiškai paveikti mases ir taip pasiekti bendruomeninės vienybės, sukurta „sakmė“. Dioniso ir Pentėjo konfliktas nėra dievo ir žmogaus ginčas. Tai – religinės sektos ir politinės valdžios susidūrimas, dviejų vienoje visuomenėje egzistuojančių vertybių sistemų dualizmas“ – šitaip savo interpretaciją apibūdina pats T.Suzukis.

Šiek tiek žinant tradicinio kabukio teatro tradicijas, pastebi, kur visgi T.Suzukis rizikuoja šioms tradicijom nusižengti. „Dioniso“ pastatyme su vyrais vaidina ir moterys (atliko menadžių vaidmenį), o tai griežtai draudžiama tradiciniame kabukio žanre. Visi personažai dėvi kabukio teatrui būdingą margą grimą, kostiumus su konkrečias personažo charakterio ypatybes reiškiančiomis įvairių spalvų variacijomis, tačiau kostiumų dailininko nevengta juos savotiškai adaptuoti antikinei tematikai.

Labai vizualus ir įdomus šios interpretacijos simbolis – šventikų septynetas, kuris didžiąją spektaklio dalį prasėdėjo scenos gale lyg sustingusios dievų skulptūros Graikijos šventyklose.

Vienas iš labiausiai jaudinančių spektaklio momentų – Agavės suvokimo, jog rankoje ji laiko savo sūnaus galvą, akimirka. Žinom, kad japonų kultūroje stengiamasi kuo labiau nuslėpti savo tikrąsias emocijas, tačiau čia, motinos netekusios vaiko skausmas tampa apogėjine scena, kurio nevengiama išraiškingai perteikti ne tik aktorės veido mimika, bet ir visa kūno kalba.

T.Suzukis buvo teisus, kad japonų teatras savo režisūriniais stebuklais labai nenustebins lietuvių, na, nebent statiškumu (juokauju). Ir, nors tai vienas iš šiuolaikiškiausių Japonijos režisierių, labai moderniomis Euripido interpretacijomis šis režisierius mūsų (bent jau manęs) iš tikro nenustebino. Man galbūt net ir buvo įdomiausias šio spektaklio aspektas – skirtingų teatro kultūrų sintezė bei tradicinio japonų teatro apraiškos šiame darbe.
Spektaklis iš esmės neblogas, vizualus, išraiškingas, neprailgstantis, tačiau režisūrinei pusei rašyčiau kokį tai silpną aštuonetą. Ne todėl, kad jis blogas, bet todėl, kad mes matėme gan stiprią O. Koršunovo antikinės dramos „Oidipo karaliaus“ interpretaciją, tad turime su kuo palyginti.

Viename dienraštyje skaičiau, kad T.Suzuki atsisveikindamas padovanojo O. Koršunovui vieną iš savo spektaklio scenografijos atributų – kėdę. Sako, kad tai labai didelis pagarbos ženklas. Manau, kad jis taip pat sutinka, jog turim neeilinį režisierių, kuris ne tik savo darbais garsina Lietuvos vardą pasaulyje, bet kartu ir pritraukia kitus garsius vardus, asmenybes į Lietuvą.
Tad dėkui O.K. ir festivalio organizatoriams už tas neeilines galimybes Lietuvoje pamatyti garsiausių pasaulio režisierių darbus ir laukiam nesulaukiam, kas bus sekantys…

fb-share-icon

17 komentarų apie “Japonų teatro trupės SCOT gastrolės Lietuvoje: T.Suzuki spektaklis „DIONISAS“

  1. gera įspūdžių samplaika. po spektaklio taip pat pamąsčiau „o ko galėjau tikėtis?” nebent dar kartą susidurt su kultūrų skirtumu ir palygint teatrą su kinu. tiesa, pasijutau toks pat aklas, kaip pentėjas ar jo motina: po 15 min. egzotika išsisėmė, o kažko daugiau ten įžvelgt nepavyko. nors savotiškai pritarčiau, jog stebėjausi pojūčiu, kad aktoriai iš tiesų tiki tuo, ką daro, ir jiems tai buvo drama.
    kitas, tiesa, ankstesnių sirenų produktas („liūdnos dainos iš europos širdies”) paliko ne ką didesnį įspūdį: egzotika suomiškose dainose labai nepasidžiaugsi, o visa kita atrodė iš jau matyto serialo „ir pakabintas šautuvas turi iššauti” vienos krypčių „tegyvuoja bardakas”.
    itogo – keistas teatrinis savaitgalis.

  2. Ten, kur rašoma apie įspūdžius, VISIŠKAI PRITARIU. Nenustebino :)

  3. Salėje esantis karštis tiesiog migdė, o japonai dar labiau. Na, kokio reikia meistriškumo atsistojus pasakyt savo tekstą? Kai atsirasdavo judesys, tai būdavo malonu žiūrėti, tie vaikščiojimai po kojinyčių ir mergičkų perslinkimas palydimas tobulos muzikos aukščiausia viršūnė, bet kai vėl viršų paimdavo statiškumas, tai nykuma begalinė buvo. Ok, tie „dievai” nejudantys atrodė įspūdingai, bet valandą spoksoti į juos ir tuo žavėtis… nežinau. Gal čia mes nepripratę prie grimuotos vaisybos, gal klasikiniai/antikiniai kūriniai šiandien mums jau dzinn, bet po šitos bakchanalijos pasakiau, kad eilinį kartą „kuo sunkiau patekti į spektaklį, tuo greičiau norisi iš jo išeiti.”

  4. eilinį kartą dėkoju dievuliui, kad nesugalvojau sudalyvauti. Po spalvingų nuotraukų ekspozicijos, jau buvau pradėjęs gailėtis…

  5. Kertuk, mes nesakom, kad šis spektaklis buvo blogas. Netgi atvirkščiai, jis buvo neblogas. Manau vizualinė, vaidybinė ar egzotinė pusė šio spektaklio buvo visai patrauki, mes kalbam tik apie režisūrą, kad nebuvo ji ypatingai stulbinanti. Ovkos nuomonės gali apskritai neklausyt, nes jo praktikoje buvo gal tik vienas spektaklis per kurį neužmigo :))
    Tad tas tavo „ačiū Dievuliui” sakyčiau yra tinkamas tuo atveju, jei jau kažkada anksčiau turėjai galimybę pažinti japonų teatro ypatumus, kitu atveju, tai tokiu kategorišku nebūčiau.

  6. Paneigti, kad įdomu kuo daugiau pamatyti, ypač nepažintus reiškinius, negalima. Bet kai visko neįmanoma, tai scarbu ypatingai išskirtinių nepraleisti…

  7. Kiekvienam savi prioritetai. Kam svarbiau pamatyti Smorigino „Gaiduka”, kam vieno iš geriausių japonų režisieriaus darbą. „Dionisas” kaip ir, bet kuris kitas japonų režisierių darbas nepasižymi genialiomis režisūrinėmis subtilybėmis, bet pati japonų teatro kultūra, stilistika (turiu omenyje kabukio teatro žanrą) įtraukta į žodinio ir nematerialaus paveldo šedevrų sąrašą. Šiuo atveju nebuvo atvežta kokia tai japonų mėgėjų teatro trupė, atvirkščiai, mes matėm vienos iš stipriausių japonų trupės darbą, kuri reprezentuoja Japonijos teatrą po visą pasaulį. Tad mes galim diskutuoti apie tai ar mums imponuoja šis konkrečiai teatro žanras, šios teatro tradicijos ir pan.? tačiau net nekilo abejonės dėl to ar apskritai buvo vertinga pažintis su šio režisieriaus darbu, tiksliau su GYVU japonų teatru, o ne vien informacija iš teatro istorijos vadovėlių. Nes visi sutinkam su tuo, kad šis teatras stipriai skiriasi nuo vakarietiško teatro ir net jei kartą gyvenime, jį pajausti, pamatyti, manau tikrai verta.

  8. Taip, Jurga l a b a i t i k s l i a i apsakė, kodėl salė buvo sausakimša per abu pasirodymus: įdomu susipažinti su japonų teatro estetika ir pan. Dešimtukas už šį komentarą:)
    O kam kokius įspūdžius paliko spektaklis – čia jau kitas klausimas:)

  9. Cha, matau Jampolskio solo vertini kaip Večerskio lygio spektaklį-juokinimą. Sakyčiau:

    – O, gaila…

    Nepravedinėsiu agitacijos, nes aš pats papuolu ant savo išankstinių nuostatų meškerės galvodamas apie nematytus, tiesiogiai nežinomus reiškinius. Gal tik pridursiu, jog GAIDUKAS – ne komedija. Jeigu galime rasti ten daug juoko, tai jis tikrai „per ašaras”…

    O kad japonai netapo prioritetai, kaltė yra ta, jog TOKIOS reklamos nedarėte, kol patys nepamatėte. Gi piktina tamstą, kad aš anksčiau nei išvakarės neplanuoju veiksmų (bijau, kad praleisiu ir čia reklamuotus koncertus, jeigu niekas prieš dieną neprimins). Taip jau yra ir nepasikeisiu…
    O japonišką kultūrą, kada susidurdavau su išties neordinariais ir iškiliais kūrėjais, labai vertinu…

  10. Kertuk, aš nenuvertinu Jampolskio solo, aš tiesiog kalbu apie prioritetus. Nes vidutinio lygio tautiečių spektaklis (į kurį, bet kada gali nueiti) tau yra vertingesnė patirtis, nei pažintis su mano aprašytu kultūriniu įvykiu. Padariau išvadas iš tavo sakinio, kad „suspėji tik į vertingiausius renginius.”

    O dėl priminimų, dariau apie šį spektaklį priminimus ir teikiau informaciją dėl antro papildomo spektaklio, g-tasko facebooke gal net pora kartų. Ši informacija matoma dešiniajame g-tasko tinklapio šone, iš karto po dienos daina. Jei naujiena sudomina, spaudi ant jos ir gauni daugiau info. Jei nepastebėjai šios naujovės pas mus, tai nuo šiol būk akylesnis, nes informacijos beveik nedubliuojam g. bloge ir g. facebooke. Tad pats laikas tapti g-tasko facebooko gerbeju :)

  11. Be reikalo teisiniesi – aišku galėjau matyti.

    Japonai šiaip scenoje jau buvo, tai kad visai neįsivaizduočiau, kas tai per reikalas, nemanau.

    Blogai turėti prastus prioritetus. Tas mano atžvilgiu iš jūsų bokšto seniai aišku… Bet tamstai teigti „vidutinio lygio” nemačius irgi yra ne kas kitas, o nusileidimas iki mano „prioritetų ir stiliaus”…

    Japonai paprasčiausiai nesudomino iš reklamų. Reklamas visada gali neteisingai suprasti. Tegul…

    Bet kas giria šiuos japonus? Kažkaip teperskaičiau, kad daug egzotikos ir neįprastumo. Klausimas, ar blogai įvertinau reklamą lieka atviras :) …
    Žinoma, būti įdomi dar ir Pauliaus nuomonė?

  12. Kertuk niekas taves nekaltina, kad šį kartą tu pasirinkai kažkaip kitaip praleisti vakarą nei mes. Niekas nesako, kad tu praleidai aštuntą pasaulio stebuklą. Tiesiog tavo teiginiu „eilinį kartą dėkoju dievuliui, kad nesugalvojau sudalyvauti” truputį suabejojau ir savo abejonei pateikiau argumentus. Vėliau tu puolei mus kaltinti, kad iki renginio šio spektaklio nereklamavom, tai irgi argumentavau, kad buvo visai kitaip. Tai apie ką mes dar diskutuojam?

    p.s. Apie Gaiduka kiek prisimenu is tavo ispudziu irgi išsireiškei, kad neblogas, bet ir ne šedevras. Tuo ir remiuosi dabar diskutuodama. Tiesiog tik dar pridėjau pastabą, kad Gaiduką rodys ir kovo 17 ir 24 ir 25, o Dioniso jau niekada. Tai toki tie ir prioritetai.

  13. Viskas gerai. Aš linkęs pražiopsoti net, matyt, ir geresnius dalykus. Be to, yra lengvai įveikiami objektai neturint išankstinio bilieto, yra sunkiai. Spaustuvė nepriskirtina prie lengvų, nes nėra galimybės stovėti – bent kiek teko patirti, neleidžiama ten daugiau nei yra vietų. O jų nedaug…

    Vis atsikuriantis tragikomiško Mariaus vaizdas GAIDUKE (į interviu’ristės klausimą, koks yra/būtų jūsų SVAJONIŲ vaidmuo, Marius Jampolskis žurnale EKSTRA (beje, rimtame) atsakė:
    – Aš jį turiu. Tai Gaidukas…

    Teisingai, šis mono spektaklis jokiu būdu ne šedvras. Tačiau tokia logika vadovaujantis, tikrai ne šedevras yra ir E.Nekrošiaus IDIOTAS. (šiaip jo šedevrai yra Pirosmani, Pirosmani, Dėdė Vania, Kvadratas, Meilė ir mirtis Veronoje. Reikia prirašyti, DEJA…) Jokiu būdu nelyginu šių spektaklių ir nenoriu statyti greta. Bet iš akių kažkaip nedingsta vaizdiniai abiejų spektaklių…

    Tikrai nenorėčiau, kad įtakočiau sprendimus pamatyti, ar nepamatyti šią moters parašytą ir suvaidintą pjesę.
    Nes, kai labai kas skatina daryti tai, ką buvai nutaręs nedaryti, susikuria išankstinis neigimo sindromas. Taigi, laikykim, kad aš nieko čia nerašinėjau…

  14. Šiaip tikrai planuoju pamatyti tavo taip stipriai giriamą spektaklį, nes simpatizuoju Jampolskiui ir tikiu, kad jis geras aktorius. Bet apie tai padiskutuosim ten, kur bus tam vieta ;)

  15. o aš sakau, kad man patiko ir nesigailiu. tai buvo lyg išėjimas į kitą pasaulį. bet kokie judesiai toje statiškoje erdvėje įgaudavo daug kartų didesnį svorį negu nuolatiniai strikaliojimai, prie kurių mes pripratę. neturiu nieko prieš tai, bet ėjom pamatyt kitos kultūros – tai esmė. titrai buvo kažkoks košmaras, nes aktoriai apšviesti akinamai, ir įžvelgt balsvas raidytes buvo l. sunku – po 15 min. nusispjoviau ir tiesiog žiūrėjau. tai buvo NAUJA, nematyta, vien dėl to fantastika. o toliau jau kaip kam. mane asmeniškai sužavėjo ta vieta, kai choras bėgo ratu – kažkokia hipnozė :) ir šnekėjimas, – kaip gausmas. atsidavę aktoriai. dėkinga žmonėm, dėl kurių įvyko šis event’as ;)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.