JEFF VANDERMEER „Santaka”

Mes gyvename pasaulyje, kuriame viską lemia atsitiktinumas, bet visokie niektauzos ieško jame priežastingumo.

Keistosios literatūros žvaigždė Jeff‘as VanderMeer‘is ir jo antroji „Pietinio pakraščio” trilogijos dalis „Santaka” (orig. Authority) tęsia „Sunaikinimo” istoriją. Pats autorius interviu yra sakęs, kad stengėsi antrąją dalį rašyti taip, kad būtų galima skaityti kaip atskiras knygas, be tiesioginės tąsos, tačiau sąsajų neišvengta.

Pirmoji knyga baigiasi pagrindinės herojės pažadu „Ir į namus negrįšiu.”, bet antroji dalis jau pirmuosiuose puslapiuose pasakoja, kad biologė visgi sugrįžo iš Srities X ir yra įkalinta „Pietiniame pakraštyje”, griežtai įslaptintos vyriausybės organizacijos pastate, įsikūrusiame netoli Srities X.

„Santakos” veiksmas didžiąją dalį ir vyksta anapus Srities X, minėtame pastate, kuriame ir koncentruojasi visi bendram tikslui surinkti tyrėjai. Šįkart pagrindiniu veikėju tampa asmuo, vadinamas Kontroliu, kuris yra pasiųstas į „Pietinį pakraštį” ištirti pačios slaptosios organizacijos vidines paslaptis. Jis užima direktoriaus pareigas, nes buvusioji direktorė netikėtai dingo – kalbama, kad savo noru išvyko į Sritį X, iš kurios paprastai negrįžtama, arba grįžtama su sužalota sąmone ir kūnu. Naujojo direktoriaus užduotis – išsiaiškinti ne Srities X, o „Pietinio pakraščio” viduje slypinčias paslaptis, kurių čia ne ką mažiau, negu paslaptingojoje zonoje.

Taip prasideda toks keistas, psichologinis, kupinas paslapčių ir netikėtumų trileris. Šįkart pasakotoju (nors ir trečiuoju asmeniu) tampa Kontrolis, kuris iš lėto pasakoja apie save, vaikystę ir dabartį, apie susitikimus su tyrimų centro pagrindiniais darbuotojais ir trumpus pokalbius su iš Srities X grįžusia biologe, apie atrandamus „Pietinio pakraščio” darbų rezultatus ir apie nutylėjimus, keistumus, kurių persisunkę visi: tyrimų centro patalpos ir daiktai, jo darbuotojai, išorės žmonės ir aplinka. Dalelė po dalelės skleidžiasi Srities X istorija, nuo lyg iš dangaus nukritusių nepaaiškinamų reiškinių pradžios iki šių dienų, kurios leidžia teigti, kad Sritis X nestovi vietoje.

Prieš šešerius metus paimtų ir ekspedicijos X.11.D atneštų ėminių tyrimai, atlikti „Pietinio pakraščio” mokslininkų, parodė, kad Srityje X nesama toksiškų žmogaus veiklos pėdsakų. Nė menkiausios žymės. Nei sunkiųjų metalų. Nei pramonės ar žemės ūkio atliekų. Nei plastiko. O tai buvo apskritai neįmanoma.

„Santaką” neatsitiktinai pavadinau trileriu, nes čia baisiai trūksta to tiesioginio prisilietimo, priartėjimo prie Srities X esmės, kaip tai buvo pirmojoje knygoje. O dar ta Kontrolio rolė – jis pasirodo besąs kažkokios kitos, dar slaptesnės organizacijos pasiuntinys su šnipų romanams būdingomis užduotimis ir tikslais. Šis sumanymas man pasirodė visai ne vietoje – padaugino puslapių, bet visumos esmės nepakeitė, papildomų balų knygai nepridėjo. Taip pat sėkmingai būtų galima tokį patį efektą išgauti bei fabulą sudėlioti ir be slaptųjų agentų niuansų.

Visą knygą neapleido įspūdis, kad tai čiut čiut kitokia, suamerikoninta Strugackių „Pikniko šalikelėje” versija.  Tik tai nereikėtų priimti kaip labai neigiamos kritikos. Panašių istorijų literatūroje, tikiu, yra ir daugiau. Vienok VanderMeer’is, nors ir sugebėjo „Santakoje” užtempti gumą, pilnai pateisino savo weird fiction meistro vardą. Sulig kiekvienu skyriumi keistenybių tik daugėjo, įtampa augo ir galop sprogo su ne visai suprantamomis sprogimo pasekmėmis (tam, matyt, ir bus skirta trečioji trilogijos knyga). Autorius tikrai moka šiurpinti: ta scena ankštoje klaustrofobiškoje palėpėje tikrai buvo kažkas toookio šiurpiai antgamtiško. Gaila, kad tokių stiprių scenų knygoje daugiau nėra. Negali pykti, kad autorius susikoncentravo į išsamumą, veikėjų charakterių atskleidimą, veiksmų priežastingumo paaiškinimą, tikslą išlaikyti logišką visa ko pagrindimą, bet tame pradingo pačios Srities X paslaptingumas, vystymasis, pažinimas – iki knygos kulminacijos tai visiškai stagnavo.

Lietuviškasis Aušros Stanaitytės-Karsokienės vertimas sklandus, bet korektūra ne tobula – rašybos klaidų aptikta ne viena. „Kitos knygos” šaunuolės, kad nesustoja su fantastinės literatūros leidyba, tik tų aukso/sidabro raidžių, nusitrinančių nuo pirmo skaitymo, vertėtų atsisakyti.

Taigi, „Santaka”, esant lietuviškos fantastinės ir siaubo literatūros badui, susiskaitė visai maloniai, bet knyga silpnesnė už trilogijos pradžią, tad vargu ar labai užkabintų, jeigu tokia būtų serijos pradžia.

fb-share-icon

Vienas komentaras apie “JEFF VANDERMEER „Santaka”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.