Literatūros gurmanai tikriausiai jau knygynų lentynose pastebėjo katalonų rašytojo Jaume Cabré romaną „Prisipažįstu”. Esu tikra, jog ne vienas pasvėręs rankoje šį beveik 800 puslapių tomą, vien dėl tokios apimties nutarė jį „atidėti vėlesniems laikams”. O nepelnytai, nes tai viena vertingiausių šias metais Lietuvoje išleistų knygų, kurios vertimas yra didžiulė dovana literatūros mylėtojams (knygą iš katalonų kalbos vertė Valdas. V. Petrauskas, išleido leidykla „Alma Littera”).
Dramaturgas, eseistas ir kelių romanų autorius Jaume Cabré dabar laikomas garsiausiu katalonų rašytoju, kuriam pasaulinę šlovę pelnė romanas „Prisipažįstu”, kurtas net 8 metus ir, kuris dažniausiai lyginamas su Umberto Eco „Rožės vardu”.
„Prisipažįstu” yra lyg kolosalus epas, laiško forma parašytas knygos herojaus Adriano Ardevolio, savo mylimajai Sarai Voltes-Epštein. Pradėdamas Ispanijos Inkvizicijos laikais ir tęsdamas iki šių dienų, Adrianas mylimajai bando paaiškinti savo šeimos istoriją ir tam tikrus savo sprendimus, poelgius, kuriuos lėmė tėvų meilės stygius, tėvo, o gal net ir visos žmonijos, nuodėmės, todėl net pirmasis knygos sakinys, pastraipa jau užduoda toną visam romanui:
„Ir tik vakar vakare, beklaidžiodamas šlapiomis Valkarkos gatvėmis, pagaliau suvokiau, kad gimti tokioje šeimoje buvo nedovanotina klaida. Staiga supratau, kad visada buvau vienišas, kad ieškodamas išeities, niekada negalėjau kliautis tėvais, nei Dievu, tad augdamas pamažu įgudau prisiimti atsakomybę už savo mintis ir veiksmus remdamasis miglotais vaizdiniais, pasiskolintais iš įvairių knygų.”
Pagrindinis romano personažas Adrianas Ardevolis – antikvarinių brangenybių kolekcininko sūnus savo tėvui buvo tarsi vienas iš kolekcijos objektų, kurio talentu, gebėjimais, versdamas mokytis kalbų ir groti smuiku, neklausdamas, ar to nori pats Adrianas, galėjo pasididžiuoti prieš kitus. Kitas, paralelinis romano pagrindinis „veikėjas” (jei taip galima pavadinti) – XVIII amžiuje garsaus instrumentų meistro L. Storionio pagamintas smuikas, kurio istorija romane prasideda nuo medžio, iš kurio bus jis pagamintas, pasodinimo ir tęsiama iki pat šių dienų. Smuikas keliauja iš rankų į rankas, dažnai labai nuodėmingais ir skaudžiais keliais, kol vieną dieną (taip pat ne pačiu švariausiu būdu) šis patenka į Adriano šeimos namus, kur jų likimai ir susikerta.
Be jau minėtųjų personažų „Prisipažįstu” tekste dalyvauja dar apie 200 veikėjų, kuriuos prisiminti ir susigaudyti jų santykiuose tikrai ne visada lengva, bet autorius knygos pabaigoje parūpina veikiančių asmenų rodyklę, kuri, esant reikalui, skaitytojui tikrai padeda rasti sąsajas tarp aprašomų dramatis personae.
Adrianas Ardevolis, sekdamas savo šeimos, giminės pėdsakais, gan anksti suvokia, kad jo šaknys paženklintos blogiu, o savo gyvenimo pabaigoje, rašydamas romaną apie blogio esmę, analizuoja šią sąvoką visos žmonijos istorijos mastu. Jis kelia klausimus, ar blogis turi vardą, pavardę (pvz., Adolfas Hitleris), samprotauja, ar padarytą blogį galima atpirkti? Skaitytojas keliaudamas per Europos istorines epochas nesunkiai įtikės, jog blogis slypi žmogiškoje prigimtyje, kuri pasireiškė jau nuo pat ankstyvųjų amžių. Tad nenuostabu, kad beveik visi knygos herojai vėliau ar anksčiau susitepa šia prigimtine nuodėme – ši blogio, kaltės paralelė ir lydi visus (lietuviškuosius) 778 knygos, išpažinties mylimajai, puslapius.
„… visą gyvenimą mąsčiau apie žmonijos kultūros istoriją ir bandžiau išmokti gerai griežti instrumentu, kuriuo groti neįmanoma, turiu omenyje, kad visi mes su savo polinkiais – ne kas kita, kaip sukknistas atsitiktinumas. Ir visi faktai, poelgiai ir įvykiai maišosi, pinasi, o mes žmonės, irgi grynai per atsitiktinumą susitinkame, randame arba prarandame, arba pamirštame vienas kitą. Visas gyvenimas – atsitiktinumų žaismas. O gal priešingai – viskas iš anksto nulemta. Nežinau, katrą prielaidą pripažinti, nes abi teisingos ir jeigu netikiu Dievo, kaip galėčiau tikėti nežinomybe, nors ir kaip ji vadinama, likimu ar kaip nors kitaip.”
Manau, kad viena didžiausių „Prisipažįstu” ypatybių, tai autoriaus pasirinkta pasakojimo forma ir struktūra, kuri primena į didelę krūvą sumestų skirtingų paveikslėlių dėlionių dalis. Trauki vieną dėlionės dalį – randi kažką iš viduramžių, kitoje – kažką iš dvidešimtojo amžiaus, Osvencimo koncentracijos stovyklos, trečioje – epizodą iš šių laikų ir t.t. Iš pradžių tai kiek išmuša iš vėžių: pavyzdžiui, sakinys, prasidėjęs Barselonoje, 1968 metų Adriano kabinete, baigiasi 1380 metų Burgalio Šventojo Tėvo vienuolyno celėse. Pasakojime suplaktos ne tik veiksmo vietos, bet ir įvykių chronologinės sekos, veiksmo laikai, kurie apima 500 metų, ta pati istorija gali būti pasakojama nuo pabaigos ar vidurio, šokinėjama laiku pirmyn atgal ir taip ne po vieną kartą. Kinta ir naudojami įvardžiai – vos spėji gaudyti, kaip pasakojimas iš pirmojo asmens, persijungia į antrąjį, o kartais ir trečiąjį asmenį. Tad natūralu, jog iš pradžių painius tekstas skaitosi lėtai, varginančiai, prie tokio neįprasto ritmo reikia priprasti, bet įsivažiavus vis labiau ir labiau imi jausti pasitenkinimą, kurį teikia šis literatūrinis žaidimas. Jungi tas dalis vieną prie kitos ir po truputį ima ryškėti skirtingų istorijų kontūrai, ryšiai, sąsajos, jungiančios jas tarpusavyje, ir esminė romano idėja, į kurią viskas galiausiai susiveda.
Romanas „Prisipažįstu” turtingas ne tik apimtimi, įdomiais, charizmatiškais personažais ir jų skaičiumi, neįprasta pasakojimo struktūra, bet ir vertingomis istorijos, filosofijos žiniomis bei idėjomis. Pagrindiniai romano herojai – meno žmonės, gyvenantys literatūra ir muzika, todėl knygos veiksmo aplinka neatsiejama nuo meno bei nuolatinių diskusijų apie jį. Žavi ir tai, jog liūdnos, jautrios istorijos (apie kraupius medicininius eksperimentus „vardan mokslo” su vaikais ar dvasininko prievartaujamą moterį, žydų šeimą grubiai ištremtą iš namų per septynmetės dukros gimtadienį ir kt.), kurių čia netrūksta, turi atsvarą – humorą, ironiją (pavyzdžiui, be Adriano nematomų patarėjų, šerifo Karsono iš Roklando ir arapahų didžiojo vado Juodojo Erelio šmaikščių konsultacijų, romanas būtų daug slogesnis).
Jaume Cabré „Prisipažįstu” – ambicingas, jaudinantis, gilus, išbaigtas šedevras, kurį norisi skaityti neskubant, įsigilinant. Tai romanas, kuris savo literatūriniu svoriu atsveria fizinę knygos masę ir apimtį, ir kuris neabejotinai vertas jam įveikti skirto laiko ir pastangų, ir kurį primygtinai noriu rekomenduoti kokybiškai literatūrai neabejingam skaitytojui.
Pirminis šaltinis: 15min.lt
